Projektų vadovė Lina ir informacinių technologijų specialistas Vilius Benečiai su dviem dukrytėmis – Arvile ir Aine – pusę metų „dekretinių“ atostogų praleido Ispanijoje.
Pasakoja mama Lina
Svajonių šalis Ispanija
Apie Ispaniją svajojau jau seniai – nuo tada, kai 2003 metais teko pakeliauti po šią šalį. Klimatas ir sutikti žmonės taip sužavėjo, kad grįžusi pradėjau mokytis ispanų kalbos, o klausiantiems „kodėl?“, atsakydavau, kad kuriu sau galimybę pagyventi Ispanijoje. Proga pasitaikė po daug metų ir atėjo kartu su mano šeima.
Vyras palaikė idėją susilaukus antros atžalos kurį laiką paauginti dukras – o kodėl gi ir ne saulėtoje Ispanijoje?
Planas svajonei įgyvendinti ėmė ryškėti, kai susilaukėme pirmosios dukrelės – tuomet nusprendėme, kad ilgos pertraukos nedarysime, kai mažoji turės broliuką ar sesutę, abu kartu eisime tėvystės atostogų.
Planas pagreitį įgavo, kai sužinojome, kad antrasis mažylis pakeliui į šį pasaulį. Tuomet ėmiausi skaityti, domėtis bei „šlifuoti“ plano kampus. Kadangi Ainė gimė rudenį, į Ispanijos planus teko įtraukti Kanarų salas, nes nors ir kaip norėjosi kuo daugiau laiko praleisti žemyninėje Ispanijoje, tačiau ne mažiau troškome saulės bei šilumos. O žiema – ir Ispanijoje žiema, net ir pietinėje, net jei ir be sniego.
Sužinojus, kad laukiamės, išsisprendė ir kelionės trukmė – išvyksime, kai mažajai sukanka 2 mėnesiai, kad būtų laiko apsiprasti gyvenant keturiese, sutvarkyti formalumus ir atšvęsti žiemos šventes su artimaisiais, o grįšime, kai vyresnėlei sukaks 3 metukai, nes tėčiui tuomet reikės grįžti į darbą. Kaip žinia, tėvystės atostogose Lietuvoje gali būti tol, kol vaikui sueis 3 metai, taigi, gimus mažajai, vyras išėjo vaiko priežiūros atostogų su vyresnėle, o aš su mažąja – taip abu gavome laisvą pusmetį.
Finansinė „avantiūros“ pusė
Daug kam įdomi finansinė pusė, kuri iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti reikalaujanti daug investicijų.
Tačiau realybė yra tokia, kad pragyvenimo išlaidos reikalingos visur – tiek Lietuvoje, tiek Ispanijoje, tiek bet kurioje kitoje šalyje. Mūsų šalis jau seniai nebėra iš „pigiųjų“.
Iš esmės Ispanija nėra brangi šalis. Kai kas čia pigiau (buities reikmenys, drabužėliai vaikams), kai kas brangiau (kavinės, restoranai), kai kas panašiai kaip ir Lietuvoje. Pragyvenimo kaštai daugiau ar mažiau panašūs, tačiau išvykus papildomų išlaidų reikalauja pati kelionė (lėktuvo bilietai, kuras, automobilio nuoma), būsto nuoma, finansiniai įsipareigojimai Lietuvoje (kad ir likusių namų šildymas žiemą), na, ir priklausomai nuo kiekvienos šeimos poreikių bei galimybių – išlaidos pramogoms bei kitiems neesminiams dalykams. Kad sumažintume išlaidas būstui, savo butą pusmečiui išnuomojome – nereikėjo mokėti mokesčių ir gavome papildomų pajamų nuomai čia.
Planuodami šią avantiūrą taupėme, tačiau iš tiesų į kelionę mus išsivežė vaikai ir puiki mūsų šalies motinystės (tėvystės) socialinio draudimo sistema, suteikusi galimybę pasirinkti ilgas vaikų priežiūros atostogas. Mažosios Ainės gimimas ne tik suteikė progą visiems kartu padaryti pertraukėlę, bet „pasirūpino“ ir finansais. Lėktuvo bilietai į Tenerifę visiems keturiems kainavo vienkartinę gimimo pašalpą, o „dekretiniai“ pinigėliai bei kas mėnesį gaunama vaiko priežiūros pašalpa garantuoja, kad turėsime už ką vagyti bei padengti būtiniausias išlaidas. Be to, Viliaus meilė savo profesijai nepaleidžia ramiai atostogauti, ir dalį laiko (dažniausiai vėlai vakare, kai vaikai suminga) mūsų tėtis šiek tiek darbuojasi.
Pietinėje Ispanijoje keturių asmenų šeimai pagrindinėms išlaidoms, įskaitant ir būsto nuomą, galėtų pakakti 1000-1200 eurų per mėnesį. Nuoma, priklausomai nuo vietovės ir sezono, kainuoja nuo 400-500 eurų per mėnesį su visais mokesčiais. Maisto ir buities reikmenų į prekybos centrą važiuojant maždaug kartą per savaitę, mūsų šeima apsipirkimui išleisdavo apie 50-80 eurų.
Promočiutei – Skype programa
Sužinoję, kad išvažiuojame, visi reagavo teigiamai. Kiek neramu buvo dėl tėvų ir močiutės reakcijos, todėl jiems apie savo planus išvažiuoti pasakėme beveik tuo pačiu metu kaip ir žinią apie tai, kad bus antrą kartą seneliai – tam, kad turėtų laiko apsiprasti. Tačiau jokių neigiamų emocijų nebuvo, sulaukėme net palaikymo. Šiek tiek daugiau jaudinosi mergaičių promočiutė, todėl per Kalėdas kaime įvedėme internetą ir supažindinome su Skype ryšiu – tam, kad artimieji galėtų bendrauti kada panorėję.
Pasiruošimas kelionei
Kelionei ruoštis pradėjome vos gimus mažajai. Iki tol tiesiog skaitėme ir rinkome informaciją. Gimus Ainei, dar būdami ligoninėje, įsigijome lėktuvo bilietus. Kiti svarbūs darbai – pagaminti pasą mažylei bei susitvarkyti ES sveikatos draudimo korteles. Papildomo draudimo nepirkome – visai šeimai galioja banko kreditinės kortelės draudimas. Reikėjo užsisakyti ir automobilį, išsinuomoti gyvenamąją vietą Tenerifėje pirmosioms dešimčiai dienų, pradėti kraustymosi iš namų darbus, išnuomoti butą.
Lagaminus susikrovėme paskutinę dieną. Į tris rankinio ir du registruoto bagažo vienetus sutilpo ne tik būtiniausi dalykai, drabužiai, bet ir krūva žaislų, supamoji kėdutė, didelis pripučiamas kamuolys.
Visi iškraustyti daiktai ramiai laukė mūsų sugrįžimo kaime pas mergaičių promočiutę. Ten pat ilgas atostogas leido ir mūsų augintinis bei penktas šeimos narys – katinas Melis Viktoras. Kad ir kaip būčiau norėjusi jį pasiimti kartu, deja, „Ryanair“ oro linijų lėktuvai nepriima jokių gyvūnų, išskyrus šunis-aklųjų vedlius.
Kūdikiai lėktuve
Ainė buvo beveik 2 mėnesių, kai pirmą kartą sėdo į lėktuvą. Nors su Arvile keliavome nemažai, tačiau keliauti su dviem mažais vaikais pasirodė iššūkis, bent jau pirmąjį kartą. Pirmasis Ainės gyvenime skrydis buvo gana „linksmas“ – mergaitės nemiegojo, pyko, o su vaikais ant rankų, su vežimu ir dar trimis rankinio bagažo krepšiais buvo ne taip ir paprasta… Kai šiaip ne taip nusigavome iki lėktuvo vartų Karmėlavos oro uoste, paaiškėjo, kad skrydis valandą vėluos… O įlipimas į „Ryanair“ avialinijų lėktuvą juk irgi ne iš paprastųjų – kas pirmesnis. Buvome labai laimingi, kad bent dėl transportavimosi atvykus į Briuselį (persėdimo stotelę) mums nereikėjo sukti galvos – tuo pasirūpino draugai ir Viliaus brolis.
Atsikvėpę savaitgalį Briuselyje nusiteikėme ilgam ir sunkiam skrydžiui į Tenerifę. Ir ką gi – abi mergaitės pramiegojo beveik visą įsilaipinimo procedūrą. Lėktuve Ainė pavalgė ir dairėsi aplinkui, vėliau užmigo, o Arvilė atsibudo geros nuotaikos, ir visą likusį laiką užsiiminėjome – klijavome lipdukus į knygelę, valgėme ir blaškėmės po lėktuvą – beveik be verksmų. Tai šitaip keliauti net visai smagu. O dar jei turi su kuo palyginti savo situaciją… Lėktuve Arvilė susirado draugę, kurios tėvai keliavo net su trimis mažamečiais vaikais – štai čia tai iššūkis. Atradus sistemą, kaip pasidalinti vaikais ir bagažo krepšiais, viskas ėmė atrodyti paprasčiau. Kitas skrydis – į Ispaniją – buvo dar lengvesnis.
Dios te salve, España!
Kelionės planas buvo apytiksliai aiškus be jokių konkrečių įsipareigojimų dėl vietos ar laiko, išskyrus pirmąsias 10 dienų. Laikomės nuomonės, kad planuoti keliones reikia, tačiau ne mažiau svarbu palikti erdvės ir ekspromtui. Buvome numatę maždaug pusę laiko skirti Tenerifei, o kitą pusę, kai pavasaris įsibėgės – pietinei Ispanijos daliai, Andalūzijai. Kontaktinių asmenų neturėjome, gyvenamąją vietą ilgesniam laikotarpiui planavome išsinuomoti atvykę į salą ir išsirinkę, kur mums labiausiai patinka.
Atvykę buvome tikri, kad per pirmąsias 10 dienų pakeliausime po salą, išsirinksime vietovę ir be vargo išsinuomosime patikusius apartamentus. Realybė pasirodė kiek kitokia, ir teko ne tik prasitęsti gyvenimą viešbutyje, bet ir gerokai pavargti ieškant tinkamo būsto. Norėjome apsistoti tokioje vietoje, kur ramiai galėtume gyventi be mašinos, turėtume daug vietos pasivaikščiojimams, žaidimų aikštelių Arvilei, ranka pasiekiamas parduotuves ir tinkamą vaikams paplūdimį. Tačiau paaiškėjo, kad pietinėje Tenerifės pakrantėje ne tik visi butai ilgam išnuomoti, bet net ir viešbučių kambariai likę tik labai brangūs.
Po dar vienos savaitės viešbutyje paieškas sėkmingai užbaigėme Los Gigantes miestelyje. Saloje gruodį-kovą populiariausias sezonas, todėl džiaugėmės gavę nelabai prabangius apartamentus prabangioje vietoje už padorią kainą. Atostogoms artėjant vidurio link iš anksto internetu užsisakėme skrydį į Seviliją ir užsirezervavome butą Jerez de la Frontera mieste – šįkart nebenorėjome blaškytis ir ieškoti mums patinkančios vietos. Kovo pabaigoje atskridome į pietinę Ispaniją, o Velykoms aplankyti atvykęs brolis paliko mums mūsų automobilį – patogesniam keliavimui po apylinkes ir grįžimui namo. Didžiąją laiko dalį gyvenome Jerez de la Frontera, o pusantro mėnesio palikome pajūriui Costa de la Luz ir Costa del Sol pakrantėms.
Vaikų auginimo kelionė
Šį pusmetį galėtume pavadinti ilga pusiau pažintine ir mažai poilsine kelione su nemaža dalimi vaikų auginimo rutinos. Atostogos atostogomis, o gyvenant su dviem mažiukais atostogauti išeina tada, kai lieka laiko nuo kasdieninių reikalų – miegelių, košių virimo, pilvuko skausmų, pasakų, lopšinių, ožiukų, mokymosi būti kartu 24 valandas per parą ir įvairių vaikų auginimo atradimų. Likusiu laisvu metu mes keliavome tam, kad patirtume, pajaustume ir pamatytume šalį, kurią pasirinkome. Per šį pusmetį pamatėme tiek, kiek be vaikų ir intensyviai keliaudami pamatytume gal per mėnesį ar per du, bet… jei ne vaikai, turbūt niekada ir nebūtume turėję galimybės atitrūkti ir pagyventi taip ilgai atostogaudami.
Gyvenimo Ispanijoje patirtį galėtume suskirstyti į kasdienius vaikų auginimo atradimus po kruopelę; kultūrinius, turistinius objektus; vietines tradicines šventes; gamtą – pajūrius, nacionalinius parkus, pasivaikščiojimus kalnuose prisirišus vaikus nešynėse, lenkiant kitus keliautojus, nakvynes palapinėje, kai šalta ir lyja bei kai miela ir malonu; naujas pažintis bei draugus – bendraminčių lietuvių šeimą; nebrangių ir gražių vaikiškų drabužėlių parduotuves (Primark, United Colors of Beneton, H&M) bei susigyvenimą su vietiniais prekybos centrais ir parduotuvėmis ieškant tik lietuviams svarbių produktų (pvz., grietinės); žaidimų aikšteles – mažas, didesnes bei didžiules – kaip kad Gibraltare, Jerez de la Frontera vaikų mieste arba Esteponoje.
Gyvenimas Tenerifėje
Tenerifėje ir nemažą dalį laiko žemyninėje Ispanijoje gyvenome ant vandenyno/jūros kranto, todėl išsiruošti su vaikais prie jūros užtekdavo 10 minučių. Tiesa, paplūdimyje su kelių mėnesių vaikučiu ilgai nepabūsi, net jei ir pavėsyje, todėl tos viešnagės – dažnos, bet neilgos. Negali vartytis visą dieną smėlyje kaip priklausytų poilsinei kelionei – eini žaisti kartu su vyresnėle, nešioti nerimstančią mažąją, bėgi virti košės, migdyti pietų miego. Tenerifėje turėjome nemažai svečių ir kartu su jais keliavome bei apžiūrėjome visą salą. Vos atvykus buvo minčių aplankyti ir kitas Kanarų salas, bet greitai jų atsisakėme – džiaugėmės, kad pavyko šią vieną salą iš esmės ištyrinėti.
Teidės ugnikalnis ir nacionalinis parkas, zoologijos sodas Loro parke, Siamo vandens, beždžionių, kupranugarių parkai, Masca tarpeklis kalnų mėgėjams, delfinai vandenyne, per visą salą miesteliuose nuvilnijęs Tenerifės karnavalas, šiaurinė salos dalis… Kelionės po salą buvo nors ir neilgos, bet nelengvos, nes vyresnėlę nuo kalnuotų kelių pykindavo. Važiavimo malonumo buvo nedaug, tačiau atradome, kad Arvilė be jokių problemų gali laiminga iki vėlumos leisti laiką miesto šventėse, karnavaluose ir žygiuose į kalnus. Vsada tinkama veikla – žaidimų aikštelės, kurių čia apstu ir kurių išbandyti galima keliauti vis į kitą miestelį, kartu ir jį apžiūrėti. Mažajai Ainei kol kas gerai visur ir visaip – svarbu mama, tėtis ir mylima sesutė šalia bei yra kur ramiai pamiegoti.
Gyvenimas Andalūzijoje
Gyvenant žemyne svečių sulaukėme mažiau, tačiau irgi stengėmės pamatyti kuo daugiau. Beveik du mėnesius praleidome Jeres de la Frontera mieste, kuris garsėja chereso vynu arba dar kitaip vadinamu šeriu bei žirgais. Įspūdį paliko didžiosios Jerez de la Frontera šventės – Feria de Caballo, Semana Santa, Velykos. Feria de Caballo – arklių mugė, kurios metu visą savaitę flamenco stiliaus suknelėmis išsipuošę senjoros ir jų cabaljerai visą savaitę dienas ir vakarus leidžia didžiulėje aikštėje, švenčia, važinėjasi arklių traukiamomis karietomis, bendrauja, vaišinasi ir mėgaujasi gyvenimu.
Per Semana Santa, savaitę prieš Velykas, visas miestas vakarais ir naktimis pasipuošęs išeina į gatves.
Kas vakarą vis skirtinga bažnyčia į senamiestį išleidžia po penkis vyrų nešamus baldakimus su didelę svarbą turinčiomis religinėmis relikvijomis. Juos seka įspūdingais apdarais pasidabinę parapijiečiai, orkestras ir išsipuošę žmonės. Kadangi gyvenome pačioje senamiesčio širdyje, procesijos po mūsų langais užtvindydavo žmonėmis visas aplinkines gatveles, o orkestro garsai bei šventės šurmulys papuošė visą Velykų laukimo savaitę.
Tarp švenčių aplankėme daugumą įžymesnių Andalūzijos regiono vietų, jaukius miestelius, jų gatveles, kavines, aikštes ir žaidimų aikšteles, žirgyną, zoologijos sodą, drugelių parką (kadangi Arvilę pradėjo dominti įvairūs gyvūnai, tai jų šioje kelionėje buvo apstu), Gibraltarą. Be pajūrio, atradome kalnus, pelkes ir keliavimą su palapinėmis (Ainei tai buvo pirmieji miego palapinėje bandymai – beje, labai sėkmingi). Išsamiai susipažinome su Costa de la Luz ir Costa del Sol pakrantėmis. Paskutinį viešnagės mėnesį gyvenome ant jūros kranto ir 90 km nuo Malagos esančiame kaimelyje mėgavomės ne tik jūros vaizdu pro langus, bet ir netikėtai atrasta ramybe vienoje iš labiausiai turistus traukiančių Ispanijos vietų.
Vietinė medicina
Su vietine medicina teko susidurti tiek dėl rutininių dalykų – apžiūrų, skiepų mažajai, tiek dėl pasitaikiusių ligelių (peršalimo, įtariamo atopinio dermatito). Dėl medicinos sistemos dar laukdamasi mažosios išsiaiškinau, kad ji tokia pat kaip ir visoje ES, taigi, pakanka to, kad mes esame ES gyventojai ir pagrindinės sveikatos apsaugos paslaugos užtikrinamos. Svarbu turėti ES sveikatos draudimo korteles ir asmens dokumentus. Be ES draudimo kortelės, planuojant išvykti ilgesniam laikui, verta pasidomėti dėl E 106/109 formos – informacijos galima rasti internete, Valstybinės ligonių kasos svetainėje.
Atvykus į sveikatos priežiūros įstaigą (Centro de Salud), registratūroje pateikus dokumentus, įregistruojama ir skiriamas susitikimo laikas arba gydytojas priima iš karto, jei atvejis skubus. Reikėtų paminėti, kad paprastai gydymo įstaigose prireikia ispanų kalbos. Nors kai kurie gydytojai šiek tiek kalba angliškai, registratūroje angliškai kalbančio personalo sutikti neteko. Tenerifėje pirmojo apsilankymo metu džiaugėmės sutikę angliškai kalbančią seselę, kuri padėjo susigaudyti ispaniškoje sveikatos sistemoje. Sužinojome, kad Ispanijoje yra vienu valstybės finansuojamu skiepu daugiau nei Lietuvoje.
Mes jo atsisakėme, nes grįžę į Lietuvą nebūtume turėję galimybės vakcinaciją užbaigti. Kitus du kartus skiepijant (4 ir 6 mėn. skiepais) reikėjo būti atidiems ir gydytojams paaiškinti, kodėl skiepo nuo meningito mums nereikia.
Vyrui buvo nuskilęs dantis, tad teko išbandyti privataus odontologo paslaugas. Kainos šiek tiek aukštesnės nei Lietuvoje, tačiau paslauga pasitaikė nelabai kokybiška – vyras dėl taisyto danties jautrumo susiraukęs vaikščiojo visą savaitę, nes gydytojas nenaudojo pamušalo plombuojant. Kaip išsiaiškinome vėliau – norint Ispanijoje rasti gerą odontologą, geriau nesukti į pirmą pasitaikiusį odontologijos centrą, o pasinaudoti rekomendacijomis ar atsiliepimais.
Kaip susikalbėti
Ispaniškai šiek tiek mokėjau, čia tikėjausi patobulinti praktinius kalbos įgūdžius. Daugiau ar mažiau tai pavyko – visur šnekėjome ispaniškai, nors filosofuoti apie gyvenimą su ispanakalbiais ir neteko. Tiesa, Tenerifėje galima ramiai gyventi ir be ispanų kalbos. Ji naudinga, bet iš tiesų jos prireikė tik bendraujant su gydytojais. Kartais pasitaikydavo, kad parduotuvėse pardavėjai nekalbėdavo angliškai, bet yra rankų ir kūno kalba, todėl didelių sunkumų susikalbėti neturėtų kilti. Tuo tarpu turistų gausiau lankomuose miesteliuose į klientus kavinėse neretai iš karto kreipiamasi ne ispaniškai, o angliškai. Pati iš idėjos stengiausi šnekėti tik ispaniškai, o štai pietinėje Ispanijoje idėjos nebereikėjo – situacija čia gerokai kitokia. Andalūzijoje, ypač tokiame mažiau turistiniame mieste kaip kad mes gyvenome, retai kas kalba angliškai ar kitomis kalbomis, todėl turimos ispanų kalbos žinios labai pravertė.
Smagus nuotykis
Būnant Ispanijoje viskas atrodė labai paprasta ir natūralu, lyg kitaip ir negalėtų būti. Tačiau žinau, kad vėl panirus į kasdienybę Lietuvoje visas šis laikotarpis atrodys kaip gražus, šiltas, mistiškas, ypatingas ir pilnas gražių prisiminimų laikas, kurį ne bet kada gyvenime gali patirti. Labai džiaugiuosi, kad mums pavyko įgyvendinti svajonę ir visus svarstančius, bet dvejojančius galiu padrąsinti – norėkite, keliaukite, tyrinėkite bei naudokitės gyvenimo teikiamomis galimybėmis, nes kai noras yra, atsiranda ir būdas jį įgyvendinti. Ilga kelionė – tai neeilinė patirtis ne tik vaikams ir kiekvienam asmeniškai, bet ir visos šeimos gyvenimui – kada gi dar šiame skubančiame pasaulyje bus įmanoma praleisti tiek laiko kartu?
Parengė Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Ne kiekvienas taip išdrįstu. Tikrai pagirtina, kad išvažiavote su dviems vaikučiais ir dar taip aktyviai keliavote. Aš turiu 1,5 metukų dukrytę ir galvoju važiuoti į Tenerifę pas draugus. Norėčiau išvažiuoti pusmečiui, bet nežinau ar esu tam pasiruošusi. Skrydžiai į Tenerifę pigūs, todėl tik panorėjus galėčiau grįžti atgal į Lietuvą, bet yra daug kitų niuansų. Gal tiesiog galvoju per daug 🙂 Tikiuosi aš įveiksiu visas savo baimes, nusipirksiu bilietus į vieną pusę ir leisiuosi su dukrytę į kelionę. Jūsų šeima tikras įrodymas, kad viskas yra įmanoma 🙂