Kūčios ir Kalėdos – puiki proga papasakoti vaikams apie mūsų senovę, jautriai prisiliesti prie praeities. Juolab, kad tikrai yra kuo juos sudominti! Patarimais dalinasi etnologė Asta Valiukevičienė
Lietuviškas Kalėdų Senelis
Kiekvienas vaikas žino, kas yra Kalėdų Senelis. Rašo jam laiškus, skambina, Kūčių naktį bando „pagauti“ namuose, pamatyti pro langą. Jis lanko vaikus mokyklose, darželiuose ir visame pasaulyje šiandien jo išvaizda labai panaši.
Tačiau tikrai ne visi girdėjo, kad Lietuvoje, Labanoro girioje, gyvena Kalėda, – tikrų tikriausias lietuviškas Kalėdų Senelis, kuris vaikus lankė jau žiloje senovėje. Apsigaubęs išverstais kailiniais, su lazda, labiau panašus į žynį nei į raudonais kailiniais pasidabinusį Šv. Mikalojų, Kalėda lankė namus su savo palyda – būriu kitų Kalėdų persirengėlių, iš kurių kiekvienas turėjo savo funkciją. Visi kartu jie atnešdavo į namus laimės, skalsos, vaisingumo, o kartu ir primindavo, kas padaryta ne taip, koks elgesys netinkamas. Tie persirengėliai – tai ir gervė, ir šyvis (arklys, žirgas), ir meška su ožiu.
O ar girdėjote apie Juodą Kudlotą?
„Puoškis lietuviškai“ įmonėje dirbanti etnologė Asta Valiukevičienė pasakoja ir apie mažai kam girdėtą Juodą Kudlotą, kuris irgi galėjo būti Kalėdos palydoje. Šis veikėjas mūsų kultūroje aptinkamas tik pasakose ar kalėdinio laikotarpio dainose.
Štai viena tokių dainų:
Aš paskėliau anksti rytelio,
Ciuciai liūliai, anksti rytelio.
Ir sumaliau du sietu rugių,
Ciuciai liūliai, du sietu rugių.
Du sietu rugių, o trečią grikių,
Ciuciai liūliai, o trečią grikių.
O trečią grikių dėl sa jaunikių,
Ciuciai liūliai, dėl sa jaunikių.
Atjojo svotas Juodas Kudlotas,
Ciuciai liūliai, Juodas Kudlotas.
Barzdą išskėtęs, akis išplėtęs,
Ciuciai liūliai, akis išplėtęs.
Snukį susukęs, uodega kaip piestis,
Ciuciai liūliai, uodega kaip piestis.
Arba kita šios dainos versija:
Ažna skrenda Juodas Kudlotas,
Juodas Kudlotas ir pabalnotas.
Ir pabalnotas, galva kaip puodas,
Galva kaip puodas, kojs kaip kačergos.
Kojs kaip kačergos, pilvs kaip nekočia,
Pilvs kaip nekočia, uodega kaip šluota.
Dar vienoje dainoje Juodas Kudlotas apdainuojamas taip:
Nei aušra aušta,
Nei saulė teka.
Vai tik ateina Juodas Kudlotas,
Juodas kudlotas,
Šleivas vyžuotas.
Arba posmas iš pasakos:
Pučia vėjelis žalioj girelėj,
Žiba žvaigždelės tamsioj naktelėj.
O mane ima Juodas Kudlotas,
Turi daug pinigų, labai bagotas.
Pas mus juodas ir kudlotas, svetur – raguotas ir kailiniuotas
Įdomu, ką toks keistas personažas, mažai panašus į žmogų, veikia Kalėdos palydoje? Į šį klausimą gali padėti atsakyti žvilgsnis į kaimynus.
Bendra europietiška kalendorinių švenčių tradicija būdinga visoms Europos tautoms. Kai po Europą vaikščiojo Kalėdų persirengėliai, jie ateidavo žmogui duoti tai, ko žmogus nusipelnė. Ateidavo palaiminti, palinkėti skalsos ir… pamokyti gyventi. Tokie savotiški svieto lygintojai, lyg kokie Tadai Blindos.
Šiandien po Kalėdų Senelio pats žymiausias Kalėdų persirengėlis yra Krampusas – raguotas ir kailiniuotas, vienu metu panašus į ožį ir į mešką, o tuo pačiu ir į lietuvišką Juodą Kudlotą. Praėjusią žiemą tokį vieną teko matyti jau ir Vilniaus Pilies gatvėje.
O štai Alpėse po Tirolį kasmet apie gruodžio 5 dieną bėgioja šimtai Krampusų iš viso pasaulio. Jų rankose – šluotos ar rykštės, dažniausiai beržinės, kuriomis jie paauklėja neklaužadas praeivius. Tai primena mūsų tėvų pasakojimus apie beržinę košę. Pasirodo, kad ne tik Lietuvoje ji buvo žinoma.
Šimtai raganaičių Befanų
Kalėdų „baubukų“ turi daugelis Europos šalių. Štai Italijoje iki šių dienų gyvena ragana Befana, kuri sausio 6 dieną skraido po kaimus ir miestus, palikdama dovanas. Gerieji rytą suranda skanumynų, o tie, kurie nebuvo labai geri, randa tik rykščių šluotelę, kaip užuominą į jau minėtą beržinę košę.
Jei tarpušvenčiu keliausite po Italiją, atkreipkite dėmesį, kiek daug Befanų jus stebi. Jos žvelgia iš parduotuvių vitrinų ir lentynų, puošia žmonių namus. Nenustebkite, jei šalia durų pamatysite išpuoštą kibirėlį ar pintinę, – tai ženklas Befanai, kur reikia palikti dovanas.
Gryla, Kalikantzaras, Hansas Trapas ir kiti
Kalėdiniai „baubukai“ anksčiau buvo gana grėsmingi, o šiandien iš jų likusios tik pasakos, kuriomis tėvai dar auklėja vaikus ne gąsdindami, bet primindami. „Puoškis lietuviškai“ komanda ne kartą yra girdėjusi Astos pasakojimus apie Rytų Belgijoje ir Šiaurės Prancūzijoje vaikštantį Pere Fouettard, kurio pareiga – nubausti negerai besielgiančius vaikus. Tokių baudėjų pilna visur.
Islandijoje gyvena siaubūnė milžinė Gryla, kuri pasirodo taip pat kalėdiniu laikotarpiu ir nieko gero nežada tiems, kurie gyvena ne pagal nustatytą tvarką. Aplink Grylą dar sukiojasi ir juoda Kalėdų katė. Visi žinome, kad juodos katės gali būti ne tik mielos.
O štai graikai į savo namus, belaukdami Kalėdų, stengiasi neįsileisti Kalikantzaro, nes šis prikrečia namuose visokių eibių. Ar neprimena neklaužadų nykštukų, kurie jūsų namuose naktį prikrečia visokių šunybių?
Prancūzai vis dar prisimena šieno kaliausę Hansą Trapą.
O Katalonijoje gyvena piktavalis Kaganeris.
Vokietijoje, toliau nuo Alpių kalnų, Kalėdų Senelį nešinas anglies maišu lydi Knecht Ruprecht. Turbūt esate girdėję, kad Kalėdų Senelis „negeriems vaikams atneša maišą anglių“?
Pensilvanijoje dar ir šiandien suaugusieji vaikams primena apie Belsnickį, kuris į Šiaurės Ameriką atkeliavo iš Vokietijos kartu su vokiečių imigrantais.
Visa tai – nuostabus folkloras, kuris eidamas užmarštin virsta pasakomis ir vaikų dainomis. Tačiau išgliaudžius tą senolių palikimą gyvenimas tampa aiškesnis ir paprastesnis.
Po eglute galima rasti ne tik lego, bet ir anglių
Kalėdų „baubukai“ nėra skirti vaikams gąsdinti, kad ir kaip baisiai skambėtų jų istorijos. Šie „baubukai“ mums visiems primena, kas yra teisingas gyvenimo būdas, primena, kokios yra vertybės, kad sausas iš balos neišlipsi. Mūsų vaikai tikrai žino, kad po eglute gali rasti ne tik lego, bet ir anglių. O mes galime prisiminti, kad Kalėdų persirengėliai anksčiau lankė ne tik vaikus. Todėl jei darbe jus įskaudino kolega, – nesipykite. Geriau pasakykite jam, kad jei ir toliau taip, tai ateis Kaganeris. Arba Gryla. Tegul guglina, ką čia galėtų reikšti tas jūsų pasakymas. Jei ras ir paskaitys, – nesupyks, bet tikriausiai supras jūsų mintį. O dar geriau – pasakykite, kad ateis Juodas Kudlotas. Čia jau vargu ar ką išsiguglinsi, bet jau iš vardo aišku, kad kažin ar laukiamas svečias.
Štai apie tokius mielus Kalėdų „baubukus“ mums papasakojo etnologė Asta Valiukevičienė. Apie juos plačiau galima paskaityti „Puoškis lietuviškai“ svetainėje https://www.puoskislietuviskai.lt/kaledu-siaubunai/
Čia rasite etnologės Astos Valiukevičienės pasakojimų apie baltų ženklus bei senąsias lietuvių tradicijas ir papročius.
Susiję straipsniai
