Centriniame miestelio parke
Eglė Durienė su vyru ir dukryte Vilūne Anglijoje gyvena trečius metus. Kadangi čia susilaukė dukrelės, Eglė patyrė, kokia Anglijoje nėščiųjų ir kūdikių priežiūra. Paprašėme pasidalinti įspūdžiais.
Anglai mums geranoriški
Gyvename nedideliame pramoniniame miestelyje Scunthorpe. Čia gyvena nemažai lietuvių, mums atvažiavus, gyveno ir vyro mama, kuri dabar jau Lietuvoje, kitame miestelio gale gyvena vyro sesuo su šeima. Visą tą laiką daug dirbome, planavome vaikučius, taupėme namui. Pradėti gyvenimą jaunai šeimai čia tikrai buvo lengviau, po metų nusipirkome ir pirmąjį savo namą, tad užaugę daugiabučiuose dabar džiaugiamės erdviais namais.
Negaliu dejuoti dėl diskriminacijos. Mūsų miestelis – tautų kratinys, tad anglai jau senai pripratę prie kitataučių. Mus supa puikūs, draugiški kaimynai. Žinoma, ne paslaptis, kad anglai atrodo dviveidžiai, nuolat šypsodamiesi, atsiprašinėdami ir dėkodami. Bet manęs tai nelabai jaudina: geriau dirbtinai šypsosi, negu palydi keiksmais.
Man labai patinka požiūris į vaikus, geranoriškumas. Praeiviai dažnai pakalbina mažylę, padeda pakelti vežimėlį, palaiko duris. Žmonės laisvesni, nebijo paklausti nepažįstamojo, kaip sekasi, pagirti, nusišypsoti.
Gydo pagal google
Deja, čia yra vienas dalykas, kuris man nepatinka, – bendrosios praktikos gydytojai! Dažnai informaciją apie ligą išsispausdina iš google. Tiek ir aš galiu!
Pavyzdžiui, kai Vilūnei buvo 6 dienos, pastebėjome bambytės infekciją. Nieko nelaukę nuvažiavome į ligoninės priimamąjį. Gydytojas apžiūrėjo, išėjo iš kabineto ir grįžo nešinas lapais, kuriuose – internete rasta informacija apie infekciją ir apie tai, kaip prižiūrėti bambą. Norėjosi ir juoktis, ir verkti, ir rėkti!
Nusivyliau gydytojais ir tuomet, kai pamačiau tuos lauktus du brūkšnelius nėštumo teste. Tą patį rytą nuskubėjau į polikliniką, o ten pasakė – sveikiname, laukite 12 nėštumo savaitės. Norėjau, kad atliktų kraujo tyrimą nėštumui nustatyti, o manęs tik paklausė, kam to reikia, juk pasidarei buitinį nėštumo testą. Lietuvoje ir tyrimą ultragarsu padarė, kad įsitikintų, jog viskas gerai. O Anglijoje tik paklausinėjo apie šeimos ligas ir pasiūlė laukti 12 savaitės, kai atliekamas pirmasis tyrimas echoskopu. Susikrimtau, kai gydytoja pasakė: „Juk iki 12 savaitės gali įvykti ir persileidimas“. Moteriai, ką tik sužinojusiai apie nėštumą, šie žodžiai tikrai ne patys geriausi. Laimė, kad netrukus turėjome skristi į Lietuvą, kur pasitikrinau ir įsitikinau, kad viskas gerai.
Nėščiųjų priežiūra – puiki
Tiesa, vėliau, jau po 12 savaitės, priežiūra buvau labai patenkinta. Anglijoje svarbi ne tik mamos bei vaikučio fizinė sveikata, bet atidžiai stebima ir mamos psichologinė būsena, ar nereikia pagalbos, ar ji laiminga ir neturi problemų. Tai leidžia pasijausti ne inkubatoriumi, nešiojančiu naują gyvybę, o žmogumi, kuris turi jausmus.
Anglijoje skiriami 2 tyrimai ultragarsu per visą nėštumą (jei nėra komplikacijų). Mano nėštumas buvo sklandus, tad buvo atlikti du tyrimai. Pirmojo tyrimo metu atliekamas ir tyrimas Dauno sindromo tikimybei nustatyti, antrojo (20 savaitę) apžiūrima vaikelio anatomija, jei tėveliai nori, pasakoma lytis. Nors prieš nėštumą galvojau kitaip, dabar manau, kad 2 tyrimų pakanka. Prieš tai labai norėjau 3D tyrimo, bet laukdamasi persigalvojau – nėra ko ten landžioti.
Nėštumo pabaigoje kelias savaites jutau galvos skausmą, vieną dieną buvo pakilęs spaudimas. Tada įsitikinau, kokia rūpestinga nėščiųjų priežiūra. Ligoninėje mane išsamiai apžiūrėjo ir tik įsitikinę, kad man ir vaikeliui viskas gerai, išleido namo. Dar 2 savaites kas antrą dieną akušerės, čia vadinamos midwifes, atvažiuodavo į namus matuoti spaudimą, tikrinti šlapimą.
Nuo sąrėmių skausmo – paracetamolis
Prisiminus gimdymą, irgi užplūsta geriausi atsiminimai. Nors buvo ir tragikomiškų akimirkų: sąrėmiams įpusėjus, paskambinau į ligoninę, pranešiau, kad viskas jau prasidėjo, paklausiau, ką toliau daryti. Kitame telefono gale išgirdau patarimą atsigulti į šiltą vonią ir… išgerti paracetamolio! Šitas vaistas Anglijoje – nuo visų ligų. Paracetamolis man net galvos skausmo numalšinti nepadeda, ką jau kalbėti apie sąrėmius.
Į ligoninę teko važiuoti du kartus. Pirmą kartą mane išsiuntė į namus, nes kaklelis buvo atsivėręs tik 2 centimetrus. Esu dėkinga gydytojams už tai, nes namuose tikrai lengviau nei ligoninėje. Atgal grįžau po kelių valandų, o tada jau pasilikau. Mano gimdyme dalyvavo viena midwive, jai talkino studentė. Abi moterys – be galo malonios ir, kas man labiausiai patiko, nesikišo tada, kai nereikia. Kartais atrodydavo, kad palatoje esame tik aš ir vyras. Jos tik patikrindavo, ar viskas gerai ir vėl stebėjo iš šono. Negirdėjau jokiu nurodymų griežtu tonu, viskas vyko švelniai, ramiai. Mažylė gimė 6 ryte, jau prasidėjus naujos pamainos darbui, tačiau tos dvi moterys neskubėjo namo, o pabaigė pradėtą darbą.
Ryte pagimdei, vakare – namo
Vienas minusas – po gimdymo skirtos bendrosios palatos… Man pasisekė, kad tą parą, kai aš buvau ligoninėje, palatoje buvome tik dviese. Kita moteris čia jau buvo prabuvusi visą savaitę, mat po cezario operacijos jos kraujas rodė uždegimą.
Tą dieną, kai mane išleido namo, palata jau buvo pilna, nemanau, kad tada būčiau galėjusi pailsėti.
Čia ligoninėje po gimdymo ilgai nelaiko. Kadangi pagimdžiau ryte, vakare mane jau galėjo išleisti, tačiau nusprendė palikti per naktį, nes mažylė norėjo valgyti tik iš vienos krūties. Čia labai palaikomas maitinimas krūtimi. Yra žindymo konsultantės, kurios aplanko iškart po gimdymo, o praėjus kelioms paroms, atvažiuoja į namus. Galbūt priklauso nuo žmogaus, bet man jų pagalba nepatiko. Nenorėjau, kad jos tarsi egzamine žiūrėtų, kaip maitinu.
Belaukiant konsultacijos, vaikas pasveiko
Dabar, augindama mažylę, irgi matau medicinos skirtumų. Anglijoje kas mėnesį reikia apsilankyti Vaikų centre pasverti vaikiuką. Į polikliniką reikia eiti atlikti būtinųjų rekomenduojamų skiepų. 8 savaitę vaikiuką patikrina, ir viskas – jokių kraujo tyrimų ar siuntimo pas specialistus. Buvau išsireikalavusi siuntimo pas kineziterapeutą, nes mažylė laikydavo galvytę pasuktą į vieną pusę, bet kol sulaukėme laiško, kad mums skirtas vizitas pas pediatrą, po šio vizito laukėme laiško, kad galime kreiptis į kineziterapeutą, mažylė problemą tiesiog išaugo. Kai nuėjome pas specialistą, iš mūsų pasijuokė, kad ieškome bėdų.
***
Kalbant apskritai – Anglijoje vaikus auginti gera. Visa infrastruktūra leidžia dalyvauti ir džiaugtis. Juk tokiuose mažuose miesteliuose Lietuvoje nėra nei baseinų, nei vaikų centrų, kur tiesiog gali nueiti ir pabendrauti su kitomis mamytėmis, o vaikiukai gali pažaisti su kitais kūdikiais, naujais žaislais. Niekada čia nesu sulaukusi pasipiktinusių žvilgsnių dėl žindymo viešose vietose. Nuėjusi į kavinę pasakau, kad noriu staliuko atokiau, nes žindysiu vaiką, ir visada sulaukiu pagalbos.
„Mamos žurnalas“
- Vonia, kurioje vyko gimdymas
- Savo gatvėje, pirmas išėjimas į lauką
- Ligoninėje, prieš išvykstant į namus
- Baseine
Sveiki. Jus esate teisi, bet mūsų šeimą pagausejo su sveikais trinukais berniukais kurie jau yra gime. Ir sveikai auga. Su vienu vaikučiu taip yra du tyrimai pagrinde. O su trinukais tai kas tris savaites po ultragarso tyrima tyrejom. Po gimdymo pasibaisejau gydimo istaigos darbu. Ir priežiūra po cezario operacijos.