Skaitytoja Sandra Jeglinskė motinystę pasitikrina vis kitoje šalyje – spausdinome jos reportažus iš Niujorko, Tokijo, Singapūro.
Šį kartą spausdiname Sandros įspūdžius iš gyvenimo Australijoje.
Trumpai apie autorę
Sandra su vyru Giedrimu augina tris berniukus – Nojų (8 m.), kuris gimė Niujorke, Eliją (5 m.), gimusį Singapūre, ir Jogailą (2 m.), kurio susilaukė Sidnėjuje. Šeima po pasaulį klajoja dėl vyro darbo, o smalsi ir puikiai žodį valdanti Sandra visus įspūdžius fiksuoja ir užrašo. Apie motinystę Australijoje ji mums atsiuntė… 59 kompiuterinius lapus. Tokios apimties pakanka knygai!
Gimdymas. Kava ant gimdymo stalo
Šioje nuostabioje šalyje gimė mūsų trečiasis sūnus Jogaila. Kaip ir kitus du, taip ir jį, gimdžiau visiškai natūraliai, be jokių nuskausminamųjų. Tiesą, prieš pabaigą man jau buvo taip riesta, kad susigundžiau jų siūlomomis dujomis skausmui malšinti, tačiau man jos pasirodė visiškai neefektyvios. Nepajutau jokio palengvėjimo.
Tiesą sakant, tiek šis nėštumas, tiek pati gimdymo eiga buvo kiek keistoki…
Kai sužinojau, kad pastojau, turėjau kuo skubiausiai įsiregistruoti klinikoje, kurioje norėjau gimdyti, kad užsiimčiau vietą gimdykloje. Esu nusistačiusi gimdyti natūraliai, todėl tik sužinojusi, jog laukiuosi, iš karto užsirašiau į natūralaus gimdymo ligoninės bloką, kuris yra tiesiai priešais „normalaus“ gimdymo palatas.
Buvo neįtikėtina tai, kad viso nėštumo metu manęs neapžiūrėjo joks gydytojas. Lietuvoje pas savo ginekologę „einu ant lėktuvo“ beveik kiekvieno apsilankymo metu, o čia – jokio sąlyčio. Man tikrai nesinorėjo prisilietimų, tačiau buvo keista, kad vizitų metu manęs tik paklausdavo, kaip jaučiuosi, ir „paleisdavo“ namo. Kadangi nesu vietinė australė, man toks vizitas kainuodavo 120 AUD. Brangus, tačiau tuštokas. Kam aš ten ėjau iš viso?
Kai gimdymo dieną su vyru atvykome į natūralaus gimdymo ligoninės dalį, mus labai švelniai sutiko akušerės, o viena jų buvo skirta mano priežiūrai. Tada ji man pasirodė tikras švelnumo įsikūnijimas, lyg angelas. Ir tikrai – iš pradžių ji elgėsi lyg šventoji, buvo itin maloni, itin profesionali (taip apie save ji manė). Deja, per gimdymą pradėjo matytis ir kitokie natūralaus gimdymo priežiūros aspektai.
Ši akušerė man nepasiūlė nieko geresnio, kaip tik žiūrėti filmą kartu su ja. Mes su vyru ir spoksojome į ekraną, kol ji ramiai gurkšnojo savo arbatą. Vienu metu mano vyras sunerimo, kai mane ištiko dar vienas skausmingas sąrėmis, o šioji akušerė pasitikinčiu balsu pasakė: „Nesijaudinkite, jūs manote, kad aš nieko nematau, iš tiesų aš stebiu gimdyvę ir kontroliuoju situaciją“.
Kad ir kaip ten būtų, po 7 valandų kankynės paklausiau, gal akušerė gali patarti, kokią man padėtį pasirinkti, kad bent šiek tiek palengvėtų. Į tai ji džiugiai atsakė: „Kokia tik jums patogu“. Po truputėlį ėmiau nusivilti natūralaus gimdymo skyriumi toje ligoninėje, nes man nebuvo siūloma jokių alternatyvų, išskyrus eiti į dušą ar vonią, ko aš visai nenorėjau daryti.
Pagaliau po ilgų laukimo valandų paaiškėjo, kad, jei aš sutikčiau, mane perkeltų į „normalią“ gimdyklą, kur man suleistų skatinamųjų vaistų, nes viskas vyksta labai lėtai ir ilgai. Gal dar būčiau svarsčiusi, ar priimti pasiūlymą, juk buvau visiško natūralumo šalininkė, tačiau čia jau mano vyras ėmėsi iniciatyvos ir pasakė, kad vykstame ten be jokių kalbų – jau seniai laikas! Tą patį pakartojo ir šios gimdymo palatos akušerė, kai mes ten atvykome. Jos komentaras buvo: „Ko taip ilgai laukėte?“
Suleidus skatinamųjų vaistų, po kelių valandų gimė mūsų pagrandukas Jogailiukas. Tik pagimdžius man buvo pasiūlyta kavos, kurią mielai išgėriau, ant to paties gimdymo stalo, laukdama, kol ateis kitas medicinos darbuotojas ir pradės rūpintis mano žaizdomis.
Vėliau, kai dalinausi ne itin smagia gimdymo patirtimi Australijoje su kitomis mamomis, gimdžiusiomis toje ligoninėje, visos jos klausė, kodėl aš išsirikau būtent tą bloką. Juk ten moterys gimdo pagal hipišką sampratą, jai nesiūloma jokių alternatyvų. Tame pačiame koridoriuje, kur yra normali, medicinos įranga aprūpinta gimdykla, taip pat galima gimdyti natūraliai, tik tiek, kad ten bus pasiūlyta skausmo alternatyva. Na, o jei vis dėlto norisi gimdyti be jokio medicininio įsikišimo, irgi prašau. Mano kaimynė, trijų mergaičių mama, visas jas gimdė savo namo kieme, specialiai paruoštoje vonioje, už mūsų namo tvoros. Vidutinis kiemo plotis, gyvenant arčiau Sidnėjaus, – 4–5 metrai.
Maitinimas krūtimi. Nuogos krūtys picerijose
Vienas iš civilizacijos ir humaniškumo veiksnių man yra žindymo situacija šalyje. Norėčiau aprašyti tris konkrečius atvejus, kuriuos pati stebėjau, – jie padės susidaryti vaizdą apie žindymą Australijoje.
Savo pirmąjį vaikelį auginau Manhetene, kaip patys niujorkiečiai sako, – pasaulio centre. Būnant mieste, teko maitinti visur: kapinių sodelyje, tualetuose, bet kur, kur tik prireikdavo, nes tuo metu ten nebuvo sukurta jokių sąlygų vaikus žindyti restoranuose ar kitose erdvėse. Tuomet, 2009 metais į kūdikių ir šeimų su mažais vaikais reikmes beveik nebuvo atsižvelgiama.
Po beveik 7 metų Sidnėjuje galiu pasakyti – situacija čia visiškai priešinga. Kiekviename prekybos centre yra tėvų kambarys, kur galima pervystyti vaiką ir jį pamaitinti užsitraukus užuolaidą viename iš foteliukų. Vis dėlto Australijoje visiškai normalu net neiti į tokius kambarius maitinti kūdikių – prireikus mamos tiesiog čia pat išsitraukia krūtį ir maitina savo mažylį tiek, kiek reikia.
Kadangi toks reiškinys čia yra norma, jis net nelaikomas „reiškiniu“. Žindymas nesulaukia jokio ypatingesnio dėmesio. Kaip žmonės, nešantys rankose kavą popieriniuose puodukuose ar renkantys savo augintinių garuojančias išmatas. Normalu.
Taigi, prie konkrečių atvejų.
Pirmą kartą pastebėjau žindymo laisvumą pliaže. Kaitino saulė. Mama, nusiėmusi vientiso maudymosi kostiumėlio petnešą, išsitraukė gan išraiškingą krūtį ir kaip niekur nieko pradėjo maitinti savo mažylį. Toji mama nesusilaukė jokios reakcijos (galbūt tik mano vidinį žagtelėjimą iš netikėtumo). Mano vyras to net nepastebėjo.
Čia įprasta matyti mamas, žindančias mažylius vyresnių savo vaikų plaukimo pamokose, treniruotėse. Atsisega specialią maitinimo palaidinės vietą ir – pirmyn!
Na gerai, nevaidinsiu šventosios, vieną kartą ir man tai užkliuvo. Ėjome į mano sūnaus draugo 6 gimtadienio vakarėlį. Tame vakarėlyje buvo kelios šeimos, kurias mačiau lygiai prieš metus to paties berniuko gimtadienyje. Ir ką jūs manote, mano draugės gera draugė, tarp kitko, –gydytoja, pasirodo, maitina krūtimi savo 2 metų mažylį. Sėdėdama šalia mūsų per pusės ištiestos rankos atstumą, ji vis traukė savo krūtį ir maitino vaiką. O mūsų – vyrų ir moterų – būrelis vis diskutavome sau kažkokiomis temomis. Ir vėl – jokios reakcijos, nors man to pasirodė „šiek tiek“ per daug.
Na ir trečioji situacija. Kaip visada, savaitgalį ėjome į savo mėgstamą piceriją. O ten, kaip tyčia, susirinko daugybė žmonių švęsti arba krikštynų, arba vestuvių.
Prie dviejų šeimų stalo, kur sėdi ir šnekučiuojasi du tėčiai, dvi mamos, keletas mažų vaikų, viena iš mamų sėdi išsinėrusi ranką iš savo šventinės suknelės, bet, žinoma, su liemenėle, tik nuo tos specialiosios liemenėlės nusegtu viršumi, kad leliukas pasiektų spenelį. Vaizdas galėtų būti pavadintas „kaitinantis vaizduotę“, ypač kad toji mama maitino labai ilgai, turbūt 20 minučių, tuo metu ramiausiai šnekučiuodamasi su stalo kaimyne.
Iš esmės tai tikrai rodo subrendusią, tolerantišką ir humanišką visuomenę. Jei kam nors (ir man pačiai) dar reikia šiek tiek „paūgėti“ iki tokio lygio, – to iš visos širdies ir linkiu!
Mamytės. Amžius, dirbtinis apvaisinimas, įsivaikinimas
Labiausiai man krito į akis tėvelių amžius. Tiek mamų, tiek tėčių. Per dvejus metus prie „labai“ brandaus amžiaus tėvų jau pripratau, bet iš pradžių tai tikrai trikdė. Mano sūnaus klasėje buvo mergaitė, kuri gimė mamai pasinaudojus donoro sperma (iš kito kontinento). Ta moteris tik 6 metais jaunesnė už mano mamą – mano sūnaus močiutę. Konkrečiai –mergaitei 6,5 metukų, o mamai – 53. Mama savo pastojimo istorijos neslepia, apie tai pasakoja, kaip apie natūraliausią gyvenimo įvykį. Kito šešiamečio klasioko tėčiui buvo 55 metai.
Kaip supratau iš pokalbių mamų forumuose, Australijoje labai normalu pradėti galvoti apie vaikų planavimą nuo 32–36 metų. Jeigu nusprendus pastoti to padaryti natūraliu būdu nepavyksta, tuomet populiaru pasinaudoti dirbtiniu apvaisinimu. Tai nėra nauja „mada“, vaikai, gimę dirbtinio apvaisinimo būdu, jau užaugo ir dabar patys kuria šeimas ir gimdo vaikus. Toks pastojimo būdas nieko nešokiruoja, į tai nežiūrima kreivai, veikiau kaip į normą. Nė nežinau kiek kartų man teko klausytis atvirų tėvų istorijų, kaip jie matė savo vaikų pradėjimo momentą, kuomet laboratorijoje medicinos darbuotojai aiškino, kur ir ką kartu „sulieja“. Susidarė įspūdis, kad jei matai vyresnio amžiaus tėvus, didelė tikimybė, kad jų vaikas bus pradėtas dirbtiniu apvaisinimu.
Visi žinome apie didelę apsigimimų riziką pastojus vyresnio amžiaus, bet dauguma mano sutiktų „senų“ tėvų nenorėdavo žinoti, ar jų būsimas vaikas turės nepageidaujamą sindromą, apsigimimą, nenorėdavo žinoti net vaiko lyties. Jie tiesiog labai laukdavo savo naujojo vaikelio.
Kaip supratau, Australijoje yra labai daug vaisingumo klinikų, dalį procedūrų finansuoja valstybė.
Nors Australijoje vyksta daug pokyčių, vis dėlto dar visai neseniai vaikai, kurie gimdavo jaunesnėms nei 16 metų netekėjusioms mamoms, būdavo iš jų atimami ir atiduodami įvaikinti. Vienas pažįstamas vyras žino, kad yra įvaikintas tokiu būdu, net turi suradęs tikros mamos kontaktą. Nors jam jau 50 metų, jis vis dar spėlioja, iš kur kilusi jo giminė, – gal iš Suomijos, gal Švedijos, nes yra šviesiaplaukis.
Valstybė dabar atsiprašinėja už įvykdytą skriaudą, tačiau kiek daug tokio likimo žmonių šiuo metu gyvena Australijoje?
Vaikų vakarėliai. Triušių ir roplių parkas į namus
Tik atvažiavus į Australiją ir pradėjus rinkti informaciją, kur ir kaip bei ką veikti su vaikais, labai nustebino vienas dalykas. Kasmėnesiniame, nemokamame Australijos žurnale vaikams galiniame puslapyje gausu vaikų gimtadienių, įvairių veiklų skelbimų, tokių kaip roplių „šou“ gimtadienio proga. Tik paskambink, ir atvažiuos švenčių organizatoriai su gyvatėmis, varlėmis ir vorais. Visada galima išsikviesti fermą ant ratų, paprastai tai bus maži gyvūniukai – kelių mėnesių triušiukai, veršeliai, avytės, kuriuos vaikai galės maitinti iš buteliuko, nešioti įsidėję į švelnų medžiaginį maišelį.
Niekada nepamiršiu Nojaus klasės draugo gimtadienio, kai jo mama buvo užsakiusi mokslininką. Parke jis atliko visokius mokslinius eksperimentus iš eilinio mišinio: acto, sodos ir maistinių dažų. Vaikams buvo išdalinti balti chalatai, apsauginiai akiniai.
Žinoma, populiariausias gimtadienių scenarijus: vaikų ir animatoriaus persirengimas personažų kostiumais, veido dažymas, balionų skulptūros. Beje, pastebėjau, kad Australijoje labai populiaru vaikams taip persirengus vaikščioti kiekvieną dieną. Niekas nenustemba, kai mažasis broliukas, persirengęs Vėžliuku Nindze ateina pasitikti vyresnės sesės mokykloje. Mano vaikai, kai atvykome į Australiją, buvo 2 ir 4 metukų. Kiek pagyvenus Sidnėjuje, Elijukas irgi pardėjo eiti į mokyklą parsivesti Nojaus, būdamas Betmeno „kailyje“.
„Mamos žurnalas“
