Lietuvė Jurgita Saltanavičiūtė nuo vaikystės žavėjosi indėnų kultūra. Baigusi anglų filologijos studijas Vilniaus universitete, ji išvažiavo į Ameriką savo akimis pamatyti indėnų gyvenimo. JAV apsigynė daktaro disertaciją apie lakotų kultūrą.
Jurgita yra ištekėjusi už lakoto Gario Antoine, gyvena Pietų Dakotoje, Rouzbudo indėnų rezervate, ten augina 6 metų dukrytę Medeiną.
Retkarčiais šeima atvažiuoja paviešėti į Lietuvą. Jurgita sutiko papasakoti, kuo skiriasi lietuvių ir indėnų gyvenimas.
Jurgita, ar pirmąkart atsidūrus indėnų rezervate realybė labai skyrėsi nuo įsivaizdavimo?
Niekada neidealizavau klajokliško gyvenimo – mano domėjimasis indėnais ir jaunystėje nesiasocijavo vien su gamta ar egzotiškais raštais. Priešingai, domėjausi istorija, kalbomis, šiuolaikine ekonomine ir kultūrine situacija.
Nors apie Lygumų indėnų karus, internatines mokyklas ir kalbų draudimą buvau skaičiusi dar Lietuvoje, tikrąjį istorinės traumos mastą, tebesitęsiantį iki šiol, suvokiau tik kurį laiką pagyvenusi indėnų bendruomenėse.
Aš augau išsilavinusioje šeimoje – mano abu tėveliai baigę universitetus, todėl raštingumas, išsilavinimo siekimas ir puikūs pažymiai man buvo savaime suprantamas dalykas. Pietų Dakotoje stebino žmonių priešinimasis švietimui, knygoms, raštui ir moksliniams metodams – indėnų rezervatuose mokslas yra suvokiamas kaip užkariautojų ideologijos dalis. Raštingumo lygis žemas, pvz., rezervato mokyklose standartinius skaitymo egzaminus išlaiko tarp 16 ir 35 procentų moksleivių, pasitaiko paauglių, beveik nemokančių skaityti. Dabar, į priekį smarkiai žengiant technologijoms, jiems atrodo, kad skaityti knygų ir nebereikia.
Ir istoriškai, ir dabar lakotų kultūra yra lemta aršios kovos už išlikimą atšiauraus klimato sąlygomis (žiemą temperatūra gali nukristi iki –40C, vasaros metu pakilti iki +40C, didelis temperatūrų svyravimas, mažai kritulių, didelis vėjas). Indėnai turi dideles šeimas, gerai apgalvoja šeimų sąjungas, saugo savo teritorijas tiek geografiniu, tiek socialiniu požiūriu.
Jurgita, atvažiavusi į Lietuvą, visur su vyru ir dukryte vaikštote kartu. Ar yra toks nerašytas indėnų kodeksas šeimai?
Nuo senų laikų indėnų šeimos laikosi kartu, keliauja su vaikais. Nežinau, ar tai vien tik indėnams priskirtinas paprotys, nes, pagal mamos ir močiutės pasakojimus, mūsų šeimoje, Lietuvoje, buvo tokia pati tvarka. Gal dabartinės visuomenės modernizacijos kontekste tokia praktika nelabai suvokiama – žmonės tiesiog neturi laiko būti kartu su šeima.
Rouzbudo indėnų rezervate, kur gyvename, visi renginiai, darbovietės yra vaikams atviri – vaikų yra daug, o jų palikti nėra kur (dienos priežiūros centrai atsirado neseniai), taigi ne mes vieni visur vaikštome kartu. Vienintelė vieta rezervate, kur vaikai nėra įleidžiami, yra turbūt tik kazino, ir tik tos salės, kur pardavinėjamas alkoholis. Iš kitos pusės, Amerikoje ir kitose šalyse yra įstatymai, kurie neleidžia vaikų palikti vienų; žinant rezervatų patirtį, visur eiti su vaikais yra gera praktika, nes vaikų išnaudojimo atvejų pasitaiko tiesiog tarp giminaičių.
Kaip indėnai kuria šeimas? Ar Jums pačiai teko patirti kokias tuoktuvių apeigas?
Senais laikais merginoms buvo leidžiama tekėti po pirmųjų mėnesinių. Pagimdytas vaikelis merginai suteikia moters statusą visuomenėje. Dėl to ir šiais laikais dažna lakotė ilgai nelaukia – vaikus pradeda gimdyti jau paskutinėse mokyklos klasėse arba tik baigusios mokyklą. Šeimos tebėra kuriamos dviem būdais – šeimų susitarimu arba poros sprendimu, su kuriuo nebūtinai sutinka jaunųjų šeimos. Pirmuoju atveju išplečiamas atsakomybės ratas, ir santuokos gali būti stabilesnės, nors, turint omeny, kad lakotai yra labai nepriklausomo charakterio, jokių garantijų iš tiesų nėra. Stabilūs šeimos santykiai ir ilgai trunkančios santuokos lakotams yra idealas, tačiau tokių šeimų yra labai mažai.
Mes abu su Gariu tuoktuvių metu buvome suaugę, mokslus baigę žmonės, taigi nieko ypatingo nebuvo.
Prie ko rezervate sunkiausia buvo pritaikyti?
Iš pirmo žvilgsnio, indėnų rezervatai niekuo nesiskiria nuo likusios amerikietiškos visuomenės, gal tik turi prasčiau išvystytą infrastruktūrą, mažesnį gyventojų skaičių, kaimo tipo gyvenvietes. Atvykusieji tik trumpam pasisvečiuoti, didesnių kultūrinių skirtumų gali ir nepastebėti. Deja, skirtumų yra daug, nuo materialinių – ypač prastos kokybės būstai, maži atlyginimai (pvz., dėstytojų atlyginimai genties koledže yra beveik perpus mažesni negu valstijos universitetuose) – iki bendravimo būdo ir priklausomybių.
Rouzbude buvo įprasta, kad žmonės bendrauja tik savo šeimos rate. Bendravimas tarp skirtingų lyčių atstovų yra suvokiamas tik reprodukcinės partnerystės kontekste. Lakotų kalboje, kur vyrų ir moterų naudojama kalba skiriasi (tai lyg dvi tos pačios kalbos tarmės), moterų kalboje nėra žodžio, reiškiančio vyriškos lyties draugą. Ir vyrų kalboje nėra žodžio, reiškiančio moteriškos lyties draugę, – tai reiškia, kad tokie santykiai tebėra nesuvokiami. Senoliai paaiškino, kad skirtingų lyčių atstovų pirmas pasirodymas viešumoje kartu reiškia, kad jie yra pora, o antras, – kad jie kuria šeimą. Bendruomenės nariai šias taisykles puikiai žino ir jų laikosi – rezervatas nėra vieta, kur per pietų pertrauką valgysite kartu su priešingos lyties kolega, o paskui šeimai paaiškinsite, kad tai buvo darbo susitikimas. Tai nepriimtina. Be to, gyvendami mažose bendruomenėse, kur dauguma vieni kitus pažįsta, lakotai bendrauja metoniminiu būdu – trumpais pasakymais, pagal kuriuos, žinantys kontekstą, gali lengvai sukonstruoti likusį pasakojimą ar bent jo versiją. Tos versijos, deja, gali būti įvairios, ir net skirtis nuo tos, kurią norėjo perduoti kalbėtojas. Tai leidžia kilti įvairiems nesusipratimams, manipuliacijoms, ir dėl to pasitikėjimas egzistuoja tiktai giminės ar šeimos narių ribose.
Kiek indėnų šeimose paprastai auga vaikų?
Šeimos didelės: tris vaikus turi mažos šeimos, kur abu tėvai dirba. Yra daug moterų, turinčių septynis, devynis ar net daugiau vaikų. Tai yra labai sunku, nes patikimos mažų vaikų priežiūros beveik nėra. Seneliai ar giminaičiai dažniausiai gyvena kitame mieste arba net kitoje šalies dalyje. Dėl šios priežasties Amerikos visuomenėje yra didžiulis spaudimas rinktis arba šeimą, arba karjerą, nes abu dalykus suderinti yra labai sunku.
Tradicinėse amerikiečių šeimose vienas iš tėvų (dažniausiai motina) nedirba, indėnų šeimose – atvirkščiai, motina dirba, deja, šiais laikais su vieno žmogaus pajamomis šeimai su vaikais išsilaikyti yra neįmanoma.
Ar nėščios moterys elgiasi kaip ir Lietuvoje? O gal laikosi kokių papročių, kažko nedaro?
Mano matytos nėščios moterys tuo pat metu rūpinosi dar bent keliais mažais vaikais; jos yra stiprios ir nepriklausomos, labai užimtos. Nėščioms moterims sunku rasti patogių rūbų – drabužiai nėščiosioms yra dažniausiai aptempti, išryškinantys formas, kas man nebuvo priimtina.
Be to, nei nėščiosioms, nei mamoms su mažais vaikais Amerikoje viešose vietose niekur nėra teikiama pirmenybė. Koks buvo mūsų nustebimas, kai, grįžtant į Europą su 10 mėnesio Medeina, Vokietijos oro uoste buvome išlaipinti be eiles. O Lietuvos parduotuvėse pamatėme atskiras kasas tėvams su mažyliais. Toks dėmesys ir aplinkinių supratimas yra ypač malonus.
Koks buvo Jums dukrytės laukimas?
Amerikoje nėra Lietuvoje įprastų motinystės atostogų. Aš dirbau turbūt, likus savaitei iki gimdymo, praėjus šešioms savaitėms po gimdymo, jau bėgiojau treke, o po aštuonių savaičių jau buvau darbe. Teigiamybė tik ta, kad, pagal Pietų Dakotos įstatymus, vaikutį galima atsinešti į darbą iki 18 mėnesių. Kadangi mano institutas buvo gana nuošalus, studentų ir lankytojų nedaug, Medeina su manim į darbą ėjo tol, kol pradėjo lankyti mokyklą.
Papasakokite, kaip indėnai augina vaikus. Ar taip pat saugo nuo visko, kaip mes?
Lakotų kultūroje vaikas – autonomiška, nepriklausoma asmenybė. Sakoma, kad jeigu nori vaikus ko nors išmokyti, turi mokyti, rodydamas tinkamą pavyzdį, o ne nurodinėdamas, ką daryti. Tikimasi, kad vaikai stebės suaugusiuosius ir išmoks jų elgesio. Jau nuo seno maždaug iki ketverių metų amžiaus visi vaikai buvo prižiūrimi ir auklėjami mamų, vėliau berniukus imdavo mokyti vyrai, o mergaites – moterys. Taip vaikai išmokdavo savo vaidmenų ir suvokdavo darbų pasiskirstymą visuomenėje.
Lakotai duoda vaikams daugiau laisvės pasaulį pažinti patiems. Nors dabar neįsivaizduoju nė vienos pažįstamos mamos, kuri leistų mažiems vaikams žaisti prie degančio laužo ar su aštriais daiktais. Yra istorinių pasakojimų, kur vaikams leisdavo patiems tyrinėti viską, ką tik nori, buvo tikima, kad jei susižeis, jie tiesiog išmoks pamoką ir kitąkart to nedarys. Mano matyti indėnų vaikai tikrai noriai valgo, be to, jiems anksti leidžiama eksperimentuoti su maistu, liesti rankomis, valgyti patiems, nesibaiminant, kad susiteps ar kad po to gali tekti daug tvarkyti. Maisto atsisakymas reiškia, kad vaikui nepatinka tam tikras maistas ar produktas (žmonės turi įvairių alergijų, todėl niekas atsisakymo nekvestionuoja), taigi tiesiog ieškoma, kas patiktų.
Jūsų vyras šaudo iš lanko – tai laisvalaikio pramoga ar dar praktiškai pritaikomas užsiėmimas?
Šaudymas iš lanko – tradicinis lakotų užsiėmimas, šiais laikais lankas yra tiek sportas, tiek medžioklės įrankis. Garis lankininkų varžybose dalyvauja jau daug metų – laimėjęs visus įmanomus titulus rezervate ir valstijos indėnų turnyruose, pradėjo dalyvauti JAV nacionaliniuose turnyruose, kur irgi laimėjo ne vieną apdovanojimą, įskaitant ir čempiono titulus. Medžioti Pietų Dakotoje leidžiama tiek šaunamuoju ginklu, tiek lanku. Medžioklės lanku sezonas yra ilgesnis.
Ar Medeina jau lanko mokyklą?
Medeina jau antrus metus lanko mokyklą, dabar yra pirmoje klasėje. Amerikietiškoje švietimo sistemoje vaikai į mokykla pradeda eiti anksti, nuo 5 metų, o nuo 4 metų yra paruošiamoji mokyklėlė. Tiek patiems jauniausiems, tiek vyriausiems diena trunka ilgai – nuo aštuntos ryto iki beveik darbo dienos pabaigos. Mažiesiems tokią ilgą mokymosi dieną sunki ištverti – pirmais metais dukra taip pavargdavo, kad į savaitės pabaigą užmigdavo šeštą ar septintą vakaro ir išmiegodavo visą naktį. Manau, kad tokia sistema yra lemta ne vaiko švietimo poreikių, bet nebuvimo kur juos palikti, kai tėvams reikia į darbą.
O maistas? Kaip indėnai maitina vaikus?
Krūtimi maitinama kiek galima ilgiau, nors mišinėliai irgi labai populiarūs, ypač tarp dirbančių mamų. Paaugę vaikai valgo tą patį, ką ir suaugusieji. Rezervato racionas nėra labai sveikas – šaldytos picos, aliejuje kepta mėsa, gazuoti gėrimai, saldinti kukurūzų sirupu. Rezervato parduotuvėse labai daug bulvių traškučių, konservuotų produktų, pusfabrikačių. Tam tikri maisto produktai skiriami pagal vyriausybės programą nepasiturintiems genties nariams – tai dažniausiai didelės pakuotės ilgai negendančio maisto – kiaušinių ir pieno miltelių, sūrio, konservuotų produktų. Kokybiškesnio maisto galima rasti už rezervato ribų esančiuose miesteliuose, bet jis atitinkamai brangiau kainuoja.
Susiklosčius istorinėms aplinkybėms XIX amžiuje, kai indėnų ekonomika ir maisto šaltinis – bizonai – buvo tiesiog sunaikinti, mityba pasikeitė staiga. Buvo pereita prie naminių gyvulių mėsos, pradėta vartoti kvietinius miltus, daug riebalų. Fiziologiškai tokie staigūs pokyčiai nėra gerai – dabartinė lakotų visuomenė yra niokojama su netinkama mityba susijusių ligų – ypač paplitęs diabetas, širdies ligos, įvairios alergijos.
Kas Medeinai, augančiai tarp indėnų, labiausiai patinka Lietuvoje?
Jos pačios žodžiais, labiausiai patinka žaidimų aikštelė netoli močiutės namų (turbūt dėl to, kad pažaidusi bėgs pas močiutę). Lietuvoje mus visus iš tiesų žavi veiklos vaikams įvairovė – renginiai, festivaliai, žaidimų aikštelės ir kambariai. Mamos su mažais vaikais Lietuvoje irgi atrodo kur kas labiau atsipalaidavusios – turbūt todėl, kad čia yra motinystės atostogos. Medeinai labai patinka bendrauti su vaikais, o jos tėtį žavi, kad tiesiog žaidimų aikštelėje galima išgirsti ne tik lietuvių, bet ir rusų, lenkų kalbų – o vaikai labai greitai mokosi. Apie šią kalbų įvairovę grįžęs pasakoja ir indėnams, kuriems kalbėti savo protėvių (lakotų/dakotų) kalba atrodo labai sunki užduotis.
Parengė Ginta Liaugiminienė
„Mamos žurnalas“
