Tėvai labai džiaugiasi, kad jų dvimetis jau moka pats įsijungti išmanųjį telefoną ir rasti žaidimus. Ar tikrai reikia džiaugtis, kad vaikas auga toks nuovokus? Apie tai kalbamės su individualiosios psichologijos konsultantu Virginijumi Varkaliu.
Vaikai, gimę po 2000-ųjų, vadinami Z karta, nes jie auga su moderniomis technologijomis. Ar tai, kad jau beveik nuo kūdikystės vaikas siekia mobiliojo telefono, yra normalu?
Kai vaikas ateina į šį pasaulį, jo neuronų išsidėstymo žemėlapis labai nedidelis. Jis plečiasi, kai vaikas bendrauja su tėvais ir pažįsta aplinką. Tam, kad žmogus išsivystytų kaip asmenybė, labai svarbu, kad tie ryšiai vyktų tam tikru laiku ir tam tikru intensyvumu. Užsienyje atliekami tyrimai jau kalba apie tai, kad vaikai, per anksti susidūrę su technologijomis, nebegeba išlavinti vaizduotės. Skaitydamas tekstą šešiametis ar septynmetis jau nebemato vaizduotėje tam tikrų paveikslų, nes jis įpratęs vaizdą matyti ekrane.
Gebėjimas kurti vaizdinius nyksta, nes keičiasi vaiko raida. Normali vaiko raida yra tokia: jis išmoksta pakelti galvą, apsiversti, atsisėsti, atsistoti, žengti pirmuosius žingsnius. Kad pažintų aplinką, jis viską kiša į burną, siekia daiktų, meta, vėl ima. Išmanusis telefonas tą raidą keičia: jis nebeskatina vaiko domėjimosi apčiuopiamais dalykais, nes dėmesį atkreipiantis veiksmas vyksta ekrane.
Tėvai mielai duoda mažyliams mobiliuosius, „kad tik būtų ramu“. Jie džiaugiasi, kad mažas vaikas išmano geriau už močiutę, kur paspausti ir ką padaryti, kad prietaisas veiktų. Bet čia yra tiktai toks gebėjimas – paspausti. Vaiko emocinė ir intelektualinė raida nuo to nelabai lavėja. O štai priklausymas nuo malonumo atsiranda labai greitai. Žmonės yra linkę būti priklausomi nuo malonumo, todėl kai negaunama malonumo, patiriama abstinencija. Televizorius, kompiuteris ir mobilusis telefonas yra malonumas, kurį pakeisti labai sunku. Psichinių ligų centruose jau diagnozuojama priklausomybė nuo mobiliojo telefono ir kompiuterio. Ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams. Kai vaikui uždraudžiama naudotis mobiliuoju telefonu ar kompiuteriu, jis gali pasidaryti nervingas, jį gali kamuoti nemiga ir abstinencijos sindromas.
Sakoma, kad priklausomybė nuo narkotikų gali atsirasti nuo pirmo pabandymo. Per kiek laiko susiformuoja priklausomybė nuo virtualių priemonių? Ar vaikas, kartą pažaidęs kompiuterinių žaidimų, iš karto taps priklausomas nuo jų?
Patirto malonumo kodas įsirašo smegenyse ir lieka visam laikui. Tačiau jaunesni nei 7–8 metų vaikai tikrai pranašesni už suaugusiuosius, nes jie greičiau pamiršta ir įsitraukia į gyvenimą čia ir dabar. Suaugusiam žmogui sunkiau gyventi dabartimi, jie linkę prisiminti praeitį.
Pasaulyje specialistai kalba, kad šešiamečiui mobilusis įrenginys gali būti duodamas per dieną tik kelioms minutėms. Nors dabar matome: automobiliuose vos kelerių metų vaikai sėdi kėdutėse ir rankose laiko mobiliuosius telefonus, kad netrukdytų tėvams vairuoti. Kiti tėvai, neturėdami mobiliojo, duoda vaikams traškučių, užsuka į makdonaldą, nuperka greito maisto ir pan. Visa tai yra lygiai tas pat – nukreipti vaiko dėmesį, kad jis netrukdytų tėvams. Tai tėvų problema, kad jie nesusitvarko su vaikais ir taip lengvai perkelia juos iš realaus pasaulio į virtualųjį.
Kodėl virtualus pasaulis taip lengvai įtraukia vaikus ir paauglius, paaiškinti nėra sudėtinga: dažnai tikrame pasaulyje vaikas nesijaučia taip saugiai ir komfortiškai kaip virtualiame. Galbūt jam trūksta dėmesio, meilės, bendravimo, pripažinimo…
Užsienyje rimtai svarstoma, kad mobilusis telefonas vaikui į rankas turėtų patekti tik nuo 12 metų. Daugelyje Amerikos ir Vakarų Europos mokyklų tėvų bendruomenės yra nusprendusios, kad mokyklose ir darželiuose vaikai negalėtų naudotis išmaniaisiais įrenginiais.
Paprieštarausite: juk tėvams ramiau, kai jie bet kada gali paskambinti vaikui ir žinoti., kur jis yra. Tada kyla klausimas: nuo kokio amžiaus pasitikime vaikais, kad juos vienus paleidžiame į mokyklą, iš mokyklos? O skambinti pamokų metu ir klausti, kaip sekėsi, nėra jokio reikalo. Be to, jei tėvams ramiau, kai jie bet kada gali susisiekti su vaiku, tokiai funkcijai visiškai pakanka paprasto mobilaus telefono be interneto ir kitų pramogų.
Taip vaikas bus apsaugotas nuo nekontroliuojamo naršymo internete ir nepageidaujamos informacijos.
Jei kalbėtume apie vaikų teises ir pareigas, tai niekur neparašyta apie vaikų teisę į išmaniuosius įrenginius. Turime sudaryti sąlygas į mokslą, sveikatą, mitybą. Tačiau teisė į kompiuterį niekur nefiksuojama.
Kiek laiko mokyklinio amžiaus vaikas gali sėdėti prie kompiuterio? Juk dažnai vaikai sako, kad kompiuteris reikalingas namų darbams.
Kai kuriose mokyklose namų darbus tikrai reikia atlikti kompiuteriu. Tačiau pamokų ruošimas prie kompiuterio nėra malonumas. Kaip ir intelektualių užduočių sprendimas ar kalbų mokymasis. Tai reikalauja vaiko pastangų ir nesuformuoja priklausomybės nuo malonumo.
Kai kuriose bibliotekose vaikams ribojamas laikas prie kompiuterio iki 2 valandų, kad vaikas užsimiršęs neužsisėdėtų per ilgai. Namuose tėvai dažniausiai nesugeba kontroliuoti laiko, kiek vaikai sėdi prie kompiuterio. Pradinukas prie kompiuterio turėtų praleisti tik pusvalandį.
Daugelis tėvų nežino, kur vaikai naršo, ką jie prie kompiuterio veikia? Mažiukai gal žaidžia, o paaugliams pasiekiama bet kokia informacija. Virtualus pasaulis keičia ir vaikų bendravimą – gyvą kontaktą keičia socialiniai tinklai, vaikams tarsi nebelieka poreikio susitikti. Virtualus bendravimas kur kas paprastesnis negu tikras – tu bet kada gali nutraukti nebepatinkantį pokalbį, tiesiog atsijungęs nuo tinklo, o realiai bendraudamas su žmogumi turėtum paaiškinti, kodėl baigi pokalbį, kas tau nepatinka ar nusibodo. Be to, virtualiame pasaulyje tu gali būti toks, koks nori, bet greičiausiai nesi – drąsesnis, sąmojingesnis, šaunesnis. Jei vaikas nepriimamas bendraamžių ar šeimoje toks, koks yra, jam kur kas saugiau atsitraukti į virtualų gyvenimą ir gyventi jame. Vaikas ieško savo vietos pasaulyje. Jis nori priklausyti pasauliui, bet mes jam duodame palengvintą variantą. Realiame gyvenime su žmonėmis turime kontaktuoti, čia įjungsi funkcijų repeat ar close, čia turi turėti daugiau įgūdžių, kad bendrautum. Realiame gyvenime nėra lygių, kur pereitum iš vieno į kita. Čia turi eiti į priekį, kartais ir su ašaromis.
Kas atsakingas už tai, kad vaikas nebenori gyventi realiame pasaulyje? Tėvai ne visada nori prisiimti atsakomybę: „Daviau vaikui viską, ko reikia – juk negėriau, dirbau, vaikas pamaitintas, švarus, nuvežtas į mokyklą. Bet vaiko atidavimas virtualiam pasauliui iš tiesų prilygsta jo nepriežiūrai, apleistumui.
Tėvai dar nesuvokia, kokią grėsmę vaikui kelia išmanieji įrenginiai. Reikėtų pripažinti, kad priklausomybė nuo virtualaus pasaulio vaikui tokia pat grėsminga kaip alkoholis, nikotinas ar kava. Tai priklausymą sukeliantis malonumas. Kol vaikai maži, tėvai dar nesusiduria su pasekmėmis, kad vaikas neklauso, su juo neberanda ryšio, nesusikalba. Tik vėliau išryškėja visi tie šalutiniai virtualaus gyvenimo reiškiniai. Kaip paauglys nebenori prisidėti prie namų tvarkymo, nenori važiuoti su tėvais prie jūros, nenori eiti į koncertą – tada jau patiems tėvams sudėtinga išspręsti problemas.
Be specialistų pagalbos jau sunku išsiversti.
Manau, kad veiksmingi šeimų pasitarimai, kai visi šeimos nariai retkarčiais susėda aptarti bendrų taisyklių – kiek laiko kiekvienas gali naudotis kompiuteriu, kiek žiūrėti televizorių ir kokias laidas žiūrėti, kaip pasiskirstyti pareigas ir malonumus namuose. Taisyklės turi galioti visiems šeimos nariams, taip pat ir tėvams. Ir mama su tėčiu neturi nuolat sėdėti „Facebook‘e“ ar nepaleisti iš rankų mobiliojo telefono. Jei tėvai turi dirbti prie kompiuterio, tai gali tai daryti, kai vaikai jau miega, po 21 valandos. Taisyklių įvedimas ir jų laikymasis svarbus visiems šeimos nariams. Tėvams patiems gali būti sunku laikytis susitarimų.
Taip pat tėvai turėtų pasvarstyti, ar jie nenaudoja išmaniųjų prietaisų ne pagal paskirtį? Ar būtina įjungti mobilųjį telefoną, kad vaikas valgytų? Ar tikrai prie įjungto televizoriaus galima sukišti daugiau košės?
Teko skaityti, kad Suomijos švietimo sistema ketina išbraukti iš mokymo programos rašymą ranka – vaikai rašys tik klaviatūra.
Šiuo metu gyvena kelios kartos. Močiutės visą gyvenimą rašė ranka ir siųsdavo popierinius laiškus, vidurinioji karta dar žino, kaip rašomi laiškai, o jaunoji karta, dabartiniai paaugliai ir vaikai, jau nebeįsivaizduoja rašymo be klaviatūros.
Tyrimai rodo, kad rašymas ranka geriau veikia žmogaus atmintį, tarkim, kai jis ranka konspektuoja paskaitą. Atmintis yra aktyvesnė, nei konspektuojant kompiuteriu, nes į procesą įjungiama smulkioji motorika. Informacija įsisavinama ir išlieka geriau. Dabartiniai pirmokai kai kurie jau moka rinkti raides klaviatūra, tačiau dar nemoka jų rašyti. Manoma, kad ateityje užaugs žmonių karta, jau nebemokanti rašyti ranka. Čia hipotezės, bet panašu, kad žmonija į tai eina – technologijos taip įsismelkia į mūsų kasdienybę.
Mūsų vaikystėje mamos palikdavo ranka rašytus raštelius apie pagamintus pietus ar pareigas, kurias turėjome atlikti. Dabar tokie rašteliai siunčiami SMS forma. Taip, mes rūpinamės vaiku ir parodome tai jam, bet gal galime retkarčiais parašyti ranka – juk rašytiniai rašteliai kur kas šiltesni, asmeniškesni? Gyvename pokyčių amžiuje.
Ar tinkama bausmė vaikui už kokį nors netinkamą elgesį uždrausti naudotis kompiuteriu?
Tokia bausmė yra visiškai nelogiška. Juk kodėl baudžiame, jei vaikas nepadarė namų darbų? Todėl, kad vaikas atsiliks nuo mokymosi proceso ir turės problemų mokykloje. O drausdami naudotis kompiuteriu mes tiesiog atimame malonumą. Bausmė visiškai neatitinka situacijos. Vaikas skatinamas gauti malonumą, bet neskatinamas įgyti žinių.
Jei iš penkiamečio rankų sunku išplėšti telefoną, tai jau ženklas, kad reikia kreiptis pagalbos į specialistus. Ir pripažinti, kad jau turime problemą, kurios per vieną dieną išspręsti neįmanoma. Sąmoningi tėvai skaito literatūrą, lanko tėvystės įgūdžių paskaitas, nes suvokia, kad šiuolaikiniams vaikams nebetinka daugelis auklėjimo būdų, kurie tiko ankstesnėms kartoms, bausmės neveikia, motyvacija per baimę netinka.
Pusvalandis vaikui prie kompiuterio – ar tai realu? Juk patys žinome, kad prisėdus prie ekrano laikas eina kur kas greičiau.
Yra šeimų, kurios vaikams leidžia „užsidirbti“ papildomų minučių. Pavyzdžiui, jei gražiai susitvarkė kambarį, plius 10 minučių, pavedžiojo lauke augintinį – dar 10 minučių. Tokia sistema turi trumpalaikę naudą, vaikai dažnai bando apeiti susitarimus, dažnai kyla konfliktų tarp vaikų dėl nevienodo laiko. Tėvams būtina nuosekliai laikytis susitarimo, kad vaikai jaustų, jog jie teisingai gauna savo laiką.
Taigi šeimų susirinkimas būtų gera proga aptarti ir laiką, kiek mes sėdime prie kompiuterio. Kokie puslapiai lankomi, kas nutinka kai nesilaikoma susitarimų. Kompiuteris turėtų būti vienas namuose. Geriausia – bendroje erdvėje, kad galima būtų kontroliuoti ne tik laiką, bet ir turinį, kur vaikas naršo ir ką prie kompiuterio veikia. Kartais reikėtų ir pasikalbėti apie tai, ką vaikas įdomaus sužinojo internete, forumuose. Juk jei kalbame apie sapnus, kodėl nepakalbėti apie virtualias pramogas?
Siūlyčiau tėvams, kad jie paprašytų vaiko papasakoti, kas ten per žaidimas, kas per pašnekovai, virtualūs draugai. Susėsti ir paklausinėti, nekritikuojant, pačiam bandant susivokti, kas vyksta.
O gal virtualios pramogos ir naudingos, lavina greitą reakciją, kūrybingumą?
Yra pramogų, kurios duoda tik prisirišimą prie kėdės, ir nieko daugiau. Pavyzdžiui, žaidimai, kur tiesiog reikia šaudyti, dėlioti spalvotus kubelius.
Gal geriau tada nueiti į tirą ir pašaudyti iš tikro šautuvo, sudėti kaladėlių bokštą, praleisti kartu laiką? Tėvai galėtu pabandyti kūrybiškai spręsti savo vaikų užimtumą ir lavinimą. Tėvai atsakingi, kad vaiko psichikai prie kompiuterio būtų saugu. Negalima visko palikti savieigai. Juk vaikui neleidžiame bėgti per judrią gatvę, nors jis ir labai norėtų, nes tai tiesiog nesaugu.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
