Esu Brigita Ercė, auginu 1 metų ir 4 mėn. dukrytę Patriciją, turiu savo instagramo paskyrą @brigita_erce, kuriu tinklaraštį mamosmamoms.lt. Jau kurį laiką į mano galvą pradeda lįsti mintys apie grįžimą į darbą, karjerą, o tos mintys lydimos įvairių nuogąstavimų, todėl nusprendžiau apie tai pasikalbėti su psichologe, personalo vadove Rasa Vaicekauskiene, kuri šiuo metu irgi yra motinystės atostogose ir augina 4 mėnesių sūnelį. Rasa visai neseniai prisijungė prie instagramo platybių ir savo naudingomis žiniomis dalinasi paskyroje @psichologe_sake.
Daugelyje šalių skiriasi vaiko priežiūros atostogų trukmė. Vienur tik keletas mėnesių, kitur metai, o mes turime galimybę naudotis dvejais metais ir net pasiimti trečius (nors jau ir neapmokamus). Kiek mažiausiai laiko rekomenduojama praleisti su mažyliu, norint užtikrinti jam saugumą, prieraišumą – taip svarbią pradžią atėjus į šį pasaulį?
Motinystė yra itin stipri patirtis, lydima pačių įvairiausių ir neretai prieštaringų išgyvenimų. Atrodo, nuo pirmos dienos imi savo mažylį į glėbį, sėdi į amerikietiškus kalnelius ir pasileidi visu greičiu. Euforija, nuobodulys, džiaugsmas, nusivylimas, visiška palaima, liūdesys, ramybė, nerimas, įsimylėjimas, baimė, dėkingumas – tai tik dalelė jausmų, keičiančių vienas kitą ir telpančių į vos vieną mamos dieną. Intensyvu ir kartu tiek daug gyvenimo!
Šiuolaikinę mamą pasitinka ir dar vienas iššūkis – poreikis derinti motinystę ir karjerą. Neretai susiduriama su tam tikru paradoksu – mama, kuri pasirenka likti namuose ir auginti vaikus, tylomis teisiama už tai, kad apleido savo karjerą. Tačiau lygiai tiek pat kritikos gali sulaukti mama, kuri pajuto norą grįžti į darbą anksčiau ir išleido savo mažylį į lopšelį. Panašūs prieštaringi lūkesčiai dažnai trikdo ir taip abejojančią mamą.
Pastebėjime, kad skirtingose šalyse vaiko priežiūros atostogų laikotarpis skiriasi, slypi dalis atsakymo. Lietuvoje šis laikotarpis yra vienas ilgiausių ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje, bet ar tai reiškia, kad mūsų vaikai turi mažiau psichologinių problemų, nei kitų šalių vaikai ar kad mūsų visuomenė yra sėkmingesnė ir laimingesnė? Greičiau tai tiesiog suteikia mums galimybę pasirinkti.
Kaip ir į daugelį kitų su tėvyste susijusių klausimų, taip ir kalbant apie vaiko priežiūros atostogų trukmę, dar niekas nepristatė vieno universalaus recepto. Taip greičiausiai yra todėl, kad kiekviena šeima yra unikali – siūlyti vieną sprendimą visoms būtų beprasmiška. Niekas kitas, kaip tik pati mama gali atsakyti į klausimą, kada jai laikas grįžti į darbą. Verta paklausti savęs – ar aš noriu grįžti į darbą? Jei tvirtai jaučiatės apsisprendusi ir jums gerai – štai jums ir atsakymas.
Turiu jausmą, kad po mamai kylančiais pasvarstymais, kiek laiko ji turėtų praleisti su mažyliu, slepiasi itin aukšti reikalavimai sau, kaip mamai. Čia pravartu prisiminti „pakankamai geros mamos“ terminą, kurį pirmą kartą panaudojo britų pediatras ir psichoanalitikas D. W. Winniccott, stebėjęs tūkstančius kūdikių bei jų mamų ir priėjęs prie išvados, kad mamos, kurios nėra tuoj pat prieinamos vaikui visas 24 val. per parą ar retkarčiais motinystės kelyje suklysta, – daro savo vaikams paslaugą. „Pakankamai gera mama“ yra empatiška ir rūpestinga, bet kartu neskuba tuoj pat atliepti į kiekvieną kūdikio verksmą, leisdama jam patirti šiek tiek dozuotos frustracijos. Pasak jo, tokiu būdu mažyliai po truputį saugiai patiria, kad gyvenimas nėra lengvas ir ne visada gausi to, ko geidi čia ir dabar, bet, nepaisant to, – viskas tau bus gerai.
Šis „pakankamai geros mamos“ terminas puikiai tinka ir darbo aplinkoje. Visai nebūtina tapti tobula darbuotoja, užtenka būti pakankamai gera. Prisijaukinus šį vaizdinį ir sumažinus sau keliamus lūkesčius, gali tapti kur kas lengviau priimti sprendimus, susijusius su vaiko priežiūros bei karjeros derinimu.
Ką būtų galima patarti, jei šeimoje susiklostė situacija, kad mama turi grįžti į darbus anksčiau nei planavo, mažylis dar mažas?
Mažylio emocinė gerovė yra jį supančių artimiausių žmonių psichologinės būsenos atspindys. Todėl siekiant ją užtikrinti visų pirma turėtumėte pasirūpinti savąja. Grįžimas į darbą tikrai nemenkas iššūkis mamai. Keičiasi jos identitetas – mama tampa dirbančia mama. Kaip ir kiekvieną stiprų pokytį, taip ir šį lydi begalė prieštaringų jausmų – jaudulys, džiugesys, nerimas, baimė, abejonės. Negana to, šie jausmai gali labai greitai vienas kitą keisti – atrodo, vienu metu buvai rami ir užtikrinta, kitą akimirką – vėl dvejoji. Tai visiškai normalu. Žinome, jog neeilinių situacijų metu „nenormaliai“ jaustis yra normalu, o tai, kad liūdna ar neramu, visai nebūtinai reiškia, kad priimtas sprendimas yra neteisingas. Turėkite omenyje, kad tai itin emocionalus metas, reikalaujantis atitinkamo jautrumo ir atjautos sau.
Svarbu suprasti, kad grįžimas į darbą nėra momentinis įvykis – tai procesas. Kaip per vieną dieną netampama mama, taip ir šiuo atveju prireiks laiko prisijaukinti naują – dirbančios mamos – vaidmenį. Nereikėtų tikėtis, kad nesusidursite su iššūkiais, – visiškai normalu žengti porą žingsnelių pirmyn ir vieną atgal. Tačiau svarbu suprasti, kad kiekvienas mikrožingsnelis pirmyn yra be galo reikšmingas.
Tam, kad pokytis neįvyktų per staigiai, pravartu duoti sau, mažyliui bei savo partneriui pakankamai laiko pasiruošti. Toks pasiruošimas gali prasidėti net keletą mėnesių prieš grįžimą į darbą, kuomet mama pradeda svajoti, mąstyti, dėlioti galimus vaiko priežiūros bei jos pačios darbo modelio variantus, – kas prižiūrės mažylį, kol būsiu darbe? Ar dirbsiu visu etatu? Gal yra galimybė dirbti iš namų? Kas paims vaiką iš darželio? Neskubant ir nejaučiant įtampos, bus kur kas lengviau rasti jums naudingiausius atsakymus.
Priėmus sprendimą, dėl mažylio priežiūros į pokalbius svarbu įtraukti ir jį patį (jeigu jis jau gali tai suprasti). Kalbėkitės, pasakokite jam apie tai, kad eisite į darbą, ką ten veiksite, ką tuo metu veiks jis, ką vaikai veikia darželyje ir pan. Turite galimybę leisti mažyliui viską pamatyti savo akimis – pirmyn! Nuvažiuokite prie savo darbo, parodykite vaikui, kur dirbsite. Aplankykite darželį – pro tvoros plyšį pažiūrėkite, ką vaikai veikia lauke. Jei yra galimybė, pasiprašykite į darželio vidų ir kelis kartus patyrinėkite kartu darželio aplinką. Jei jums dirbant mažylis liks su aukle, – supažindinkite juos, leiskite auklei pabūti kartu su jumis prieš paliekant juos dviese.
Jūsų partneris irgi išgyvena šį pokyčių laikotarpį kartu – kalbėkitės ne tik apie buitinių atsakomybių perskirstymą, bet ir leiskite jam žinoti, kaip jaučiatės, dalinkitės tarpusavyje savo nuogąstavimais.
Dar viena itin svarbi diskusijų šalis yra jūsų darbdavys/vadovas. Prieš grįžtant į darbą, pravartu aptarti detales, susijusias su darbo etatu (galbūt norite ir yra galimybė dirbti 0,75 etato?), darbo modeliu (dirbsite iš biuro ar iš namų?), grafiku (ar yra galimybė dirbti lanksčiu grafiku?), išsakyti abejones, apibrėžti atitinkamas ribas. Kuo aiškiau išsakysite savo poreikius, tuo realistiškesni bus darbdavio lūkesčiai, ir tuo labiau tikėtina, kad nei jūs, nei vadovas ateityje nenusivilsite.
Galų gale, jei kada teko girdėti posakį, kad vaiką turi užauginti visas kaimas, tai dabar kaip niekada anksčiau svarbu jį pasitelkti pagalbon. Šalia esančios močiutės, seneliai, tetos, broliai, draugės gali padėti ne tik susidoroti, bet ir pasimėgauti procesu.
Vienur teigiama, kad vaikams iki 3 metų užtenka bendravimo su tėvais, dėl to darželis jiems nėra būtinas. Kiti sako, kad net kūdikiui jau reikia „bendravimo“ su kitais. Ar geras ir saugus ryšys su aukle užtikrintų mažyliui tai, ko negali gauti darbo valandomis iš tėvų?
Pasak tyrėjų, pirmi trys vaiko gyvenimo metai yra lyg vienas didelis raidos šuolis. Smegenys nepaprastai efektyviai kuria naujas neuronines jungtis – formuojasi pagrindinių įgūdžių bazė, pamatiniai elgesio modeliai, klojantys pagrindus tolimesniam jo gyvenimui. Mažylis formuoja kertinius įsitikinimus apie tai, koks yra jis pats, koks yra jį supantis pasaulis, kokie yra kiti žmonės. Palankiems atsakymams į šiuos klausimus bene didžiausią įtaką turi saugus ir tvirtas ryšys su vaiką globojančia figūra, kuri supranta vaiko poreikius ir geba juos atliepti.
Esate teisi pastebėdama, kad tokio amžiaus mažyliams dar nėra didelio poreikio megzti plačius socialinius ryšius, – vaikas dar yra egocentriškas. Tai itin svarbus raidos etapas, kurį būtina išgyventi. Vaikas turi pabūti savanaudiškas, patirti, ką reiškia „man“, „mano“, „aš“. Jis turi gauti nedalomo dėmesio tam, kad vėliau galėtų laisvai juo dalintis ir atrasti, jog aplink jį yra ir kitų vaikų!
Ar tokį patyrimą jam gali suteikti tik mama? Nebūtinai. Tėtis, senelis, močiutė, auklė – vaikui svarbu, jog šalia jo būtų bent vienas suaugęs žmogus, kuris jį girdi, mato ir geba atliepti. Nesu tikra, ar auklė galėtų atstoti mamą, ir ar bent viena mama apskritai to norėtų, bet viena aišku – auklė su mažyliu bus „kitaip“. Ar „kitaip“ reiškia blogiau? Žinoma, priklauso nuo auklės, bet kitą kartą „kitaip“ gali labai praturtinti vaiko pasaulį. Tai, kad mažyliu rūpinasi ne du, o trys dėmesingi ir mylintys suaugę žmonės, yra pozityvus vaiko raidos veiksnys.
Mamos, nusprendusios grįžti į darbą, dažnai susiduria su sunkiomis emocijomis. Graužia kaltės jausmas, nuogąstavimai dėl ryšio su vaiku. Neseniai viena mama pasidalino patirtimi, kad pradėjus 3,5 metų vaiką leisti į darželį ji pajuto, kad trūkinėja ryšys. Mane tai labai išgąsdino. Ar taip gali būti, kad ryšys trūkinėja vaikams išėjus į darželį ar prižiūrint auklei? O gal vaikas tiesiog darosi savarankiškas?
Priimant svarbius sprendimus, dvejoti yra labai žmogiška. Tai tik parodo, kad mamai be galo rūpi jos mažylis. Nenuostabu, kad kylantys klausimai vienaip ar kitaip remiasi į jųdviejų ryšį. Atsiskyrimas yra ne menkas iššūkis mažyliui, bet dar didesnis – pačiai mamai. Juk kalbame apie mamos ir vaiko ryšį, kuris yra bene stipriausias gamtoje egzistuojantis ryšys, pradedantis formuotis dar kūdikiui esant mamos įsčiose. Besilaukiančios moters kūnas dirba stulbinamą darbą, kurdamas palankiausias sąlygas šį ryšį kurti. Jis ne tik atitinkamai prisitaiko, suteikdamas kūdikiui laikinus namus, bet vyksta ir atitinkami pokyčiai smegenyse, aktyvuojamos hormoninės sistemos, garantuojančios mamos prieraišumą ir tokiu būdu užtikrinančios jo išgyvenimą pasaulyje. Mažyliui gimus, šis ryšys ir toliau kasdien stiprėja būnant kartu. Turint tai omenyje, natūralu, kad atsiskyrimas tampa stipriu išgyvenimu abiem. Bet kartu tai tik parodo, kaip sunku šį ryšį nutraukti. Tyrėjai pastebi, kad tai padaryti gali tik psichologinis ar fizinis smurtas.
Augant laikas be mamos vaikui irgi tampa svarbus. Laisvė, erdvė kloja pagrindus vaiko savarankiškumui, pasitikėjimui savimi. Tik išmokęs būti su savimi, vaikas gebės užmegzti visaverčius tarpasmeninius santykius. Jei vis dėlto kyla abejonių dėl ryšio stiprumo, pravartu prisiminti, kad turite viską, kad tą ryšį sustiprintumėte. Sąmoningas, nedalomas, kokybiškas ir smagus laikas kartu yra viskas, ko reikia!
Prasidėjus naujam šeimos etapui, kai abu tėvai vėl dirba, kyla naujų iššūkių, pavyzdžiui, vaiko ligos atveju vienas iš tėvų turi pasiimti „biuletenį“, kažkuris iš tėvų turi atsiprašyti iš darbo, kad vaiką nuvežtų pas gydytojus ir t.t. Kokių dar iššūkių gali pasitaikyti, kaip tokiais atvejais elgiamės?
Kad ir kaip kruopščiai planuotumėte, tikėtina, kad visų įmanomų scenarijų nenumatysite, kaip ir neišvengsite klaidų. Juk mokotės, eksperimentuojate. Leiskite sau klysti dėl to, kad atrastumėte jums palankiausią variantą. Turėti planą visuomet pravartu, tačiau palikite vietos ir improvizacijai bei netikėtumams. Dažnai tai, dėl ko labiausiai nerimaujame, net neįvyksta, o spręsti dar nekilusias problemas – mažų mažiausiai neprasminga. Galbūt esate patyrę, kad susidūrę su tam tikru iššūkiu stebuklingai atrandate savyje ir jėgų konkrečiam iššūkiui įveikti. Apsiginkluokite šiuo tikėjimu ir planuokite sėkmės scenarijų!
Iš draugių patirties žinau, kad grįžimas į darbus turi ir teigiamos patirties. Mamos džiaugiasi, kad grįžusios po darbo daug mieliau užsiima su vaikais, nes nėra išvargintos žaidimų, vakare praleistas laikas su vaiku būna visavertis. Kiek vaikams skirti nedalomo dėmesio po darbų, kad vaikas jaustųsi gerai, o pasikeitęs šeimos gyvenimo ritmas nesuteiktų didelio streso?
Nuostabu girdėti, kad grįžimas į darbą atneša ir džiaugsmingų patirčių. Tokie liudijimai be galo įkvepia, ir jais lygiai taip pat svarbu dalintis, kaip ir kylančiais iššūkiais.
Trumpas atsakymas į klausimą, kiek tėvams rekomenduojama skirti laiko savo vaikams, – skirti jo pakankamai. Tai yra tiek, kiek reikia, – nei per daug, nei per mažai. Kas jiems yra pakankamai, gali atsakyti tik pati mama, pats tėtis ir pats vaikas. Negana to, jų atsakymai kasdien gali būti skirtingi, priklausomai nuo pačių įvairiausių veiksnių – energijos lygio, turimo laiko, galimybių, noro ir kt.
Tyrimų, pateikiančių universalų atsakymą į šį klausimą, nėra, tačiau tyrėjams pavyko pastebėti, kad, kalbant apie laiką, praleistą su vaiku, kokybė yra svarbesnė už kiekybę. Jūsų klausime atsispindintys mamų liudijimai puikiai tai iliustruoja – tikėtina, kad ta mama, kuri nori eiti į darbą, jaučiasi ten save realizuojanti ir grįžta namo įkvėpta bei savimi besididžiuojanti su kur kas didesniu entuziazmu ir sąmoningumu praleis vakarą su mažyliu nei mama, kuriai trūksta erdvės savirealizacijai bei laiko atskirai nuo mažylio. Negana to, pačiam mažyliui svarbu jausti, jog mamai su juo smagu! Patirdamas tai, kad mamai su juo gera, vaikas daro išvadą, kad jis yra nuostabus kompanionas ir tokiu būdu kloja pagrindus sveikai savivertei.
Jūsų nuomone, ar Lietuvos darbo rinkoje darbdaviai palankiai žiūri į moteris, kurios į darbo rinką grįžta iš vaiko priežiūros atostogų? Yra tekę girdėti daug pasakojimų, jog susirasti darbą turint vaikų tapo sunkiau.
Negaliu kalbėti už darbdavius, turbūt pasitaiko įvairų vienetinių atvejų, tačiau atstovaudama žmogiškųjų išteklių sritį galiu drąsiai teigti, jog darbo rinka dar niekada nebuvo tokia palanki mamoms, auginančioms mažylius. Vis daugiau įmonių naudoja objektyvius atrankų metodus, padedančius išvengti bet kokios diskriminacijos lyties ar šeiminės padėties atžvilgiu, pasitelkia įvairias mamų reintegraciją į darbo aplinką skatinančias programas, o nešališkumą, darbuotojų skirtingumą bei jų integraciją ir suderinamumą darbo aplinkoje deklaruoja kaip organizacines vertybes.
Gera žinia ir ta, kad pandeminė situacija šalyje daugelį įmonių privertė keisti įprastą darbo modelį greičiau, nei jos tai būtų padariusios įprastomis sąlygomis. Lankstus darbo grafikas, darbas iš namų arba hibridinis darbo modelis tapo daugumos įmonių kasdienybe. Šie pasikeitimai ypač aktualūs mamos, kurios dėl šių pasikeitimų gali lanksčiau derinti darbo atsakomybes su motinyste.
Dar daugiau, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad darbdaviai vis labiau vertina ne konkrečias profesines žinias ar įgūdžius, bet darbuotojų norą ir pasirengimą jų įgyti, mokytis, tad abejoti savimi dėl pastarųjų praradimo nevertėtų.
Na ir paskutinis klausimas, ką palinkėtumėte mamoms, kurios nusprendė grįžti į darbus?
Vien tai, kad skaitote šį straipsnį, parodo, kad esate smalsi, aktyviai besidominti ir jums be galo rūpi jūsų mažylio gerovė. Tikėtina, kad jūs jau darote labai daug dėl to, kad būtumėte ir gera mama, ir gera darbuotoja. Todėl kviečiu pasiruošti puodelį karštos kavos, patogiai įsitaisyti ir pasidžiaugti akimirka su savimi, nes, be mažylio ir karjeros, Jūs visų pirma priklausote pati sau!
„Mamos žurnalas“
