Esame baltų gentis, kuri iki šių dienų mielai puošiasi senovės raštais ir simboliais. O ką jie reiškia, kokia jų kilmė? Kokie ženklai susiję su birželyje švenčiama Rasos švente?
Laikas, kai žolynai sukupa, suveši
Rasos šventė mena pačius archajiškiausius laikus. Tada žmogus dar gyveno ciklišku laiku ir gamtos virsmo taškus jam rodė ne kalendorius, o dangaus kūnai. Štai Saulė pasakydavo, kada yra saulėgrįža, – tai laikas, kai saulė vėl nusigręžia nuo žemės, ir po truputį dienos ima trumpėti, į žmogaus kasdieną nedideliais žingsniais ateina tamsos metas. Būtent vasaros saulėgrįža žmonės ir pavadino Rasos švente. Dar ji vadinami Rasomis, Kupolėmis, mat šiuo metu visi žolynai sukupa, įgeria į save daugiausiai gyvasties, dabar gamta yra pilniausia gyvybės, prikaupusi, prikupėjusi…
Gyvasis vanduo
Bet ne tik žolynai šiuo ypatingu laiku svarbūs. Nemažiau svarbus ir vanduo. Saulėgrįžos naktį vanduo irgi turi iš gamtos sukaupęs daugybę gyvasties. Tikrai ne kartą esate girdėję posakį „gyvasis vanduo“. Tai štai toks vanduo būna per vasaros saulėgrįžą. Iš čia ir išlikusi tradicija Raso šventės naktį bėgti maudytis ar bent jau po upę ar upelį pabraidyti, rasomis nusiprausti. Žmonės sako, kad jei tokiu vandeniu nusiprausi, tai visus metus sveikas būsi. Siūlome pabandyti. Tikrai nepakenks. Juolab kad Rasos šventę reikia švęsti tol, kol saulė patekės. Negalvokite, kad turite ilgą naktį ir viską suspėsite – saulė tą naktį pateka neįtikėtinai greitai. Būna ir taip, kad nespėji susivokti, ar dar nenusileido, ar jau teka.
Paparčio žiedas
O kad ši naktis tokia ypatinga, tai ir visokių burtų bei magijų tai dienai pritinkančių žinote. Bet vienas iš magiškiausių dalykų yra paparčio žiedas. Žinoma, tuoj mokslo mėgėjai pasakys, kad papartis nežydi. Mes ir nesiginčysime. Tačiau senojoje mūsų kultūroje viskas užkoduota simboliais. Todėl vargu ar žmogus, gyvenęs keletą ar keliolika amžių prieš mus, mokėjęs iš dangaus kūnų judėjimo apskaičiuoti saulėgrįžas, lygiadienius ir kitus iki šių dienų naudojamus laiko matus, buvo toks naivus ir nepastebėjo, kad papartis nežydi. Tiesiog neįtikėtina, kad to jis galėjo nepastebėti. Todėl pamąstykime kitaip. Jeigu jau visą išmintį, visą pasaulio suvokimą, pajautimą ir matymą žmogus kodavo simboliais ir raštais, tai kodėl apie papartį turėjo galvoti tiesmukai? Neatsitiktinai paparčio žiedas yra tik dar vienas simbolis.
Miškas tamsoje
Ką reiškia išeiti vienam tamsoje į mišką ieškoti to, ko nėra? Kaip gali sužinoti viso pasaulio paslaptis radęs tai, ko negali būti? O iš tiesų viskas gali būti kur kas paprasčiau. Įsivaizduokime, kad buvo labai sudėtinga savaitė, kad galva ūžia nuo neišspręstų problemų, nebežinome, koks turėtų būti kitas žingsnis… Ir toks visiškai susijaukęs nusprendžiate išvažiuoti nakčiai į mišką. Vienas. Ieškoti kažko, ko nepametėte.
Iš pradžių jūs nustojate bėgti. Vėliau pradedate pastebėti miške vykstančius reiškinius, pastebite miško gyventojus, išgirstate miško garsus. Dar vėliau nutinka kai kas, kam nesate pasiruošę… Kad ir koks drąsus būtumėte, jums pradeda vaidentis. Tikrai taip. Pradeda atrodyti, kad kažkas artėja. Gal lapė… Gal vilkas… Gal meška! Net jeigu sau primenate, kad meškų mūsų miškuose nėra, jūsų mintys būtinai iš tolimiausių užkaborių ištraukia tas pavienes žinias, kad kažkur Labanore kažkas aptiko meškos pėdsakus. Ir esate beveik tikri, kad ta meška jus dabar tikrai užpuls. Širdis pradeda mušti stipriau, bet jūs žinote, kad negalite palikti miško, kad išsikėlėte sau tokį tikslą – išbūti iki aušros. Ir būnate. Susiimate save į rankas ir būnate iš paskutiniųjų, o keisti miško šešėliai išvaiko bet kokius miegus. Jei jums pavyks ir nepulsite bėgti iš miško, pamažu pamatysite, kaip kažkurioje pusėje ima šviesėti dangus. Iki tos akimirkos greičiausiai tikrai nesusivoksite į kurią pusę rytai. Paskui jus pasveikins pirmieji paukščių balsai.
Sužinoti pasaulio paslaptis
Jei nesate girdėję paukščių ankstyvą rytą – būtinai paklausykite – tai kažkokia fantastika! Palaipsniui nurims širdis, o jūs pajusite, kad niekur iš to miško ir nenorite eiti, kad štai čia ir yra gyvenimas, kad tai, ką jūs matote, yra nesunaikinamai tikra, o jūsų darbas su neišspręstomis problemomis yra tik jūsų pačių susikurtas burbulas: šiandien jis yra, rytoj gali ir nebūti, o saulė vis tiek kas rytą patekės, nesvarbu, kad ir ką jūs planuotumėte. Kai vis labiau švintant ir šylant, palengva judėsite iš miško, kojos pačios ves jus lėtai lėtai, kad dar pasibūtumėte, dar įkvėptumėte, kad įsimintumėte, kur yra tikrovė. Ir kai galų gale po viso to jūs sugrįšite prie savo chaoso, kurį palikote dar visai neseniai… jūs jo neberasite. Nes jis netikras. Jo nėra. Mes jį patys susikuriame. Jūs tiesiog atsisėsite ir viską iš eilės ramiai padarysite, nes jau nebebus likę nieko sudėtingo.
Tada galėsite save pasveikinti sužinojus visas pasaulio paslaptis, galėsite save pasveikinti atradus paparčio žiedą. Viskas gyvenime yra daug paprasčiau, negu kartais atrodo…
Kai tai jau žinote, negalvokite, kad jums jo ieškoti nereikia. Paslaptys atsiveria, ir visos magijos suveikia tik tada, kai jas atrandate pats.
Asta Valiukevičienė
https://www.puoskislietuviskai.lt/
Susiję straipsniai
