Mes, mokytojai, kasdieniniame darbe kaskart pasitelkiame įvairiausių įgūdžių. Esame savo srities specialistai, bet turime ne tik puikiai išmanyti savo darbą, bet ir gebėti valdyti dideles vaikų grupes. Būna mokytojų, kuriems sugebėjimas valdyti vaikų elgesį, sudominti ir valdyti grupę, rodos, yra įgimtas. Tačiau, kaip tobulinti elgesio valdymo įgūdžius ir kaip jų daugiau įgyti, galima ir išmokti.
Visi vaikai skirtingi. Kiekvienas turi savo istoriją, poreikius, tikslus priklausomai nuo amžiaus, ekonomikos, socialinės padėties. Nebūna vienodų santykių, nes jie užsimezga tarp dviejų skirtingų žmonių ir specifinėje aplinkoje.
Nors žinome, kad vaikas nėra sumažinta suaugusiojo kopija, tenka pripažinti, kad dažnai jam priekaištaujame, jog jis nesielgia kaip suaugęs. Jo smegenys dar tik vystosi, vaikas kai kurių dalykų nemato, nesupranta, taip, kaip mes, suaugusieji. Šio fakto ignoravimas tampa daugybės konfliktų, nereikalingų bausmių ir įniršio šaltiniu.
Vaikai yra stebėtojai – savotiški ekspertai, o interpretuodami tai, ką pastebėjo, jie klysta, dažnai prieina klaidingų išvadų ir ieškodami savo vietos, pasirenka neteisingus kelius.
„Kaip jį priversti suprasti, kad jo elgesys yra nepriimtinas?“- dažnai savęs klausiame.
Vaikai elgiasi pasyviai, priešgyniauja, audringai reaguoja ar atsiriboja nuo mūsų ar mūsų patarimų. Mums atrodo, kad jie mus provokuoja? Pasmerkę jų nepriimtiną elgesį, jaučiame pagundą juos dar labiau kontroliuoti, siekdami paklusnumo. „Tučtuojau liaukis!”. “Greitai eik valgyti”. “Staigiai tvarkaisi!”. Grąsinimai, bausmės, daiktų atėmimas, pažadai atsilyginti – panaudojame visą mūsų „švietėjišką“ arsenalą. Kai šios strategijos nepasiteisina, susierzinę pratrūkstame: „Viską išbandžiau, bet jis vėl pradeda!”. Pakėlę balsą nirštame, kad vaikas nepateisina mūsų lūkesčių.
Vaikas iki šešerių metų – dar itin priklausomas nuo tėvų, kurie jam yra labai svarbūs. Kai jis ūgteli ir įstengia rūpintis savimi, tėvai tampa savotiški treneriai. Tiek tėvams, tiek pedagogams, kurie ugdo vaikus nelengva nubrėžti ribą tarp noro apsaugoti ir suvaržymo. Ypač todėl, kad skirtingais atvejais ta riba skiriasi.
Kaip padėti išvengti nesibaigiančių ginčų?
Daugelis suaugusiųjų linkę įsitraukti į jėgos varžybas su vaiku. Vaikui nepaklusus, jis baramas. Tuomet vaikas užsispiria. Jei suaugęs nebežino, ką daryti, pasimeta, vaikas patiria pergalės jausmą, – tai stiprina jo agresyvų elgesį. Taip sukasi užburtas ratas.
Šiame straipsnyje norėčiau pasidalinti keliomis įžvalgomis, kaip nubrėžti ribas, kurios nevaržytų, o padėtų sėkmingai vaikui augti, jaustis saugiai, patiriant kuo mažiau streso tiek suaugusiam, tiek vaikui.
Kaip sukuriame drausminimo būdą?
Auklėjimas mažiausiai veiksmingas tada, kai esame nenuoseklūs – keičiame taktiką, reikalavimus, bausmes ir apdovanojimus pagal savo įgeidžius ir nuotaiką. Esu įsitikinusi, kad dauguma neplanuojame savo veiksmų iš anksto, mes tiesiog tai darome, kas tuo metu atrodo teisinga. Pasitelkiame draugių, mamos patarimus, taikome kažkur girdėtus metodus, net išbandome tai, ką kartais pametėja pro šalį einantis žmogus. Be abejonės tokie vaikai yra nesuvaldomi.
Apie drausminimo taktiką galima sužinoti atkreipus dėmesį į vaiko elgesį. Jei vaikas nerodo pagarbos, ko gero esame per daug pakantūs netinkamam elgesiui, Jei jūsų bijo – tada tikriausiai esate per griežti. Tai yra pavojaus signalas, kad persistengėte. Tuomet būtina ieškoti kompromisų, kurie atitiktų jūsų ir vaiko poreikius.
Padrąsinimas
Padrąsinimas – tai vienas iš svarbiausių vaiko auklėjimo aspektų. Jis yra toks svarbus, kad drąsos stoka gali būti pagrindinė blogo elgesio priežastis. Kasdienio padrąsinimo reikia vaikui taip pat, kaip augalui vandens. Be padrąsinimo jie negali augti, vystytis.
Į įvairius nemalonumus ar sunkumus vaikas reaguoja karštai trokšdamas įgyti naujų įgūdžių ir nugalėti giliai slypintį jausmą, kad jis yra mažas ir turi tik menkų sugebėjimų. Tačiau, į jo pastangas būti pripažintam ir rasti savo vietą dažnai atsakoma žlugdant jo drąsą. Be visa to, padrąsinti pagyrimu reikia labai atsargiai.
Bausmė ir atpildas
Bandymas primesti savo valią vaikui yra beprasmiški. Jokios bausmės neprivers ilgą laiką būti nuolankiam. Šiandieniniai vaikai sutinka iškęsti bet kokią bausmę, kad tik įrodytų savo „teises“. Bausdami, geriausiu atveju pasiekiame tik laikinų rezultatų. Ypač kartojamos tos pačios bausmės tampa nebeveiksmingos. Baudimas tik padeda vaikui išsiugdyti didesnę pasipriešinimo ir paniekos jėgą.
Bausmę ir autoritarinį reikalavimą „klausyk manęs, arba…“ turi pakeisti tarpusavio pagalba ir bendradarbiavimas. Vaikui reikia mūsų vadovavimo. Jis tai priims, jeigu žinos, kad mes jį gerbiame ir laikome lygiaverte asmenybe, turinčią lygias teisias ir galinčia savarankiškai spręsti, ką daryti. Mes suaugę, turime išmokti vaiką skatinti ir tam naudoti efektyvesnius metodus, elgtis taip, kad jis norėtų paklusti reikalavimams. Turime sugalvoti tokių mokymo situacijų, kad nei prieš vaiką, nei prieš save neprarastume pagarbos. Visą tai galime padaryti nedemonstruodami jėgos, nes rodoma jėga ir valdžia skatina priešintis ir žlugdo vaikų auklėjimo tikslus.
Atsisakykime kritikos
Su vaikais praleidžiame labai daug laiko ir stebime, ką jis daro blogai, o ką – gerai. Be abejonės, į blogą elgesį tuoj pat reaguojame. Atrodo, kad vyrauja vaikų mokymo sistema, kuri „liepia išmokyti“ vaiką nedaryti klaidų. Sukoncentruodami vaiko dėmesį į tai, ką jis daro gerai, mes išreiškiame pasitikėjimą jo galimybėmis ir jį padrąsiname. Nekreipdami dėmesio į klaidas, iš vis nenurodydami blogų dalykų, mes padedame vaikui. Tačiau vis tiek esame linkę visą laiką taisyti vaikus ir perspėti dėl visko. Toks požiūris išduoda pasitikėjimo vaikais stoką. Nuolat taisomas vaikas ne tik įsitikina, kad jis visą laiką klysta, bet ir gali imti bijoti iš viso daryti klaidas.
Pastiprinimas
Vaikui visada reikia pozityvaus dėmesio iš savo ugdytojų. Gaudamas jo pakankamai, vaikas jaučiasi svarbus, reikšmingas, sugebantis, galintis, žino, kaip „užsidirbti“ jo kitą kartą, kai suaugusiųjų suteikto dėmesio rezervuaras išseks. Pozityvus dėmesys yra toks dėmesys, kuris suteikiamas už elgesį, kurį norima pastiprinti siekiant, kad kartotųsi. Pastiprinimas turi būti taip suformuluotas, kad stiprintų realią vaiko savivertę. Jei norim vaiką „išlaisvinti“ nuo „blogo vaiko“ vaidmens, turime suteikti jam dėmesio, kai jis „geras“! Ne auklėtoja turi jį girti, o iš auklėtojos žodžių jis pats turi padaryti pagiriamąją išvadą apie save. Būtent jo susidaryta pozityvi nuomonė apie save ir yra pastiprinimas. Tai puikus būdas neprimesti vaikui savo vertinimų, o tik sudaryti sąlygas pozityviai save įvertinti. Pastiprinimas turi dvi puses: auklėtojos žodžius ir vaiko išvadas. Auklėtojos žodžiai turi aiškiai atspindėti vaiko pastangas, darbą, laimėjimus, pagalbą, paramą, atidumą, kūrybą, bet neturi būti jį vertinantys.
Ribos
Kai kurie suaugusieji, dažniausiai tėvai, į ribas žiūri neigiamai. Ypač kai auklėja vaiką su fizine ar sensorine negale. Vaikui, kuriam namuose viskas galima, darželio grupėje sunku nustatyti ribas. Ribos sukuria vaikui tam tikrą erdvę, kurioje jis gali orientuotis, parodo, ką vaikas gali. Už ribų esanti erdvė yra tai, ko vaikas negali arba dar negali, o gal ir negalės daryti, pvz., mušti kitą. Be ribų sunku tapti asmenybe – apginti savo autonomiją ir tapti savarankiškam. Vaikui suprantamas tik praktinis modelis. Kol vaikas mažas, padeda kontrolė ir parama. Kai vaikas ūgteli, auklėtojai natūralu remtis partneryste ir bendradarbiavimu. Nei nuolaidžiavimas, nei autokratiniai auklėjimo ir ugdymo metodai nemoko vaiko atsakingai elgtis ir būti savarankiškam. Nuoseklus ribų pripažinimas yra vienas svarbiausių ugdymo aspektų
Kai vaikams aiškinate, kam jūs pritariate ir kam nepritariate, jie sužino, kas yra svarbu gyvenime. Kai nustatote aiškias taisykles ir ribas, vaikai žino, ko iš jų yra tikimasi. Tai leidžia vaikams jaustis saugiai ir užtikrinai.
Rūpintis savimi, kad geriau pasirūpintume jais
Nelengva atsispirti norui kontroliuoti vaikų elgseną, mintis ir jausmus. Jei jus apėmė siutas, stenkitės išeiti iš tos pačios patalpos (jei yra galimybė). Neskubėdami pakvėpuokite ir palengva pajusite, kaip grįžta ramybė. Tik tada grįžkite kalbėtis su vaiku. Jūs pykstate, kad jis nesivaldo? Pirmiausia, parodykite, ką reiškia žodis „valdytis“. Svarbu jausti, kad kontroliuojate, jei ne situaciją, tai bent save.
Vaikai ir jų ugdytojai labai skirtingi, todėl nėra universalių elgesio keitimo receptų. Kas tinka vienam vaikui, gali visai netikti kitam. Dažnai pedagogas, pažįstantis savo ugdytinius, puikiai sugeba valdyti situaciją, nukreipti vaiko elgesį tinkama linkme.
Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad efektyvus elgesio keitimas priklauso nuo nuolatinio dėmesio ir bendradarbiavimo tarp tėvų, pedagogų ir kitų suaugusiųjų. Komandinis požiūris ir dialogas, su visomis suinteresuotomis šalimis, gali stiprinti pastangas keisti neigiamą elgesį ir skatinti teigiamą vaiko vystymąsi.
Ikimokyklinio ugdymo mokytoja Ieva Petruškevičienė
Susiję straipsniai
