Lietuvaitė Gabrielė Dabašinskaitė Amerikoje gyvena jau 15 metų, ten susituokė su lietuviu Haroldu ir susilaukė 3 vaikų. Šeimoje auga dukrelė Izabellė (11 m.), sūnūs Herkus (5 m.) ir Dantė (2 m.). Šeima gyvena Homer Glen miestelyje, Ilinojaus valstijoje, netoli Čikagos.
Pasakoja Gabrielė.
Žalioji korta ir emigracija pas mamą
JAV atsidūriau prieš 15 metų, išlošiau „Žaliąją kortelę“. Prieš man atvykstant čia jau apie 7 metus gyveno mano mama, tad tiesiog norėjau ją pamatyti. Teko mesti magistro kursus (tuo metu studijavau grafiką Kauno dailės institute, magistrantūros pirmajame kurse).
Kaip ir visi naujai atvykusieji, iš pradžių jaučiausi labai svetima. Kalbos barjeras, draugų neturėjimas, darbas po 16 valandų mamos draugo versle – viskas buvo svetima ir glumino mane kaip asmenybę. Pradžia tikrai nebuvo pati lengviausia. Ilgėjausi tėvynės, sesių, draugų, kultūrinio gyvenimo, visko, kas tuo metu buvo man brangu. Lietuva buvo tarsi sapnas, tolimas ir nepasiekiamas.
Laikui bėgant, pamažu pradėjau priprasti, saugiau pasijutau tik po kelerių metų.
Kai atsirado šeima
Su vyru, Haroldu (trumpinys Haris), susipažinome daug vėliau. Mano dukrai tuomet jau buvo 3-eji metukai. Buvau nusivylusi gyvenimu, meile, buvau vieniša mama, dirbau įvairius darbus. Apie kūrybą nebuvo nė minties.
Tačiau netikėtai sutikus būsimą vyrą mano gyvenimas įgavo spalvų. Mus supažindino mano draugė, iš pradžių susirašinėjome internetu, po kurio laiko pirmą kartą susitikome per Helovino šventę. Ir pradėjome bendrauti. Įsileidau jį į savo širdį.
Motinystė Amerikoje – ne cukrinė
Visi mano vaikai gimė JAV. Kai atsirado vaikai, tarsi visas mano gyvenimas susidėliojo. Atsirado draugų, kitų mamyčių, prasidėjo būreliai, pamokos, renginukai. Per motinystę atradau savąjį pašaukimą – fotografiją, kuri pamažu peraugo į nuosavą verslą. Po antrojo sūnaus Herkaus gimimo ėmiau fotografuoti, ir šia kryptimi sėkmingai einu iki šiol.
Motinystė Amerikoje tikrai nėra ideali, kaip galima būtų pagalvoti. Mamos negauna tokių ilgų motinystės atostogų. Ir tėčiai mokamų atostogų negauna. Čia ne Lietuva. Pagimdei, ir, jei neturi gerai uždirbančio vyro, po poros mėnesių turi grįžti į darbus. Pamenu, su mažąja savo pirmagime išėjau dirbti, nes tuo metu labai skurdžiai gyvenome. Dirbau aukle už mažus pinigus, kad galėčiau ir savo vos 2 mėnesių dukrytę neštis į darbą kartu…
Po sūnelių gimimo to daryti man jau nebereikėjo. Galiu auginti savus vaikus, o savaitgaliais fotografuoti naujagimius, besilaukiančias mamas, vaikus ar šeimas. Išmokau derinti motinystę su verslu. Nesakau, kad tai yra paprasta, tačiau kai turi mėgiamą darbą, laiko neskaičiuoji.
Lietuvių čia daug
Amerikoje, mano atveju – Čikagoje bei aplinkiniuose priemiesčiuose – lietuvių tikrai nemažai. Didesnė dalis mano klientų irgi yra lietuviai.
Mūsų šeima namuose kalba tik lietuviškai. Stengiamės lankyti įvairias lietuviškas įstaigas, mokyklėles, darželius, kad kalba gyvuotų ir nepasimirštų. Lankome šeštadieninę lituanistinę Maironio mokyklą Lemonte (Pasaulio lietuvių centre). Sūnus lanko lietuvišką mokyklėlę bei amerikonišką. Nepameluosiu, vaikučių klasėje ne mažiau kaip 16–18. Dukros klasėje irgi panašiai. Daug investuojame į vaikų ugdymą (lietuviškos mokyklėlės, plaukimas, gimnastika), vežiojimas į būrelius ir kitos veiklos tenka man. Su trimis vaikučiais tai atima tikrai nemažai mano laiko.
Domimės lietuviškomis žiniomis, skaitome lietuviškus portalus. Vyras net žiūri lietuvišką televiziją per internetą. Jei aš, užsikasus darbais ir vaikais ko nors ir nežinau, ar nespėju pamatyti per televiziją, vyras mano viską papasakoja.
Ko labiausiai pasiilgstame
Su vaikučiais esame buvę Lietuvoje jau keletą kartų, tik pagrandukui Dantei dar neteko. Planuojame vasarą pagaliau tai padaryti. Jau turime bilietus.
Pasiilgstu Lietuvos kultūrinio gyvenimo, renginių, draugų, mokslų, gražios Lietuvos gamtos. Kitais žodžiais tariant, – savo jaunystės.
Tačiau labiausiai širdis kraujuoja, nes negaliu matyti sesers Simonos. Mes dvynukės, visada buvome labai artimos.
Amerika tarsi atėmė mums galimybę dažnai matytis. Turime džiaugtis tik pokalbiais internetu. Nematau jos vaikų, ji nemato manųjų. Kas nepatyręs to jausmo, nesupras.
Tai didžiausias skausmas, kurį turiu kęsti kasdien. Praleidžiame svarbiausias savo gyvenimo akimirkas būdamos atskirai…
Malonus širdžiai verslas
Nuo mažų dienų buvau meniškos sielos. Piešdavau, mokiausi iš pradžių Dailės gimnazijoje Kaune, vėliau – Dailės institute Kaune. Studijavau taikomąją bei vaizduojamąją grafiką. Turiu bakalauro diplomą.
Apie 10 metų Amerikoje „miegojau“, kol po antrojo vaikelio gimimo pradėjau fotografuoti mums svarbias akimirkas, momentus, ir taip pamažu atradau savąjį hobį, kuris netrukus peraugo į verslą „JustGaba photography“.
Fotografuoju naujagimius, besilaukiančias mamas, vaikus, šeimas. Esu be galo laiminga, kad žmonės patiki man svarbius savo gyvenimo momentus. Labiausiai žavi nesupozuotos nuotraukos: gyvas vaiko juokas, mamos prisilietimas, žvilgsnis į mylimus artimus žmones, judesys.
Patinka erdvės, įdomios vietos, tad kai kažką įdomaus pavyksta atrasti, labai esu laiminga. Gamtoje atsigaunu.
Naujagimių fotografija dažniausiai vyksta mano namuose, studijoje. Tai taip pat labai miela širdžiai veikla, reikalaujanti daug kantrybės bei profesionalumo. Jaučiu, kad sekasi ir patinka, tad su malonumu fotografuoju ir mažiausius modelius.
Gabrielės darbai parodai „Saulės Vaikai“ (JustGaba Photohraphy):
Pirmoji paroda – „Saulės vaikai“ – naujagimiai mandalose
Vasario 23 dieną organizuojama mano pirmoji personalinė fotografijų paroda „Saulės Vaikai“. Paroda bus eksponuojama Čikagos Lietuvių centre, Lemonte, „Sielos Galerijoje“. Tai bus nuostabi diena man kaip kūrėjai, menininkei, fotografei.
Ilgai apie tai svajojau, ir smagu pagaliau būti taip arti to. Tai bus naujagimių fotografijos, labai artima man mandalų tema.
Šis projektas truko beveik 5 metus. Fotografuodama kūdikius pasijaučiau drąsiau, kūriau darbus ne tik pagal nustatytas taisykles, bet bandydama atrasti save.
Visada ieškojau kitokio priėjimo prie man žinomų dalykų. Iš pradžių atrodė neįmanoma visko sujungti į vieną naujagimio fotosesiją, tačiau pamažu viską susidėliodavau taip, kad mano mandalos įgavo pavidalą, ir aš tiesiog įsimylėjau jų kūrimą.
Ši sfera labai plati, bet kuriu, ką jaučiu. Man tai savotiškas ritualas, reiškiantis harmoniją, dvasinės kelionės pradžią.
Kurdama mandalas, linkiu kūdikėliui niekada nesirgti, visada būti apsaugotam ir laimingam.
Man mieliausios mandalos, kuriose naudoju natūralias gamtos daleles. Gyvybė prasideda iš gamtos, tad noriu, kad visos sudedamosios dalys, iš kurių dėlioju mandalas, būtų natūralios. Smagu dairytis po gatves, miškus, su vaikais rinkti rudeninius lapus, giliukus, kaštonus. Dažnai naudoju žiedlapius. Tokių mandalų dėliojimas užtrunka net iki dviejų valandų.
Man paroda „Saulės Vaikai“ – tai mūsų lūkesčiai, mūsų sapnai, mūsų viltys ir svajonės. Taip tai interpretuoju.
Fotografija Amerikoje – ant bangos
Fotografija šiuo metu labai populiari. Žmonės noriai fotografuojasi, investuoja į kūdikių, nėštumo, šeimos nuotraukas.
Malonu, kad žmonės nori įamžinti svarbiausius gyvenimo momentus. Juk fotografija – tai sustingęs laikas. Pati dažnai grįžtu nuotraukomis į praeitį, kaip smagu ir gera vėl iš naujo išgyventi patirtas emocijas, jausmus. To siekiu ir savo darbuose. Amžinumo jausmo ir kad suvirpintų širdelę.
Kas svarbiausia geroje fotografijoje? Manau, kiekvienas atsakys į šitą klausimą savaip. Kiekvieno žmogaus akis skirtingai mato grožį. Jeigu peržvelgęs į fotografijos darbus stabteli ir susimąstai, vadinasi, pavyko…
Labiausiai man patinka tos nuotraukos, kuriose yra tobula šviesa, įdomus natūralus modelis, pagautas idealus momentas bei nepriekaištinga kompozicija.
Mes su šeima turime tradiciją – visi nusifotografuoti prieš Kalėdas. Smagu nuotraukose pamatyti, kaip auga vaikai.
Apie projektą „4 milijonai“
2019 metai paskelbti Pasaulio lietuvių metais. Vien lietuviško paso ar dvigubos pilietybės nepakanka, kad užsienyje gimę ir augantys vaikai jaustųsi esą lietuviai. Didžiausias vaidmuo tenka šeimai, kuri augina ir auklėja vaiką, kuri formuoja jo vertybes ir identitetą. Projekte „Keturi milijonai“ norime pasakoti apie šeimas, kurios, susidurdamos su kasdienybės iššūkiais, vis dėlto sugeba vaikams parodyti, kad lietuvių kalba jų gyvenime nėra tik buitinė, „mažumos“ kalba, o lietuviškos šaknys labai svarbios suvokiant save multikultūrinėje aplinkoje. Kalbinsime po visą pasaulį išsibarsčiusias šeimas, kurios šiuo metu augina vaikus ar patys augo lietuvybę puoselėjančiose šeimose. Dažniausiai tai aktyvūs lietuviškų bendruomenių nariai, lietuviškų mokyklėlių iniciatoriai ir steigėjai. Tai žmonės, kurie suvokia, kaip augantiems vaikams svarbu dalyvauti lietuviškos bendruomenės veikloje, girdėti gyvą kalbą, švęsti kartu tautines ir tradicines šventes, domėtis Lietuvos aktualijomis ir kultūriniu gyvenimu. Šis projektas aktualus ne tik emigrantams, bet ir gyvenantiems Lietuvoje.
Galėdami kasdien bendrauti gimtąja kalba, mes pamirštame, kokia tai dovana, mūsų patriotiškumas ir pilietiškumas prigęsta, tad emigracijoje puoselėjančių lietuvybę pavyzdys uždegs ir kitus. Norime, kad projektas būtų aktualus – dalinsimės ne tik idėjomis, kaip jaunąją emigrantų kartą auginti lietuvybės dvasia, bet ir informacija, kokios knygos, mokyklėlės, kompiuterinės programos ar vasaros projektai galėtų būti naudingi emigrantų vaikams, kad jie save suvoktų Lietuvos dalimi. Nagrinėsime dvikalbystės sąlygomis augančių vaikų problemas, praktinius sprendimo būdus, kad kalba nebūtų skurdi, su akcentu, nenoriai vartojama. Šiuolaikinis gyvenimas labai greitas, jo kaita didžiulė, tad su emigrantų šeimomis aptarsime būtent dabar jaunoms šeimoms iškylančius aktualiausius klausimus.
Neila Ramoškienė
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Keturi milijonai“ ir 2019 metams skyrė 2000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2019 vasario 18 dieną.
„Mamos žurnalas“
