Kai mūsų žurnalo dizaineris Tomas pasakė, kad planuoja kelionę į Ameriką su 1 metų 1 mėnesio sūneliu Vincentu, pradėjome sukioti pirštą prie smilkinio: tau ką, galvoje negerai? Taip toli! Su tokiu mažu vaiku!
Jie su kūdikiu ketino beveik 3 savaites praleisti pačiame Niujorke.
Kai Tomas grįžo iš kelionės, paprašėme, kad papasakotų savo patirtus nuotykius.
Ilga kelionė ir kūdikis
Iš Amerikos redakcijai Tomas parašė žinutę: „Mes jau Niujorke. Kelionė buvo baisiai, baisiai ilga, truko 100 valandų…“
Šeimos kelionė prasidėjo skrydžiu į Kopenhagą anksti ryte: „Buvome neišsimiegoję nei mes patys, nei vaikas. Tačiau pirmasis skrydis truko vos pusantros valandos, ir buvo tik lengvas apšilimas prieš 10 valandų skrydį per Atlantą“, – pasakoja Tomas. Kopenhagos oro uoste teko laukti keletą valandų, Vincas vežimėlyje pamiegojo ir „papietavo“ mamos pienu. Nors jau ruošiasi baigti maitinti krūtimi, Marija stengėsi nenujunkyti iki kelionės, ir tai labai pasiteisino. Krūtis labai pagelbėjo skrydžio metu, o ir Niujorko spūstyse praversdavo Vincukui išalkus ar ištroškus.
„Per 10 valandų trukusį skrydį iš Kopenhagos Vincas truputį numigo, bet didžiąją skrydžio dalį judėjo ir spurdėjo. Bijojau net siūlomo vyno taurę išgerti, nes pamaniau, jei vaikas verks, žmonės ims piktintis, kad vaikas rėkia, o jis geria. Nelabai daug teko sėdėti, daugiau vaikščiojau ir nešiojau sūnelį. Vaikui atskiros sėdimos vietos neduoda, nes ir jo bilietas kainavo vos 10 procentų bilieto kainos. Paprašėme, kad mus pasodintų specialiai šeimoms su mažais vaikais skirtose vietose, kur prie sienelės yra gultas kūdikiui. Bet tai negelbėjo, nes Vincas nesiruošė ramiai gulėti.
Pravertė keletas iš skrydžio organizatorių gautų žaisliukų – lėlyčių, barškučių, dar keletą buvome įsidėję patys. Bet kiek vaiko dėmesį gali išlaikyti nauju žaislu? 10-15 minučių, o paskui ir vėl tekdavo užsiiminėti visokiais akrobatikos triukais ir sukti ratus po lėktuvą. Abu su Marija labai pavargome, nors vaikas isteriškai neverkė, tiesiog buvo judrus. Kaip tyčia, atskridus virš Niujorko buvo blogas oras, tad lėktuvas dar visą valandą suko ratus, kol galėjo nusileisti, vėliau dar 4 valandos automobiliu per Manheteno kamščius“, – sako Tomas.
Jaunos šeimos tikslas buvo parodyti anūką Amerikoje gyvenančiam seneliui. Taigi galų gale nuvykę į Niujorko priemiestyje gyvenančio senelio namus, lengviau atsikvėpė: dabar dvi savaitės poilsio prieš vėl laukiantį košmarą – kelionę atgal. „Kai pagalvodavome apie skrydį, šiaušdavosi plaukai. Laimei, kad iš tiesų skrydis namo buvo nepalyginamai lengvesnis, sūnus visą laiką miegojo nes buvo naktis. Mes net sugebėjome pažiūrėti keletą filmų “, – sako Tomas.
Nusileidus lėktuvui pasitiko „tragiškas“ oras – buvo labai apsiniaukę, pylė kaip iš kibiro. Bet kitomis dienomis karščio buvo net per daug, temperatūra laikėsi arti 30° C. Vincentas džiaugėsi laisve lakstyti po kiemą nuogas ar tik su lengvais drabužėliais. Jis į laiko juostų skirtumą sureagavo labai lengvai, o suaugę šeimos nariai pirmomis dienomis jautė, kad supainiota diena su naktimis.
Didelis Niujorkas ir mažas kūdikėlis
Redakcijoje žiūrėdami Tomo kelionės nuotraukas, negalėjome nesistebėti kontrastu, koks mažas žmogus atrodo betono ir dangoraižių fone. O mažas vaikas šalia tų statinių – apskritai kažkas nerealaus. „Tikra atgaiva yra keletas parkų, kuriuos teko aplankyti Niujorke. Ten žmonės ilsisi, valgo savo atsineštus sumuštinius ar net užsiiminėja joga – matėme būrelį žmonių, pasitiesusių kilimėlius ir medituojančių. Be tų gamtos oazių dangoraižių miestas atrodytų labai šaltas“, – sako Tomas. Jie patys savo kailiu patyrė, kad be automobilio Amerikoje gyventi neįmanoma – kartą automobiliu grįždami namo nusižiūrėjo netoliese esantį vaikų žaidimų parką, bet kad ir kiek suko ratų, jo pasiekti taip ir nepavyko, nes kartais tiesiog nebūdavo įėjimo pėstiesiems.
Šeima iš anksto neturėjo plano, ką jie ketina pamatyti ir kokius lankytinus objektus aplankyti. Svarbiausia buvo susitikti su seneliu, pabendrauti. Ir patenkinti savo kelionių aistrą, mat Vincuko gimimas truputį įkalino namuose.
„Iš vakaro aptardavome, ką veiksime kitą dieną. Kartais tai būdavo poilsis vandenyno pakrantėje, kartais – Manheteno aplankymas ar tiesiog pasivaikštinėjimas po prekybos centrus. Su kūdikiu muziejų neapžiūrėsi, meno parodos irgi atpuolė, bet su Vincu buvome užsikėlę į vieną aukščiausių pastatų – Empire State Building – pažiūrėti miesto panoramos. Viršuje labai pūtė vėjas ir bijojome, kad sušilęs vaikas nesusirgtų, bet, laimei, nei vaistų, nei gydytojų neprireikė visos kelionės metu“, – sako Tomas.
Iš priemiesčio, kur įsikūręs senelis su šeima, išsiruošti į Niujorko centrą nebūdavo taip paprasta. Senelis automobiliu juos nuveždavo iki traukinių stoties (kelionė trukdavo pusvalandį), tada dar valanda traukiniu, kad pasiektų didmiesčio širdį.
Labai praversdavo vežimėlis ir vaiknešėlis, kuriame Vincuką nešdavo pasikeisdami. „Matėme, kad amerikietės mamos vaiknešėlius naudoja ir ne pagal instrukciją. Kai nešynėje pamatėme susmukusį trijų savaičių kūdikį, Marija net norėjo prieiti ir pasakyti, kad tokio amžiaus vaikas dar negali sėdėti, o ir ta nešynė nekokybiška“, – sako Tomas.
Beje, amerikiečiai garsėja savo smulkmeniškomis daiktų naudojimo instrukcijomis. Greičiausiai ant vaiknešėlio nebuvo tiksliai užrašyta, kad 3 savaičių kūdikis sėdėti negali, todėl mama ir sodino. Bet prekybos centre ant vežimėlio Tomas pastebėjo užrašą: „Nepalikite vežimėlyje vaikų be priežiūros“.
Storuliai ir maistas
„Niujorkas mūsų nenustebino storais žmonėmis. Galbūt jų provincijoje daugiau. O galbūt rezultatų duoda pastaraisiais metais vykstantis maisto „be kalorijų“ kultas. Lietuvoje žmonės skaito etiketes ir baidosi konservantų ir visokių „E“, o ten į maisto sudėtį beveik nekreipiama dėmesio, gamintojai nerašo, kokie konservantai ar dažikliai yra vieno ar kito maisto produkto sudėtyje. Svarbiausia, kad būtų „No Fat“ – visiškai be riebalų ir be kalorijų. Negeriam limonadų, bet kaip gi Amerika be pepsi. Kai į parduotuvę užsukau nusipirkti paprasčiausios pepsi, man pasiūlė rinktis iš 5 rūšių be jokių kalorijų. Net sutrikau“, – pasakoja Tomas. Beje, gėrimai Amerikoje ypač populiarūs, net kūdikių automobilio kėdutėse, vežimėliuose yra specialus dėklas gėrimo buteliukui.
Daugiau nei 20 metų Amerikoje gyvenantis Vincento senelis ten įprato maitintis net sveikiau negu Lietuvoje – vakarienėms svečiams būdavo patiekiami kepsniai tik su daržovių salotomis, be duonos, bulvių ar ryžių. „Vincui dėl maisto jokių problemų nekilo.
Jis kūdikių maistelio iš stiklainiukų ir mišinukų nevalgo, mieliau ragauja tikrą maistą iš suaugusiųjų lėkščių, tad Amerikoje gamindavome tai, ką paprastai valgome ir namuose – jautieną su daržovėmis, žuvį, košes, dešreles, vištieną… Maisto produktų skonis panašus, kaip ir Lietuvoje, bet jogurtai neskanūs, nors ir tos pačios firmos kaip tėvynėje. Dar kažkodėl patiekaluose dažnai būdavo per daug druskos. Pasiilgome geros espreso kavos, žinoma, ir ten jei ieškosi, tai rasi, bet dažniausiai gausi pusę litro kažkokio rusvo vandenėlio. Kai kuriuose prekybos centruose perkamo maisto pakuotės – įspūdingos, ten nėra gramų, viskas kilogramais. Žmonės apsiperka visai savaitei, tad ir vežimėliai – tai didžiuliai vežimai, kur įmontuotos net dvi kėdutės vaikams“.
Apsipirkimas – didžioji amerikietiška pagunda
Lietuvoje tik atrodo, kad visko daug, bet iš tiesų jei drabužiai – tai kažkokie pritaikyti rytų Europai (blogąja prasme), džinsai su blizgučiais ar „gražiomis gėlytėmis“, jei nori normalios, o ne morališkai pasenusios technikos, tai dažniausiai reikės laukti, kol ją atveš pagal užsakymą, nes parduotuvės lentynose gulės tik tai, ką vakaruose žmonės jau meta į konteinerius.
Nebrangiai kokybiškų prekių nerasi, o nuskridus į Ameriką šeimai buvo sunku atsilaikyti žemų kainų pagundai. „Specialiai beveik nieko neėmėme. Išvažiavome su 15 kilogramų bagažo, o grįžome su 100 kilogramų.
Gerai, kad Vincas irgi skaičiuojamas „už žmogų“, kuris gali nemokamai vežtis 23 kilogramus bagažo. Kai grįžus Vilniaus oro uoste išsikvietėme taksi, taksistas net nenorėjo vežti, siūlė išsikviesti kitą taksi bagažui. Aišku, atrodėme įspūdingai: senelis Vincui buvo nupirkęs dovanų dviratuką, automobilio kėdutę, dar vežėmės vežimėlį – visi šie daiktai užima daug vietos, tad buvo sukišti į milžinišką juodą maišą ir apsukti sidabro spalvos lipnia juosta, juokavome, kad atrodo kaip bomba.
Galų gale pinigai įtikino taksistą paimti ir bagažą. Kodėl tiek daug prisipirkome? Ir patys apstulbome, pamatę sukrautą savo mantą. Iš tiesų neplanavome tiek pirkti, norėjome tik gero fotoaparato ir šiek tiek „skudurų“. Bet prisipirkome vaikiškų reikmenų, kurie ten tikrai nebrangūs – pavyzdžiui, senelio pirkta kokybiška automobilio kėdutė kainuoja vos 50 dolerių (Lietuvoje 3-4 kartus daugiau). O kur dar atsispirsi geros firmos džinsams, kurių išparduotuvėse gali rasti už 20 dolerių ar dar mažiau. Pirkome ir Vincui vaikiškų drabužėlių, žaislų. Marija, žinoma, sau keletą suknelių. Atvirai pasakius, man tų parduotuvių buvo net per daug, nebeturėjau jokio noro „šopintis“, bet Marija vis sakė, kad dar jai trūksta kokio suvenyro lauktuvėms ar dar kokių niekniekių… Lauktuvėms pirkome puikaus kalifornietiško vyno ir saldainių – o kadangi šokolado maišeliai ne po 100 gramų, o po pusę kilogramo ar po kilogramą, tai vien šokolado bagaže buvo kokie 6 kilogramai…“, – savo neatsparumą pirkiniams teisina Tomas.
Vincui pasaulio margumas patiko
„Mums atrodo, kad keliauti su vaiku yra daugiau pliusų negu minusų, – mano Tomas, – vaiko palikti seneliams tokiam ilgam laikui tikrai būtume nesiryžę, tad vienintelė išeitis – imti jį kartu. Vincui kelionės metu buvo įdomu nauja aplinka, nauji įspūdžiai, malonūs dėdės ir tetos, milžiniški pastatai, didelės mašinos, vandenynas – jis drąsus vaikas, nebijojo nei juodaodžių, nei kinų, kuriuos matė Niujorko gatvėse. Parsivežėme Vincentą lengvai įdegusį, tik grįžus į Lietuvą teko iš naujo pratintis prie vėsaus oro ir piktų taksistų…“
„Mamos žurnalas“
