Kas sakė, kad kūdikiai trukdo pažinti pasaulį, lankytis muziejuose, bažnyčiose, gilintis į paveldą?
Mūsų herojų šeima taip niekada nemanė, tad su savo mažaisiais vaikučiais drąsiai patraukė pažinti Romos.
Mūsų šeima: tėtis Marius, aš – mama Laura ir dvi dukrytės: Emilija (3 m.) su Morta (4,5 mėn.). Nuo mažų dienų man patikdavo keliauti. Aišku, tos kelionės būdavo nedidelės. Ar pas močiutę į kaimą, pagrybauti, pauogauti į mišką, ar nuvažiuoti į Žemaičių Kalvarijos atlaidus, ar šiaip aplankyti kokių giminaičių kitame mieste. Bet tos išvykos visada buvo laukiamos. Smagu būdavo ką nors naujo pamatyti, pabendrauti. Manau, tokios kelionės dar labiau suartina šeimos narius, praplečia vaiko akiratį, skatina tobulėti, dvasiškai augti.
Kelionės – kaip dozė vitaminų kūdikio raidai
Sukūrus šeimą ir gimus mūsų pirmajai dukrytei Emilijai, aistra keliauti vėl atgijo. Pirmagimė buvo labai nerami mergaitė. Dažnai naktį keldavosi prašyti mamos pienuko. Tik gimusi miegodavo vos 13 val. per parą. Galvojau, ir iš kur tas posakis, kad naujagimiai tik valgo ir miega? Užmigdyti Emiliją sekdavosi labai sunkiai. Kankino pilvuko diegliai. Džiaugdavausi, kai valandėlę dieną nors ant mamos rankų pamiegodavo. Žodžiu, augo vaikas, reikalaujantis daug dėmesio. Nežiūrint to, visa šeima vis sugalvodavome kur nors nuvažiuoti. Kelionės būdavo netolimos – Molėtų observatorija, Stelmužės ąžuolas, tulpių žydėjimo šventė Burbiškių dvare. Vėliau įsidrąsinome nuvykti į Latviją aplankyti Rundalės pilies, pasivaikščioti po Rygos senamiestį. Nežinau, ar tai sutapimas, bet kiekvienoje kelionėje mūsų dukrytė išmokdavo ko nors naujo. Tiesiog įvykdavo koks nors raidos šuolis, pakeitus įprastą namų aplinką. Manau, kad nauji vaizdai, bendravimas su kitais žmonėmis padeda vaikui socialiai augti ir tobulėti daug greičiau nei leidžiant kasdien laiką tarp tų pačių namų sienų.
Į Romą? Kodėl gi ne?
Šį pavasarį mūsų šeimą vėl aplankė gandrai. Gimė Morta. Visiška priešingybė mūsų pirmajai dukrytei Emilijai. Labai rami mergytė. Jau buvau nusiteikusi, kad vėl lauks bemiegės naktys, nesibaigiantis supimas ant rankų. Tačiau Morta – kaip iš tų knygų – pavalgydavo mamos pienuko ir paguldyta į savo lovelę saldžiai užmigdavo. Negalėjau patikėti, kad namie toks ramus kūdikis, ir man lieka laiko skirti dėmesį vyresnėlei sesutei.
Tada ir kilo idėja po trejų metų motinystės atostogų, praleistų namie, kažkur su visa šeima ištrūkti.
Norėjome, ne šiaip kokio savaitgalio Druskininkuose ar kitame gražiame Lietuvos kampelyje, bet ko nors tokio įspūdingo ir nepamirštamo! Taigi panaršiusi keliuose skrydžių tinklalapiuose internete, pasakiau vyrui – važiuojame į Romą?! „Skrendame!“ – atsakė jis. Pasirinkau pigesnius bilietus rugpjūčio paskutinėmis dienomis, kai jau ne taip svilinamai karšta, ir paspaudžiau mygtuką „pirkti“. Viskas, kelio atgal nėra, bilietai negrąžinami, ir kur mes, galvoju, žadame trenktis su dviem mažais vaikais?! Mortai bus tik 4,5 mėn. Galvoje sukirba mintis – tikra beprotybė…
Paruošiamasis etapas
Prieš septynerius metus esu buvusi vieną dieną Romoje su ekskursija. Viskas buvo suorganizuota, tik eini ir dairaisi. Dabar iššūkis buvo viską susirasti patiems: viešbutį, transportą, maršrutus, ką būtų galima aplankyti. Tikslas – pažintinė kelionė su minimaliomis išlaidomis. Pirmiausia per populiarų tinklalapį „Booking“ susiradau viešbutį, kuris strategiškai būtų patogus pėsčiomis pasiekti pagrindinius turistų lankomus objektus. Nuėjus į viešbučio svetainę, pavyko rezervuoti nakvynę už tą pačią kainą, papildomai gaunant ir pusryčius. Viešbučiuose dažniausiai vieną mažametį vaiką, jei jam nereikia lovos, apgyvendina nemokamai. Todėl rinkomės trivietį kambarį. Reikia pridurti, kad yra papildomai mokamas miesto mokestis (panašu į mūsų „pagalvės“ mokestį) mums kainavęs po 4 eurus už kiekvieną naktį suaugusiajam. Kad nestovėtume eilėse prie kasų, internetu įsigijome bilietus į Koliziejų ir Vatikano muziejus. Nusipirkome ir kelionės bilietus iš oro uosto į Romą, taip sutaupydami kelis eurus.
Aktualus klausimas – bagažas
Galėjome pasiimti į lėktuvą tik rankinį bagažą: 3 krepšius po 10 kg plius 3 mažas rankines ir vežimėlį kūdikiui (pagal dabartinę tvarką, jau ir kūdikiams leidžiama turėti 5 kg bagažą plius dvi kūdikio įrangos priemones). Pirma mintis – kaip 4 asmenų šeimos daiktams sutilpti į tris ne taip didelius krepšius? Juk vien vaikams reikia ir sauskelnių, ir kitų svarbių daiktų. Atrodo, misija neįmanoma! Kita mintis, o kas visą tą gėrį neš?! 2 vaikai, vežimėlis, 3 krepšiai, trys rankinukai – reikia būti aštuonkojui, kad tai suvaldytum.
Tiek to, šitą rebusą palieku paskutiniam vakarui… Liko problema dėl vežimėlio. Lopšio juk nesiveši. Teko įsigyti patogų skėtuką, turintį visiškai gulimą padėtį ir beveik iki galo nusileidžiantį stogelį nuo saulės apsisaugoti.
Išvakarės nusipirkau bagažo svarstykles, tikslas sutilpti į 30 kg. Tikriausiai dar nė sykio nesu išvykusi su tiek mažai daiktų. Kadangi važiavome į šiltus kraštus, tai didelis privalumas. Mūsų drabužiai, batai, vystyklai, sauskelnės, buteliukai, maistas ir t.t. sutilpo į 2 krepšius. Fotoaparatas, einamieji daiktai, tokie kaip drėgnos servetėlės, atsarginės sauskelnės, rūbeliai, pateko į kuprinę. Pasveriu – tik 20 kg.
Apsidžiaugusi tokiu pasisekimu, leidžiu dukrytei pasiimti vaikišką kuprinę ir prisidėti žaislų. Emilijai tai suteikė daug džiaugsmo, ji pasijuto tikra keliautoja su nuosavu bagažu. Rytoj startuojam.
Taigi kaip ir viskas suruošta. Liko tik ramiai studijuoti Romos žemėlapį ir kurti planus, ką galime aplankyti, domėtis apie objektus, kad galėčiau ką nors apie juos šeimynai papasakoti.
Vyrui ir vaikams – pirmasis skrydis
Tai buvo pirmasis skrydis lėktuvu ir pirmoji kelionė į Romą mano vyrui ir vaikams. Stebėjau savo šeimyną ir džiaugiausi jų naujais potyriais. Kylant lėktuvui, mažajai daviau pienuko, kad neužsikimštų ausytės. Skrydis pavyko. Nuskridę iš vėsaus lietingo Vilniaus oro patekome į +28ºC drėgną karštį. Tikra vasara! Jautėmės kaip pabuvoję laiko mašinoje. Autobusu nuvykome į Romą, apsistojome viešbutyje ir pažintį su šiuo didingu miestu pradėjome naktiniu pasivaikščiojimu prie Trevi fontano. Nuliūdome… Fontanas remontuojamas.
Kitą rytą ėjome aplankyti Koliziejaus. Kadangi bilietus įsigijome internetu, nereikėjo stovėti eilėse prie kasų. Su tuo pačiu bilietu aplankėme Romos forumą ir Palatino kalvą. Pakeliui pamatėme Kapitolijų, Viktoro Emanuelio II paminklą. Dienos metu kepino +32 ºC nepakeliamas karštis, tai su vaikais grįžome kelioms valandoms į viešbutį, kur veikė kondicionierius. Vakare išėjome aplankyti Teisybės burnos Santa Maria in Cosmedin bažnyčioje. Pasivaikščiojome Tiberio saloje.
Kūdikiai Vatikane
Šeštadienį buvo numatytas ilgiausias kelionės maršrutas. Ryte metro nuvykome į Vatikano muziejų. Jau turėjome bilietus, kad nereikėtų stovėti eilėse. Ir ką jūs manote, jokių eilių! Jeigu būčiau pati jose nestovėjusi prieš kelerius metus, bučiau sakiusi, kad tos eilės – tiesiog mitas. Kokie čia neįkainuojami lobiai! Pirmą kartą apsilankęs Vatikano muziejuje, išeini apsvaigęs nuo viso to meninio grožio, nes detalėms apžiūrėti ir suprasti tiesiog reikia daug daugiau laiko, neužtenka vieno apsilankymo. Prisėdome ant laiptų parašyti atvirlaiškių draugams į Lietuvą ir išsiųsti iš šios mažytės valstybės pašto. Toliau keliavome pamatyti šv. Petro bazilikos. Vėl išsamus patikrinimas. Pirmas postas: metalo detektoriai ir bagažo patikra, antras – aprangos atitikimas reikalavimus (turi būti neapnuoginti pečiai ir uždengtos kojos, bent iki kelių). Tokiems atvejams visados turėjau pasiėmusi skarą. Bet tikrai mačiau žmonių, kurie atstovėję valandas eilėje prie pirmo patikros posto taip ir nebuvo įleidžiami pro antrąjį, nes tiesiog buvo per daug apsinuoginę. Moterys išrenginėjo vyrus, kad užsidengtų pečius. Su vežimuku į šv. Petro baziliką neįleidžia, jį reikia palikti drabužinėje. Masteliai tokie dideli, kad akis net nesuvokia parametrų.
Pasigrožėję ir pasimeldę judėjome namų link, pakeliui aplankydami šv. Angelo pilį, Navonos aikštę, Panteoną.
Likusios kelionės dienos nebe tokios įtemptos, bet pamatėme gana daug. Aplankėme šv. Jono Laterane baziliką, Ispaniškuosius laiptus, Tautos aikštę, Pinčio parką, Trasteverės gatveles. O kur dar nesuskaičiuojamas skaičius fontanų, bažnyčių ir šiaip gražių senamiesčio kampelių. Paskutinį vakarą atsisveikinome su Roma nuo Kvirinalo aikštės. Fotoaparato nebeėmėme. Tiesiog žiūrėjome susikibusi visa šeima į vakarėjantį dangų ir besileidžiančią už šv. Petro bazilikos kupolo saulę. Penkių dienų pažintį su šiuo Amžinuoju miestu įveikėme. Šis gražus saulėlydis ir geras jausmas būti su šeima kartu liks visada mano atmintyje.
Išvados po kelionės
Tinkamai iš anksto viską apgalvojus, pirma žiūrint vaikų interesų, viskas įmanoma. Aišku buvo visko.
Roma – labai kalvotas miestas, gatvių danga nelygi, daug laiptų kur reikia nešioti vežimą. Kitą sykį rinkčiausi viešbutį su virtuvėle. Kavinėse valgyti labai brangu, pasiilgome normalaus maisto. Nebuvo kur išvirinti Mortos buteliukų, o vien nuplikymas verdančiu vandeniu kelionės pabaigoje jau nebegelbėjo.
Žmonės paslaugūs šeimai su mažais vaikais, bet kartais susidurdavome ir su rutininėmis procedūromis, kur niekas nekreipdavo dėmesio, jog tu lauki su kūdikiu ant rankų. Reikia būti labai atsargiems gatvėse, nes mašinos važiuoja, nesvarbu, kad tu eini per perėją su dviem mažais vaikais, degant žaliai šviesai.
Ypač saugotis reikėtų motorolerių, laikyti vaiką gatvėje už rankos, nes negali nė nuspėti iš kurios pusės tave aplenks, sustos ir praleis, ar bandys dar per likusį metrą tarp tavęs, bebaigiančio eiti per perėją, ir šaligatvio prasmukti.
Palaima namuose
Visur gerai, bet pasiblaškius po svečią šalį smagu buvo grįžti namo. Kur daug erdvės, ne taip svilinamai karšta, gaivi žalia gamta. Vaikams iki tol atsibodę namų žaislai visi atrodo kaip nauji. Sava lova. Pasakų knygutės. Pasiilgtas kiemas ir draugai.
Nežinau, ar mano dukros šią kelionę atsimins, bet įveikę šį iššūkį mes, kaip šeima, paaugome. Morta pradžiugino mus išmokusi vartytis. Emilija, pamačiusi danguje lėktuvą, vis pasidžiaugia, kaip ir ji skrido, o nusileidus visi keleiviai plojo. Jei klaustumėte, ar keliauti su mažais vaikais, atsakyčiau – tikrai taip.
Galbūt nesitrenkti taip toli kaip mes, rasti sau priimtiną pramogų būdą, galbūt palaukti, kol vaikai truputį paaugs. Bet keliauti visai šeimai labai svarbu. Buvimas kartu kitoje aplinkoje patikrina šeimos tvirtumą, įveikti sunkumai dar labiau suartina, gimsta tam tikros tradicijos, kurios vienija šeimą. Linkiu visiems užsikrėsti tuo kelionės virusu, kuriuo užsikrėtėme mes. O mano galvoje jau kirba naujas planas, kur visiems kartu su šeima vėl nuvažiuoti…
„Mamos žurnalas“
