Psichologė-psichoterapeutė, mokslų daktarė Alicja Juškienė gimė ir užaugo Lenkijoje, bet jos gimtoji kalba – lietuvių. Netoli Punsko esančiame Agurkių kaime visi gyventojai kalbėjo lietuviškai.
Po studijų Alicja liko gyventi Lietuvoje, čia sukūrė šeimą. Su Alicja Juškiene kalbamės apie tai, kaip lietuvybė buvo ir yra puoselėjama Punsko krašte.
Alicja, prisiminkime jūsų vaikystę. Kokioje šeimoje augote?
Mano vaikystė praėjo Punsko krašte, kuris didžiąja dalimi yra lietuviškas. Baigiau Vaitakiemio pradžios mokyklą, vėliau Punske – Dariaus ir Girėno gimnaziją (atitinka 7–9 klasę Lietuvoje), Punsko Kovo 11-osios licėjų (atitikmuo – lietuviška gimnazija).
Mano abu tėvai lietuviai, tėtis gyveno Punsko parapijoje, mama – Seinų, susitiko, susituokė ir visą laiką pabrėžė lietuviškų tradicijų svarbą. Jei susikurdavo mišrios šeimos, būdavo didelė grėsmė nutautėti, perimti lenkišką kultūrą. Mūsų kartoje šis klausimas sprendžiamas lanksčiau, dvikalbystė ir daugiakultūriškumas net laikomi privalumu. Bet tėvų jaunystėje buvo kitaip.
Šeimoje augome trys dukros – dar turiu dvi seseris Birutę ir Irutę.
Matydavome Lietuvos televizijos transliacijas, tad puikiai išmanėme ir įvykius, ir aktualijas. Kol buvome mažos, labai patikdavo vaikiški filmukai. Kai pradėjau lankyti paruošiamąją klasę, visiškai nekalbėjau lenkiškai. Kadangi visa mūsų giminė 100 procentų lietuviai, lenkų kalbos iki mokyklos nemokėjau ir ją išmokau per pamokas kaip privalomą valstybinę kalbą.
Vyresnėse klasėse lenkų kalbos reikėjo – ja buvo mokoma Lenkijos istorija, žinios apie visuomenę, lenkų kalba ir literatūra. Įdomiausia, kad net matematikos ar kitų tiksliųjų mokslų vadovėliai buvo lenkiški, mes greitai išsiversdavome į lietuvių kalbą ir mokytojams atsakinėdavome jau lietuviškai. Juokaujame, kad mokykla mus visus parengė dirbti vertėjais, – išmokome versti tiksliai ir labai greitai.
Kaip sugalvojote studijuoti Lietuvoje?
Punsko krašto moksleiviams buvo suteikiamos privilegijuotos sąlygos stoti į Lietuvos aukštąsias mokyklas. Be to, Vilniaus, Kauno universitetai nuo Punsko kur kas arčiau negu Varšuvos ar Krokuvos. Ne paskutinėje vietoje buvo ir šis praktinis argumentas. Bet sprendimą labiausiai lėmė tai, kad buvome patriotiškai auginti. Dauguma mano draugų svajojo studijuoti Lietuvoje ir įstojo į įvairias Lietuvos aukštąsias mokyklas. Kadangi gerais pažymiais baigiau gimnaziją, man buvo skirta Amerikos lietuvių Aldonos ir Remigijaus Gaškų įsteigta stipendija.
Taip aš atsidūriau Kaune, Vytauto Didžiojo universitete studijuoti psichologijos. Kaune nuo pirmų dienų jaučiausi kaip namie. Juk atvažiavau ne aš viena – visi pirmakursiai ieškojo naujų draugų, mezgė pažintis, vyko adaptacija. Visiems jauniems žmonėms po mokyklos būna panašūs iššūkiai. Be to, daug mano kraštiečių mokėsi Kaune, tame pačiame universitete studijavo pusseserė, klasės draugai. Kultūrinio šoko nepatyriau. Tik stebino, kad mano bendrakursiai nesiklauso liaudiškos muzikos ir nemoka šokti polkos. Mūsų krašte jaunimas mėgdavo užsienietišką muziką, bet daugelis šoko liaudiškų šokių kolektyvuose, ir mes vakaronėse dainuodavome lietuviškas dainas, šokdavome polkas. O Lietuvoje man pasakė: „Mūsų amžiaus žmonės to nedaro, tai atgyvena.“ Kartais Kaune surengdavome punskiečių vakarėlius, kur ne tik šokdavome polką, bet užtraukdavome ir lietuviškų dainų.
Būdavo įdomu parsivežti bendrakursius į Punsko kraštą parodyti, kaip atrodo Žolinės ar Joninės. Punske vyksta graži Pieno, medaus ir duonos šventė. Iš Lietuvos atvažiavę draugai stebėdavosi, kaip mūsų krašto jaunimas linksminasi, – šoka liaudiškus šokius. Atsimenu jų nuostabą, o man tai atrodė normalu.
Vieną pirmųjų kartų, kai parsivežiau draugus namo, stabtelėjome prie parduotuvės kažko nusipirkti, pardavėja kalba lietuviškai. Pravažiuoja automobilis, jame skamba lietuviška muzika. Draugai manęs klausia: čia tikrai jau Lenkija? O gal dar Lietuva?
Ne, sakau, čia jau Punskas.
Lietuvoje sukūrėte šeimą…
Su būsimuoju vyru, kilusiu iš Žemaitijos, susipažinau jau pirmame kurse.
Jis tame pačiame Vytauto Didžiojo universitete studijavo politikos mokslus. Puoselėjome draugiškus santykius, kol jie išaugo į santuoką, vėliau susituokę persikraustėme iš Kauno į Palangą. Gavau pasiūlymą dirbti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Elgesio medicinos institute.
Šiuo metu jis vadinasi Neuromokslų instituto padaliniu Palangoje.
Savo vyrą išmokiau šokti polką, tai jam net patinka (juokiasi). Manau, išmokysiu ir vaikus, kai jų turėsime. Labai tikimės, kad ugdysime juos lietuviška dvasia, daug kartų esame su vyru kalbėję, kad labai svarbus ryšys su gimtine, kad ir kur tave gyvenimas nublokštų. Pavyzdžiui, vyrui kurį laiką teko dirbti užsienyje. Ir mano viena sesuo gyvena Didžiojoje Britanijoje. Bet svarbu nepamiršti, kad esi lietuvis.
Lietuvių kalba unikali, juk baltiškąją kultūrą išsaugojome tik mes ir latviai, tad galime didžiuotis tuo, kokia ji sena.
Turiu draugų lenkų, kurie Varšuvos universitete mokėsi baltų kalbų, sako, tikrai buvo nelengva. Tada aš dar labiau įvertinau savo gimtąją kalbą.
Ar grįždama aplankyti tėvų Punske matote kokių permainų?
Nuo 2011 metų nuolatos gyvenu Lietuvoje, tad galbūt to tikro Punsko pulso ir nebejaučiu. Pasidomiu, paskaitau Punsko tinklaraščius, grįžtu aplankyti tėvų ir giminaičių.
Kai grįžtu į savo gimtinę, matau, kad žmonės ir toliau bendrauja lietuviškai, kultūrinis gyvenimas net aktyvesnis, nei buvo mano laikais. Mano kartos žmonės baigė studijas, grįžo, sukūrė šeimas ir apsigyveno Punske. Jie leidžia savo vaikus į lietuvišką darželį, lietuviškas mokyklas, režisierės ir meno vadovės ugdo vaikų kūrybiškumą. Bet, kaip ir visur, mažėja gimstamumas, mažesnės klasės mokyklose, manau, tai natūralūs procesai, vykstantys ir Lietuvoje. Kaip ir visur, žmonės aktyviau migruoja. Dėl šių objektyvių priežasčių tirpsta Lenkijos lietuvių bendruomenė.
Ar šeimoje jaučiate tradicijų, kurias kiekvienas atsinešėte iš savo šeimų, skirtumus?
Punsko krašte virtuvė lietuviška, taip gamino mūsų mamos ir močiutės. Tik kugelis vadinamas boba, cepelinai – kukuliais, vėdarai – dešromis, o šiaip kepami tie patys kotletai, gaminami šaltibarščiai, mišrainės.
Lenkai turi tradiciją – per Užgavėnes švęsti riebųjį ketvirtadienį, kuomet verdamos spurgos. Mūsų krašte tarp lietuviškų šeimų ši tradicija irgi prigijo. Gyvendama Lietuvoje, ją pradedu užmiršti, bet kartas per Riebųjį ketvirtadienį nusiperku jau pagamintų spurgų.
Kas dar mūsų krašte buvo, o Lietuvoje ne, – tai vardadienių šventimas. Lietuvoje žmonės daugiau švenčia gimtadienius.
Punsko krašte daugelis vardų tradiciniai arba tarptautiniai, tad vardadienius švęsdavome ir mokykloje. Bendraklasiai varduvininkui dovanodavo gėlių, o varduvininkas visus pavaišindavo saldainiais. Tai jauki tradicija, Lietuvoje man reikėjo pripratinti savo vaikiną, o dabar – vyrą, kad norėčiau būti pasveikinta, gauti vieną gėlytę, gal net nuskintą iš darželio, o aš mielai pavaišinčiau saldainiais. Manau, kad vardadienis – gražus dėmesio parodymas žmogui.
Dar Punsko krašte švenčiamos Močiutės ir Senelio dienos. Aš esu turtinga ir laiminga, nes vis dar turiu abidvi močiutes ir vieną dieduką, kuriam jau 96 -eri. Sausio 21-ąją pagerbiamos močiutės, o 22-ąją – seneliai. Vaikų darželiuose organizuojamos senelių dienos, jiems paruošiami koncertai, piešiami atvirukai. Aš per Močiutės ir Senelio dieną stengiuosi saviesiems nors paskambinti, pasveikinti, pakalbėti. O kartais ta proga pavyksta net nuvykti į gimtinę ir susitikti gyvai. Man gražios tos tradicijos, norėtųsi, kad kažkas panašaus būtų ir Lietuvoje.
Ginta Liaugminienė
Apie projektą:
2019 metai paskelbti Pasaulio lietuvių metais. Vien lietuviško paso ar dvigubos pilietybės nepakanka, kad užsienyje gimę ir augantys vaikai jaustųsi esą lietuviai. Didžiausias vaidmuo tenka šeimai, kuri augina ir auklėja vaiką, kuri formuoja jo vertybes ir identitetą. Projekte „Keturi milijonai“ norime pasakoti apie šeimas, kurios, susidurdamos su kasdienybės iššūkiais, vis dėlto sugeba vaikams parodyti, kad lietuvių kalba jų gyvenime nėra tik buitinė, „mažumos“ kalba, o lietuviškos šaknys labai svarbios suvokiant save multikultūrinėje aplinkoje. Kalbinsime po visą pasaulį išsibarsčiusias šeimas, kurios šiuo metu augina vaikus ar patys augo lietuvybę puoselėjančiose šeimose. Dažniausiai tai aktyvūs lietuviškų bendruomenių nariai, lietuviškų mokyklėlių iniciatoriai ir steigėjai. Tai žmonės, kurie suvokia, kaip augantiems vaikams svarbu dalyvauti lietuviškos bendruomenės veikloje, girdėti gyvą kalbą, švęsti kartu tautines ir tradicines šventes, domėtis Lietuvos aktualijomis ir kultūriniu gyvenimu. Šis projektas aktualus ne tik emigrantams, bet ir gyvenantiems Lietuvoje. Galėdami kasdien bendrauti gimtąja kalba, mes pamirštame, kokia tai dovana, mūsų patriotiškumas ir pilietiškumas prigęsta, tad emigracijoje puoselėjančių lietuvybę pavyzdys uždegs ir kitus. Norime, kad projektas būtų aktualus – dalinsimės ne tik idėjomis, kaip jaunąją emigrantų kartą auginti lietuvybės dvasia, bet ir informacija, kokios knygos, mokyklėlės, kompiuterinės programos ar vasaros projektai galėtų būti naudingi emigrantų vaikams, kad jie save suvoktų Lietuvos dalimi. Nagrinėsime dvikalbystės sąlygomis augančių vaikų problemas, praktinius sprendimo būdus, kad kalba nebūtų skurdi, su akcentu, nenoriai vartojama. Šiuolaikinis gyvenimas labai greitas, jo kaita didžiulė, tad su emigrantų šeimomis aptarsime būtent dabar jaunoms šeimoms iškylančius aktualiausius klausimus.
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Keturi milijonai“ ir 2019 metams skyrė 2000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2019 lapkričio 25 dieną.
„Mamos žurnalas“
