Šeima prie Masčio ežero
Telšiečių Sonatos ir Ernesto Indriuškų šeima juokauja, kad globoja du su puse vaiko. Dvylikametis Mantas kartu jau beveik dešimt metų, dvejais jaunesnė Mėta prisijungė prieš gerą pusmetį. O Manto sesutė Sima (14 m.), gyvenanti su savo tėčiu, dažnai lieka nakvoti savaitgaliais. Taigi – du su puse vaiko.
O patirtų išgyvenimų, nuotykių ir dramų tiek, kad galima būtų knygą parašyti.
Apie tai pasakoja mama Sonata.
Prisiminkite, kaip pirmą kartą tapote globėjais?
Manau, kad viską už mus sudėliojo likimas. Aš dirbu grožio salone ir bendrauju su daugybe klienčių. Čia žmonės atsipalaiduoja, išsipasakoja. Viena klientė papasakojo istoriją, kaip Telšių vaikų namuose auga broliukas ir sesutė, mergaitę savaitgaliais pasiima biologinis tėtis, o berniukas biologinio tėčio neturi, tad lieka valdiškuose namuose ir labai verkia. Mane ta istorija taip paveikė, kad jau po poros dienų su vyru buvome vaikų namuose ir rašėme pareiškimą, kad norime globoti berniuką. Pamenu mūsų pirmą susitikimą – trimetis Mantas palindo po lova ir kaip koks ožiukas nenorėjo išlįsti. Mažiukų grupėje buvo gal 14 vaikų, visi tokie geručiai, tik Mantas kaip laukinukas. Kai galų gale išviliojome iš palovio, tiesiai šviesiai manęs paklausė, ko čia atėjau. Į svetimus žmones reagavo nepasitikinčiai. Bet auklėtoja jį pakalbino, panešiojo, aš pabuvau šalia. Tuo metu dar buvo tvarkomi dokumentai dėl motinystės teisių atėmimo, tad Mantą galėdavome parsivesti tik savaitgaliais.
Tuo metu palėpėje įrenginėjome kambarį su stoglangiu Mantui. Žinojome, kad jis turi sesutę, prie kurios labai prisirišęs, tad buvo minčių imti globoti abu. Bet tuo metu Simos biologinis tėtis apsisprendė iš vaikų namų dukrą pasiimti pas save, tad Mantas atkeliavo į mūsų šeimą, o Sima – pas tėtį į kaimą. Bet kas antrą savaitgalį ji nakvodavo mūsų šeimoje. Mes bendraujame su Simos biologiniu tėčiu, puikiai sutariame ir džiaugiuosi, kad broliukas su sesute išsaugojo tą artimą ryšį.
Antroji globotinė – Mėta – atsirado tik šiemet?
Su Sima
Mėtai dešimt metų, ji jau gana didelė mergaitė, todėl viskas kitaip, nei su Mantu. O ją mums irgi atsiuntė likimas, nes specialiai antro vaiko globoti neplanavome. Bet kartą paskambino socialinė darbuotoja, gerai pažįstanti mūsų šeimą, ir papasakojo, kad vienai mergaitei gresia atsidurti vaikų namuose. Mėta yra tolima mano vyro giminaitė. Ją augino ne mama ir net ne močiutė, o promočiutė. Senolė mirė, ir Mėta liko viena. Net ir nesvarstėme – skambučio sulaukėme devintą, o vienuoliktą ryto jau vežėmės Mėtą į namus. Ką čia svarstysi, – jei užtenka sriubos vienam vaikui, užteks ir dviem. Užauginsime ir mergaitę.
Abu su vyru buvote bendraminčiai šiuo klausimu?
Nors gyvename Telšiuose, bet vyras dažnai dirba Vilniuje – taigi gyvename lyg ir dviejuose miestuose. Vyras iškart pasakė, kad jei man vienai nebus per sunku – galime globoti ir daugiau vaikų. Mes abu mylime vaikus, iki Manto su Mėta pas mus dažnai svečiuodavosi sūnėnai ir krikšto dukra.
Pasakysiu atvirai – kol buvome su vyru dviese, rūpesčių buvo nedaug, pramogavome ir lepinome tik save. Esame keliaujanti šeima, išmaišėme daugybę šalių. Ir mums vieniems keliauti… nusibodo. Kai neturi vaikų, apima kažkoks beprasmybės jausmas. Mantas mūsų šeimą tam tikra prasme išgelbėjo. Jis labai nelengvas vaikas, duodantis daug adrenalino visiems, esantiems šalia, hiperaktyvus, bet be Manto būtume patys nelaimingiausi žmonės.
Papasakokite apie tą adrenaliną…
Globodami Mantą, tris kartus buvome iškviesti į policijos komisariatą. Teko pakeisti mokyklą. Darželyje dziudo treneris uždraudė lankyti treniruotes net ir atsiprašius už blogą elgesį. Skraidė iš mūsų balkono kiaušiniai, kentėjo nubraižytos kaimynų mašinos, o rimčiausia išdaiga buvo išdaužyti keturių statybinių traktorių langai. Prieš keletą metų netoli mūsų namų statė didelį prekybos centrą. Nors teritorija buvo aptverta, Mantas kažkaip įsigudrino pralįsti. Vieną dieną išdaužė vieno traktoriaus langius, kitą dieną kito… Galų gale kažkas liko budėti ir nutvėrė „nusikaltėlį“. Tuo metu tikrai neatrodė juokinga.
Po to incidento aš virdama pykčiu tvarkiausi namus ir galvojau: suplanuotos atostogų kelionės nebebus, nes tuos pinigus teks atiduoti už traktorių remontą. O paskui susigriebiau: ką aš darau? Tvarkau namus, užuot susitvarkiusi savo mintis ir savo emocijas. Pasigriebiau Mantą ir nuvažiavome į psichologinę tarnybą. Supratau, kad viena be specialistų pagalbos nesugebėsiu įveikti tos situacijos. O ten pamažu išsiaiškino, kodėl jis daužė langus. Nes Mantui labai patiko stebėti, kaip byra grūdinto stiklo gabaliukai… Paskui jis nupiešė labai gražų spalvotą mano portretą ir pasakė, kad labai myli. Taip mudu susitaikėme.
Bulgarija
Po kiekvieno tokio nutikimo jam reikia skirti labai daug dėmesio, veduosi į savo darbą, kartu einame pietauti. Vos tik atitraukiu dėmesį į kitus dalykus – jis vėl iškrečia kokią išdaigą. Kiek vaikas meilės negavęs, tiek dabar nori pasiimti.
Mes berniuką paėmėme iš vaikų namų mažutį, atrodo, jis nieko iš pirmųjų metų neatsimena, bet, matyt, pasąmonėje likusi trauma. Kartais tie vaikai bando ribas, ką blogo turi padaryti, kad juos suaugusieji vėl paliktų.
Pastarieji dveji metai mūsų šeimoje – aukso amžius. Tokių išdaigų jau nebebūna, Mantas auga, darosi protingesnis.
Tikriausiai buvote prisiklausiusi, kad globotiniai ne visada elgiasi kaip geri vaikai?
Tų kalbų mes tiesiog nesiklausėme. Supratome, kad be vaikų mūsų gyvenimas nėra visavertis, o jei vaikai kels problemų, – esame stiprūs ir protingi žmonės, kad jas išspręstume ir vaikus užaugintume.
Girdėjau vienos pedagogės nuomonę, kad jokiu būdu nereikia imti vaikų iš vaikų namų, nes jie „blogi“. Neva jos kaimynai užaugino našlaitį, o tas tėvams prieš mirtį net nepadėkojo. Pagalvojau, ar jos pačios vaikai jau padėkojo, kad juos užaugino?
Man keistos tokios kalbos…
Žinoma, pradžia nėra lengva, reikia vieniems prie kitų priprasti, pažinti. Jau nekalbu apie buitinius dalykus, kai reikia greitai gauti vietą darželyje, pripirkti drabužių, žaislų. Pamenu, kaip pirmą kartą maudėme Mantuką vonioje. Jis pažiūrėjo į mane, sako: „Mama“, tada atsisuko į vyrą ir irgi: „Mama“. Trimetis žinojo, kad mama yra labai svarbus žmogus, tik nežinojo, kuris iš mūsų.
Pirmos Mėtos atostogos
Kaip tokio amžiaus vaikas, Mantas jau labai daug kalbėjo. Kokius metus jis ištisai klausinėdavo. Kaimynas, pamatęs kieme Mantą, duodavo jam saldainį ir greitai bėgdavo namo, kol Mantas neužpylė klausimais. Kartą Palangoje gulėjome pliaže, viena moteris neapsikentusi sako: „Eisiu nuo jūsų toliau, nuo tų kalbų jau galvą įsiskaudo“. Jis klausinėdavo nuo ryto iki vakaro, jam viskas rūpėjo. Mes su vyru žinojome tik tiek, kad į visus tuos klausimus privalome atsakyti. Ir atsakinėjome.
Mantas turi labai gerą atmintį. Jis scenos žmogus, darželyje deklamuodavo eilėraščius, mokykloje veda renginius. Jo energija begalinė. Nors sakoma, kad vaikai iš vaikų namų turi žemą savivertę, bet jam tai nebūdinga. Galbūt todėl, kad jį pasiėmėme mažą, jau spėjo daug ką patirti gyvendamas šeimoje. Mes daug keliaujame, Vilniuje priklausome krašto mylėtojų klubui. Keliaujame po Lietuvą, o porą kartų per metus išvykstame ir į užsienį.
Savivertės kausimu tenka padirbėti su Mėta. Apleista sveikata, negydyti dantukai, prasti drabužėliai, neruošti namų darbai, – visa tai susideda į norą būti nepastebėtam, užsidaryti. Reikia kuo skubiau vytis atsilikimą moksle. Mes ilgai sėdime prie Mėtos namų darbų, o lietuvių kalba tokia apleista, kad samdome korepetitorę. Jau išmoko plaukti, važiuoti dviračiu, pradėjo lankyti dailės mokyklą. Savivertę gali pakelti tik per vaiko įgūdžius. Reikia būti pranašesniam už kitus ne madingais daiktais, o tuo, kad kažką sugebi.
Dabar į keliones imame ir Mėtą. Žiemą važiuosime į Egiptą, o vasarą ji pirmą kartą buvo prie jūros Bulgarijoje. Tiesa, jūrą buvo vieną kartą mačiusi ekskursijos metu, kai su klase važiavo į Klaipėdos delfinariumą. Mes paprastai atostogaujame kelios šeimos su vaikais, būryje vaikams smagu, o mes pailsime.
Pamenu, kaip Bulgarijoje Mėtai išsiplėtė akys: „Čia gražiausia pasaulio vieta!“ Mes nusijuokėme, kad šitas viešbutis, ko gero, paprasčiausias iš visų mūsų matytų kurortų. Bet jai tai atrodė fantastiška. Mėta labai gražiai piešia, o ir aš pati „prie meno“, per atostogas nupiešėme jai marškinėlius su Ariele, paskui mielai juos nešiojo ir grįžusi į Telšius.
Kaip tarpusavyje sutaria vaikai?
Mėta su Ernestu
Sužinojęs apie Mėtą, Mantas iš pradžių sunerimo: o kur tada miegos jo sesutė, kai svečiuosis pas mus? Juk antroji lova bus Mėtos? Nuraminome nupirkę pripučiamą čiužinį svečiams. Aišku, reikėjo Mantui skirti daugiau dėmesio, kad nesijaustų nustumtas į šoną, pamirštas.
Tas antro vaiko atėjimas nebuvo sudėtingas, Mėta tyki, rami mergaitė, tik iš pradžių labai bijojo, kad nepalikčiau, slėpdavosi man už nugaros. Kad man darbo padaugėjo, tai tikrai.
Gumelių, suknelių, žaislų pilna spinta, kur kas daugiau tvarkymosi. Jos visai kitokie valgymo įpročiai, nemėgsta aštraus maisto, o mes trys valgome aštriai. Turiu galvoti, kaip pagaminti patiekalą be svogūnų, tam tikrų prieskonių, ji visai nevalgo daržovių. Bet manau, kad tai truks neilgai. Mėta jau nori padėti man virtuvėje, labai greitai visko mokosi. Manau, dar keleri metai, ir bus puiki pagalbininkė. Apskritai į ateitį žvelgiu šviesiai. Labai džiaugiuosi, kad Mantas prieraišus. Ne tik prie mūsų su vyru prisiglaudžia ir apsikabina, bet ir su sesute Sima stiprus ryšys.
Kaip rasti su vaiku ryšį?
Kai parsivežėme trimetį Mantuką, aš jam kiekvieną vakarą skaitydavau pasakas. Tik pastaraisiais metais nebeskaitau, nes jau moka pats. Turėjome daugybę vaikiškų knygučių, kurias paskui atidaviau mažesnei draugės dukrytei. Knygos neturi dulkėti, jas vaikai turi skaityti. Tada dar nežinojome, kad šeimoje atsiras Mėta. Pasilikome tik keletą pačių mieliausių, pavyzdžiui, „Vėją gluosniuose“.
Manau, kad dėl daugybės perskaitytų knygų Manto kalba tokia graži, taisyklinga. Jis vartoja sudėtingų žodžių, kalbėdamas moka padaryti pauzę, išryškinti svarbią vietą. Pamenu, antroje klasėje bibliotekininkė surengė konkursą – protmūšį. Į klausimą, kas buvo Pepės Ilgakojinės tėvas, Mantas iškart atsakė – negrų karalius. Vaikai nusišaipė, kad vartoti žodžio negras negalima, bet bibliotekininkė patikino, kad knygoje tikrai minimas negrų karalius. Mantas tą knygą skaitė dar būdamas mažiukas, bet jo puiki atmintis.
Namai
Ką pasakytumėte šeimoms, kurios nori globoti?
Mažiau galvoti, kas bus, o daugiau veikti. Kai kils problemų, jas ir spręsite. Ir meilė vaikui tikrai ateis, gal ne iš karto, po kurio laiko. Ypač kalbu apie šeimas, kurios neturi savo vaikų.
Nėra gyvenime prasmės, jei gyveni tik sau. Kam tokios gražios ir protingos mes reikalingos, jei ne vaikams? Su vaikais gyventi įdomiau, jie moko mus būti geresniais. Šiemet paskutinį vasaros savaitgalį važiavome į Rygos zoologijos sodą. Ar dviese su vyru sugalvotume tai daryti, kad ir kaip mylime gyvūnus? Tikrai ne. O čia tave sugrąžina į vaikystę. Viską sugrąžina: prisiminimus, džiaugsmą, lengvumą. Ir pasiimti globoti niekada nevėlu, net jei esi vyresnis.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Mūsų namai – tavo namai“ ir 2018 metams skyrė 4000 eurų paramą.
Šis straipsnis įkeltas 2018 metų spalio 22 dieną.
Susiję straipsniai
