Savo gimdymo istoriją mums sutiko papasakoti skaitytoja Auksė, gyvenanti Amerikoje.
Apie šeimą
Su vyru susipažinome ir susituokėme Lietuvoje prieš pat išvažiuojant į Ameriką. Į JAV išvykome 2003 m., nes žaidėme „žaliosios kortos“ loterijoje ir laimėjome. Atvažiavę apsigyvenome Bostone, Masačiusetso valstijoje, kur gyvename iki šiol. Aš ir Lietuvoje, ir JAV studijavau teisę, o vyras – elektronikos inžineriją. Prieš vaiko gimimą dirbau imigracinės teisės firmoje. Vyras dabar dirba su įrenginiais, sklaidančiais šviesą.
Vaikai – dievai
Nėštumas, gimdymas ir vaikai JAV sulaukia labai daug dėmesio. Moterys ten gimdo vyresnio amžiaus, todėl vaikas būna labai laukiamas (ypač turint omeny, kad vyresniame amžiuje ir problemų pastoti ir kitokių bėdų padaugėja). Aplinkiniai, matydami nėščią moterį ar su vaiku, labai dažnai kalbina, klausinėja, pasakoja savo istorijas. Jeigu aš einu pasivaikščioti su vaiku ir niekas neužkalbina arba kas nors eidamas pro šalį nenusišypso, tad net keista pasidaro. Apskritai amerikiečiams vaikas yra kaip Dievas.
Nėštumas
Pirmą kartą pas savo gydytoją apsilankiau, kai nėštumas buvo maždaug 6 savaičių. Paprastai moterys pas gydytoją eina vienos (bent jau aš ten nematydavau porų). Kadangi mano gydytojas nėščiųjų neprižiūri, jis pasiūlė nėštumo metu lankytis pas rezidentę, kurią jis kuruoja ir kuri dalyvautų mano gimdyme. Tada ir reikėjo apsispręsti, ar gimdysiu toje ligoninėje, kur iki tol lankiausi (Bostono universiteto ligoninėje), ar ieškosiu kitos.
Nusprendžiau pasilikti toje pačioje, nes ji arčiausiai namų. Žinau, kad daug moterų apsilanko keliose ligoninėse, apžiūri gimdymo skyrius, susipažįsta su personalu, o tada renkasi. Iš esmės galima rinktis bet kurią ligoninę tame mieste, kur tu gyveni.
Nėščiųjų priežiūra
Iš pradžių lankydavausi kas mėnesį, nuo 7 mėnesio – kas dvi savaites, o paskutinį mėnesį – kas savaitę. Ginekologinę apžiūrą atliko tik apsilankius pirmą kartą, o po to – tik apžiūrėdavo pilvą, klausydavo vaikučio širdies plakimo, matuodavo pilvą, mane sverdavo ir imdavo šlapimo tyrimą. Pirmą kartą apsilankius taip pat darė kraujo tyrimus. Tryliktą savaitę pasiūlė atlikti tyrimą ultragarsu, kurio metu nustatė gimdymo dieną ir pamatavo vaiką. Tyrė ir dėl Dauno sindromo. Antrą tyrimą ultragarsu atlieka šešto mėnesio pradžioje, kuris jau išsamesnis, pvz., tikrina vaiko stuburą. Jo metu mums pasakė, kad yra 90 proc. tikimybė, kad laukiuosi mergaitės. Man ultragarsą darė keturis kartus, nes įtarė gestacinį diabetą. Cukraus kiekį kraujyje tiria apie septintą mėnesį. Man darė du tyrimus, bet galų gale paaiškėjo, kad įvyko nesusipratimas ir kad vis dėlto mano cukraus kiekis kraujyje yra normalus. Tai buvo praktiškai vienintelė „komplikacija“ nėštumo metu. Paskutinį mėnesį dar daro tyrimą dėl streptokoko. Mano rezultatai buvo teigiami, todėl gimdymo metu leido antibiotikus.
Viso nėštumo metu jaučiausi puikiai, tik pirmais mėnesiais skaudėdavo galvą. Pasidariau jautri dviems kvapams, kurie iki tol patiko – levandų ir mėtų. Jokių kitų problemų nebuvo. Nėštumas gyvenimo tempo nepakeitė. Dirbau iki paskutinės dienos. Paskutinę dieną išėjau į darbą penktadienį, o gimdžiau antradienį. Visi juokavo, kad greičiausiai gimdyti mane išveš iš darbo.
Gimdyvės dirba iki paskutinės dienos
JAV moterys dažnai dirba iki paskutinės dienos, aišku, priklauso nuo savijautos. Dažniausiai išeina „dekretinių atostogų“ likus savaitei ar dviems iki nustatytos gimdymo dienos. Pagrindinė to priežastis, mano manymu, yra JAV socialinės apsaugos sistema. Iš esmės, socialinės garantijos nėštumo metu ir pagimdžius priklauso nuo tavo darbdavio. Valstybė į tuos reikalus beveik nesikiša. Kiek žinau, yra vienas federalinis teisės aktas, kuris reikalauja, kad darbdavys suteiktų ne mažiau nei tris mėnesius gimdymo atostogų, bet jų neprivalo apmokėti. Šis teisės aktas galioja tik įmonėms, kuriose dirba 100 ir daugiau darbuotojų. Kai kurios valstijos taip pat priėmę panašius teisės aktus. Taigi viskas priklauso nuo tavo susitarimo su darbdaviu: kada išeisi atostogų; ar kiek nors apmokės, ar ne; kiek laiko saugos tavo darbo vietą. Aš buvau susitarusi, kad dirbsiu tol, kol pajėgsiu, kad apmokės pirmas dvi atostogų savaites ir kad manęs lauks keturis mėnesius. Kiek esu girdėjusi, kitose privačiose įmonėse irgi panaši tvarka.
Jokių pašalpų
Pagimdžius vaiką, valstybė nemoka jokių pašalpų. Aišku, yra įvairių programų (maisto talonai, vaikų reikmenys, piniginės išmokos ir pan.), skirtų nėščiosioms ir pagimdžiusioms motinoms, bet jos skirtos labai mažas pajamas turinčioms šeimoms. Jei tavo pajamos nors kiek viršija patį minimumą, vargu ar gali būti priskirtas kokiai nors programai. Tiesa, metų pabaigoje, deklaravus savo pajamas, valstybė grąžina 1000 dolerių už vaiką.
Medicinos paslaugų kainos – kosminės
Dar verta paminėti sveikatos draudimą ir medicinos paslaugų kainas. Valstybė ar valstija draudžia labai mažai žmonių – tik pensininkus ar labai mažas pajamas turinčius asmenis. Kiti turi apsidrausti patys. Sveikatos draudimo paslaugas teikia daug privačių draudėjų. Paprastai darbdavys yra pasirašęs sutartį su kokiu nors draudėju. Tada dalį mėnesinės įmokos moka darbdavys, o kitą dalį moki pats. Tų dalių dydžiai priklauso nuo darbdavio. Pvz., man 80 proc. apmokėjo darbdavys, o 20 proc. aš pati. Nors sveikatos draudimas yra labai brangus, jį tikrai apsimoka turėti (o kai kuriose valstijose ir privaloma), nes sveikatos paslaugų kainos kosminės. Pavyzdžiui, vien mano gimdymas kainavo 20 000 dolerių. Mano draudimas viską kompensavo, reikėjo sumokėti tik 500 dolerių už paguldymą į ligoninę. Pagrindinis patarimas moterims, kurios ruošiasi gimdyti JAV – susitvarkykite sveikatos draudimą, kad gimdymas nereikštų bankroto.
Duoti kam nors kyšį man net į galvą nešovė. Jei būčiau kam nors pasiūliusi, tikrai manęs būtų nesupratę, o gal net pranešę kokioms institucijoms.
Gydytojai JAV tiek uždirba, kad imti ką nors iš pacientų nėra jokio reikalo, be to, visi moka labai brangiai už sveikatos draudimą.
Gimdymas – du viename
Aš, galima sakyti, išgyvenau du gimdymus viename. Viskas prasidėjo sekmadienį, gegužės 18 dieną, apie 22 val. Visą naktį jaučiau silpnus sąrėmius, o ryte pasirodė kraujingų išskyrų. Paskambinau savo gydytojai ir paklausiau, ką daryti, o ji liepė važiuoti į ligoninę. Ligoninėje mane apžiūrėjo ir išsiuntė namo, nes gimdos kaklelis buvo prasivėręs tik 1 cm. Nepaisant to, labai džiaugiausi, kad nuvažiavau, nes pirmą kartą atvažiavus reikia užpildyti krūvą dokumentų, o kai rimtai suremia sąrėmiai, ne tas jau rūpi.
Antrą kartą į ligoninę atvažiavau kitą, antradienio, rytą vėl po visos nakties sąrėmių. Šį kartą kaklelis jau buvo prasivėręs 4 cm, todėl paguldė į ligoninę. Ligoninėje apraizgė kokiais tik įmanoma laideliais ir iš karto paguldė i lovą. Judėti dėl tų visų aparatų ir laidelių nelabai galėjau.
Privatumo irgi nelabai buvo, nes nuolatos budėjo seselė, kuri vis ką nors tikrindavo, dažnai ateidavo mano gydytoja, o su ja dar ir kitas gydytojas (jis ir buvo pagrindinis), dar prie jų prisijungdavo studentas, rezidentė iš greitosios pagalbos skyriaus (jai reikėjo įgyti praktikos), be to, visą laiką šalia manęs budėjo „moralinė palaikytoja“ (nes aš iš pradžių buvau nusprendus gimdyti be jokių nuskausminimų).
Iš seselės jaučiau tam tikrą spaudimą gimdyti su epidūru. Nors ir sakė, kad tai mano pasirinkimas, bet apie tokią galimybę primindavo kone kas keletą minučių. Po dar trijų valandų sąrėmių mano noras gimdyti be nuskausminimo išgaravo ir nusprendžiau paprašyti epidūro. Deja, po jo sulėtėjo sąrėmiai ir teko leisti skatinamuosius, taigi mane apraizgė dar keliais laidais. Kai apie dvyliktą valandą pagaliau visiškai atsivėrė kaklelis, jau apsidžiaugiau, kad viskas kaip ir į pabaigą, deja, linksmoji dalis dar tik prasidėjo. Jokių stangų nejaučiau, bet vėl pradėjau jausti sąrėmius, taigi pagal juos ir stūmiau, stūmiau… keturias valandas. Išbandžiau visas įmanomas pozas, o be jau anksčiau minėtų asmenų prisijungė dar dvi seselės, bet niekas negelbėjo.
Galų gale, po keturių valandų atėjo pagrindinis gydytojas (kuris mano stūmimo metu darė cezarį) ir „pradžiugino“, kad be operacijos man gimdyti nepavyks. Aš pradėjau labai verkti, o visi puolė mane raminti ir įtikinėti, kad čia ne mano kaltė, tiesiog mano kūno konstitucija tokia. Taigi dar po dviejų valandų trukusios operacijos į pasaulį atėjo mano dukrytė. Jos prie krūties nepridėjo, nes man darė operaciją. Esant natūraliam gimdymui, kiek žinau, prideda ir iš karto vaikui pasiūlo žįsti.
Gimdymo metu ir man esant ligoninėje (išskyrus naktį) visą laiką vyras buvo drauge ir labai padėjo. Į vyro buvimą šalia gimdyvės žiūrima palankiai, net labai patariama tai daryti. Vyrai kartu su moterimi lanko gimdymo kursus ir ruošiasi gimdymui ne mažiau už pačią moterį.
Po gimdymo – žindymo specialistų pagalba
Ligoninėje gulėjau keturias dienas. Šiaip po cezario operacijos gimdyvei priklauso atskira patalpa. Tokiu atveju su ja gali pasilikti ir vyras, bet tą dieną labai daug kam darė cezario operacijas, todėl man neliko atskirų palatų. Palata dalijausi su kita moterimi, bet patalpa buvo pertverta, todėl aš jos beveik nemačiau (bet girdėjau). Paprastai leidžia pailsėti kokias 2-3 valandas, o po to atneša vaiką ir iš karto liepia maitinti. Ta ligoninė, kurioje gimdžiau, labai propaguoja natūralų maitinimą, todėl naujagimiui nesiūlo nei čiulptuko, nei mišinio. Jei naujagimis verkia, iš karto deda prie krūties, nors ir būtų praėję kokios penkios minutės, kai jis nuo ten nuimtas.
Aišku, jei motina labai nori, tai gali duoti čiulptuką, bet prieš tai jai sesutės ilgai aiškintų, kad nepatariama taip daryti. Sesutės man parodė, kaip žindyti, o kitą rytą atėjo ir žindymo specialistė. Žindymo specialistė ligoninėje budi visą dieną ir bet kada galima pas ją nueiti. Prie viso šito, dar kelis kartus per savaitę organizuojami ką tik pagimdžiusių motinų „būreliai“. Visu tuo galima naudotis tol, kol esi ligoninėje, o išėjus gali skambinti maitinimo pagalbos telefonu. Nepaisant tokios gausios pagalbos, man vis tiek buvo daug problemų su maitinimu, teko kviestis žindymo specialistę į namus. Maitinau per baisius skausmus net 7 savaites. Nei daktarė, nei specialistė nesuprato, kodėl – juk viską dariau taisyklingai. Po septynių savaičių skausmas pasibaigė ir savo dukrytę maitinu iki šiol (o 5,5 mėnesio tai buvo jos vienintelis maistas).
Ligoninės personalas buvo labai paslaugus, rūpestingas. Pvz., mano dukrelė labai verkė pirmomis naktimis, todėl kartais seselės net pasiimdavo ją panešioti, kad aš galėčiau nors valandėlę nusnūsti.
Apie kontracepsiją reikia galvoti dar prieš gimdymą
Pirmą kartą pas mus gydytoja apsilankė po trijų savaičių. Apžiūrėjo mane ir dukrą, ją pasvėrė, taip pat paklausė, ką galvoju apie kontracepciją. Šitą klausimą po to girdėjau kiekvieną kartą apsilankius pas ją (pirmą kartą paklausė dar prieš gimdymą). Po to lankydavomės pas gydytoją kartą per mėnesį. Beveik kiekvieno apsilankymo metu dukra gaudavo daug skiepų. Kadangi jokių problemų nebuvo, svoris augo gerai, tai vizitai apsiribodavo pamatavimais ir elementaria apžiūra.
Į darželius – nuo 2 mėnesių
Kaip ir kitur, JAV yra valstybinių ir privačių darželių. Į valstybinius vaikus priima nuo 2,5 metų ir ten labai sunku papulti, todėl dauguma amerikiečių vaikus veda į privačius. Deja, privatūs labai brangūs. Leidžiama darželius įsirengti ir privatiems asmenims savo namuose, tokiu atveju jie pigesni, bet ir paslaugų kokybė prastesnė. Į darželius vaikus priima nuo dviejų mėnesių. Bostone kaina mažiausiems apie 2000 dolerių per mėnesį. Asmenims, turintiems labai mažas pajamas, valstybė subsidijuoja darželius, bet pajamos turi būt vos ne žemiau minimumo, ilgos eilės, kad gautum tas subsidijas. Kai kurie darbdaviai apmoka darželius arba yra įrengę darželius savo darbuotojams. Žinau, kad kai kurie lietuviai yra parsivežę aukles iš Lietuvos.
Išskyrus darželį, visa kita, kas reikalinga vaikui, JAV daug pigiau (ypač drabužiai).
Antsvorio problema
JAV yra labai didelė ir įvairi šalis, todėl sakyti, kad ten visi vienokie ar kitokie būtų neteisinga. Yra daug storulių, valgančių vien tik greitą maistą ir taip maitinančių savo vaikus, bet yra ir labai daug žmonių, propaguojančių sveiką gyvenimo būdą, gyvenančių ekologiškai. Daug kas priklauso nuo socialinio sluoksnio, pajamų, nes sveikai maitintis yra brangu. Labai populiarios ekologiškų produktų parduotuvės, jau nekalbant apie internetą, kur pilna visko ekologiško. Aišku, pilna ir sintetikos. Mes čia svorio labai nepriaugome, nes maistą ruošiame namie ir greitu maistu nepiktnaudžiaujame.
Kiekviena valstija su vaikų antsvorio problema kovoja skirtingai. Vienas iš girdėtų siūlymų – nepardavinėti mokyklose maisto, nuo kurio tunkama. Labai daug kas priklauso nuo tėvų, ypač darželiuose, nes ten maistą atneša tėvai, o darželis paprastai duoda tik sausus pusryčius su pienu ir sultis. Taigi, ką tėvai atneša, tą auklėtojos ir duoda.
Man JAV labiausiai patinka savo įvairove, tiek kultūrine, tiek religine, tiek tautine, bei tuo, kad ta įvairialypė masė sugeba visai neblogai kartu sugyventi.
„Mamos žurnalas“
Kai paskaitai, tai pašiurpsta oda net kai kuriose vietose. Stipri moteris Aistė yra. Pas mus tai nėra bloga situacija manau su visais šiais reikalais. O ir su draudimu nėra blogai. Mane papildomai draudė darbdavys Lietuvos draudimo sveikatos draudimu http://www.ld.lt/verslo-klientams/sveikatos-draudimas , tai viskas puikiai praėjo, niekur mokėti nereikėjo, labai patenkinta esu