Kiek vaikui leisti žiūrėti televizorių, žaisti kompiuteriu, spoksoti į išmanųjį telefoną? Rekomendacijos keičiasi

Jei turite vaikų, anksčiau ar vėliau iškils dilema – kiek laiko jam leisti žiūrėti televizorių, žaisti kompiuteriu, spoksoti į išmanųjį telefoną ar planšetę.

Tyrimų trūksta

Mokslinių duomenų, aiškiai atsakančių į klausimą, kaip mažam vaikui dozuoti laiką prie ekranų, yra labai mažai. Nenuostabu – juk visuotinė „ekranizacija“ mus apėmė neseniai, išmanieji telefonai ir planšetės atsirado vos prieš 10 metų. Įvairių šalių tyrėjai vis imdavosi šios temos, bet tyrimai vykdavo trumpai, juose dalyvaudavo nedidelis skaičius tiriamųjų. Spragą užpildyti ketina Lietuvos mokslininkai – pradėtas didelis projektas „Šiuolaikinės informacinės technologijos ir mažų vaikų sveikata“, kurį finansuoja Lietuvos mokslo taryba. Tiriami darželinio amžiaus vaikai nuo 1 iki 6 metų iš visos Lietuvos – tėvai pildo klausimynus, kai kurie vaikai kviečiami detaliam psichologiniam tyrimui.

Pasak Pediatrų draugijos pirmininko dr. Vaidoto Urbono (kuris yra vienas iš projekto kuratorių), jeigu pavyktų tokios apimties tyrimą, kai stebima 1000 vaikų, tęsti, pavyzdžiui, 20 metų, Lietuva mokslo pasaulyje sukeltų tikrą šoką gerąja prasme ir išgarsėtų. To dar niekas nedarė.

Darželinukai ir ekranai: visai nesinaudoja vos 5 procentai

Šio projekto vadovė – Psichologijos instituto profesorė Roma Jusienė – sako, kad tyrimas atskleis naudojimosi IT prietaisais sąsajas su vaikų fizine bei psichikos sveikata, taip pat tėvų vaidmenį šiame procese. Po tyrimo bus galima teikti rekomendacijas pedagogams, tėvams: kiek gi laiko konkrečiai mažas vaikas gali būti prie ekranų, ir kuo gresia per ilgas buvimas.

Tyrimas pradėtas pernai, apklausti 965 darželinukų tėvai. Profesorė Roma Jusienė papasakojo apie pirmuosius rezultatus.

Paaiškėjo, kad visai prie ekranų neleidžiami tik 5 proc. vaikų, o visi kiti išbūna nuo pusvalandžio iki kelių valandų, ypač laisvadieniais… Matuotas tik paties vaiko aktyvus buvimas prie ekrano, jeigu pridėtume dar ir pasyvų buvimą, kai prie ekranų sėdi tėvai, išeitų daug daugiau…

Mūsų mažyliai dar turi kur „pasistengti“, nes beveik visiškai nesinaudoja žaidimų konsolėmis (kas labai populiaru užsienyje).

Kita vertus, konsolės, kuriomis naudojasi vos 3 proc. Lietuvos darželinukų, iš visų IT laikomos mažiausiu blogiu, nes jomis naudodamasis vaikas juda – žaidžia, šoka.

Dažniausiai maži vaikai įnikę į TV žiūrėjimą ir į išmaniuosius tėvų telefonus. Tėvai pažymėjo, kad net 40 proc. mažylių moka naudotis internetu, – pavyzdžiui, susirasti išmaniajame telefone youtube paskyrą su mėgstamais vaizdeliais. Šie vaikai, beje, daugiau laiko ir leidžia prie ekranų.

Rekomendacijos keičiasi

Pasak tyrėjų, lengviausia būtų ekranus uždrausti, tačiau toks draudimas būtų pasmerktas nesėkmei – niekas jo nesilaikytų.

Drausti ir riboti bandė daugybėje šalių. Tarkime, Singapūre net priimtas draudimas vaikams iki 6 metų neleisti naudotis jokiais ekranais, nepaisant to, kad ten šešiamečiai jau mokosi programuoti. Lietuvoje rengtose higienos normose taip pat buvo įvesta rekomendacija, kad mažas vaikas prie ekrano gali praleisti 10–20 minučių per dieną, tačiau ši rekomendacija labai greitai išbraukta, kaip neįvykdoma. Kita vertus, veiksminga būtų tiesiog suteikti kuo daugiau pagrįstos informacijos, pavyzdžiui, kiek išmaniosios technologijos ugdo vaikus, teikia jiems naudos, o kiek atneša žalos. Būtent į šiuos klausimus ir ieškoma atsakymų.

Vis dėlto jau dabar ir Lietuvos, ir daugybės kitų šalių tyrėjai teikia labai aiškius patarimus:

Iki 2 metų vaikams ekranai neturėtų būti prieinami.

Maksimali laiko riba, kurią vaikas gali praleisti prie ekranų – 2 valandos, o rekomenduojama laiko riba – 30 minučių.

Vaiko miegamajame ar poilsio zonoje neturėtų būti jokių ekranų.

Psichologiniai tyrimai atskleidė, kad iki 3 metų vaikas iš informacijos, ateinančios per ekranus, nieko neišmoksta – visko mokosi tik iš tikro gyvenimo.

Kas slypi už ekranų

Kol vienintelis ekranas namuose būdavo televizorius, medikai labiausiai pabrėždavo, kad jis kenkia vaikų akims. Dabar apie poveikį akims mažai bekalbama, įvairūs tyrimai atskleidė visokiausių kitokių blogybių, kurių mažiems vaikams sukelia perteklinis IT naudojimas.

Daugiau laiko leidžiantys prie ekranų mažyliai, kaip atskleidė tyrimo rezultatai, turi daugiau emocinių ir elgesio problemų.

Reikšmingas skirtumas atsiranda jau tuomet, kai lyginame vaikus, kurie prie ekranų būna iki valandos laiko ir tuos, kurie būna vieną–dvi valandas ir daugiau. Pastarieji yra daugiau neramūs, uždaresni, nesutelkiantys dėmesio (paradoksas – į ekraną jie gali sutelkti dėmesį, ir gana ilgam, o gyvenime dėmesio nesutelkia).

Be to, jie dažniau serga virusinėmis ligomis, dažniau skundžiasi pilvo skausmais, pykinimais, kitokiais fiziniais negalavimais.

Taip atsitinka ir dėl to, kad vaikų naudojimasis IT tiesiogiai susijęs ir su nesveiko maisto vartojimu (vaikas prie ekranų valgo mechaniškai, nejaučia soties), pasyvaus gyvenimo būdu, to pasekmė ilgainiui – nutukimas, virškinimo ligos.

Ekranai labai neigiamai veikia vaiko miegą, ypač jei ekranų yra tame kambaryje, kur vaikas miega. Todėl tyrėjai kategoriškai pataria išnešti iš vaiko miegamojo visus ekranus, o nakčiai paimti ir telefoną. Mūsų genuose slypi galybė įvairiausių ligų, o sutrikęs miegas jas gali išprovokuoti.

Dauguma tėvų sakys, kad apie šias blogybes žinojo ar bent nujautė. Bet kuo toliau, tuo sudėtingiau. Pasirodo, ekranai turi labai didelės įtakos tėvų ir vaikų santykiams, auklėjimui.

Tėvai naudojasi ekranais, kad vaikas… atstotų

Tyrimas atskleidė, kad kuo mažesnis vaikas, tuo ilgiau namuose būna įjungtas televizorius kaip fonas. Kodėl? Atsakymas labai paprastas – vos kūdikis išmoksta pasukti galvą į garso ir vaizdo šaltinį, jis neatsisako žiūrėti televizoriaus, o mama tuo metu gali tvarkytis arba pati žiūrėti savo mėgstamas laidas. Tai, kad vaikus ekranai hipnotizuoja, kad jie prie TV ar su išmaniuoju rankose net kelias valandas gali būti ramūs, „užsiėmę“, – tėvams labai patogu. Ne viena mama pasakojo – kai už bausmę neduoda vaikui išmaniojo telefono ar kompiuterio, yra priversta su vaiku žaisti, skaityti knygas, eiti į lauką ir kitaip jį užimti. Per daug vargo! Vadinasi, ekranai mūsų visuomenėje jau yra tapę tarsi pakaitiniais tėvais. Deja, mes patys vaikams ir įbrukame savo telefonus, taip dangstydami savo tingėjimą ir negebėjimą vaikus užimti, su jais bendrauti.

Visa šeima su išmaniaisiais

Kitas šios temos niuansas – didžiulis IT paplitimas, su kuriuo kovoti beprasmiška. Reikia ieškoti būtų ne drausti, o situaciją padaryti saugesnę vaikams. Kad IT tiesiog užvaldžiusi jaunų šeimų (kuriose auga maži vaikai) gyvenimą, įrodo vienas šypseną keliantis tyrimas. Buvo pastebėta, kad itin padaugėjo vaikų traumų žaidimų aikštelėse kiemuose. Gal gaminamos nesaugios laipynės ir čiuožyklos?

Atsakymas paprastesnis – mamos ir tėčiai, išvedę vaikus į lauką, įbeda akis į išmaniuosius telefonus, o vaikai tuo metu patiria traumas.

Kiti, ne tokie ironiški tyrimai, atskleidė, kad, jeigu mama, žindydama kūdikį, nuolatos žiūri į ekraną, mažyliui su pienu patenka mažiau naudingų medžiagų. Arba – kad kūdikis, kuris nuolatos ieško akių kontakto su mama, tačiau mamos akys būna nukreiptos į ekraną, jaučiasi nesaugus ir vienišas. Tėvai, įnikę į ekranus, savanoriškai tolsta nuo vaikų, o paskui ateina diena, kai vaikas klykia, bet ne dėl to, kad mama išeina, o todėl kad išeidama ji išsineša planšetę… Įdomu ir tai, kad Lietuvoje atliekamo tyrimo rezultatai jau parodė, kad kuo tėvai jaučiasi nelaimingesni ir kuo prastesni jų tarpusavio santykiai, tuo vaikai ilgiau užsibūna prie televizoriaus, išmaniųjų telefonų ar kitų ekranų…

Blogis ar pažanga

Tyrėjai sutinka, kad IT yra ir didžiulė pažanga, ir neišvengiamybė. Manoma, kad anksčiausias laikas, kai žmogus pajėgus pradėti „naudotis“ ekranu yra 4 mėnesiai, nes tokio amžiaus kūdikiai jau suveda rankytes ir jose išlaiko daiktą.

„Žmogui būdinga piktintis naujovėmis, nepasitikėti jomis, net jei tai plastmasė ar krempleninės kelnės. Rekomendacijų, kaip elgtis su naujovėmis, Mozė mums nenuleidžia iš dangaus. Viskas remiasi tyrimais, o juos atlikti reikia laiko ir pastangų.

Technologijos nėra blogis, tik reikia išmokti su jomis elgtis. Juk ir skaitant knygas galima valgyti nesveiką maistą, nepakankamai judėti, nutukti, gadinti akis, prisiuostyti pelėsių, tačiau niekas nesako, kad knygos yra kenksmingos“, – svarsto dr. Vaidotas Urbonas.

Tyrimą vykdo jaunų ir jau patyrusių medikų bei psichologų komanda: dr. Roma Jusienė, dr. Ilona Laurinaitytė, dr. Rūta Praninskienė, dr. Layryna Rakickienė, dr. Vaidotas Urbonas,  rezidentė Lina Petronytė, studentai Alina Pajėdienė, Laura Vitkė, Simonas Berenis ir kiti.

Neila Ramoškienė

„Mamos žurnalas“