Leidykla „Briedis“ pristato patarimų knygą tėvams „Tėvystės pokytis. Dešimt universalių tiesų, pakeisiančių jūsų auklėjimo būdus“. Šimtą metų trukę moksliniai tyrimai atskleidė naują, bet įrodomą tiesą: kai kurie populiariausi vaikų auklėjimo metodai, ilgai vertinti kaip nežalingos fizinių bausmių atmainos, kenkia vaikų ir tėvų santykiams bei sukelia ilgalaikę žalą vaiko savivertei.
Šie metodai apima ir bausmes (pvz., šaukimą, grasinimus, atskyrimo laiką, namų areštą, kišenpinigių ar įvairių privilegijų atėmimą), ir apdovanojimus (pvz., papirkinėjimą ar pagyrimus). Tačiau dauguma tėvų tebemano, kad tokie būdai yra vienintelė priežastis, kodėl namuose dar neįsivyravo visiškas chaosas. Kaip galima užtikrinti taikų šeimos gyvenimą atsisakius tokių metodų? Kaip tėvai gali nubrėžti ribas, nutraukti konfliktą, išlaikyti autoritetą ar kontrolę?
Šioje knygoje slypi atsakymai į šiuos ir daugybę kitų klausimų. Remdamiesi dešimčia universalių tiesų, paaiškinančių, kodėl vaikai elgiasi vienaip ar kitaip (ir dažniausiai pačiu netinkamiausiu metu!), knygos autoriai teigia, kad pagarbi tėvystė – vienintelis auklėjimo modelis, suteikiantis galimybę užtikrinti vaikų poreikius, atsižvelgiant į amžių, raidos stadijas ir įgimtą temperamentą. Kiti populiarūs modeliai remiasi šioms tiesoms prieštaraujančiais metodais – tai neretai sumenkina tėvų pastangas ir sužlugdo išsikeltus tikslus. O pasekmės gali būti pražūtingos.
„Tėvystės pokytis“ pateikia naujoviškus įgūdžių rinkinius, pagerinančius ne tik auklėjimo, bet ir tėvų gyvenimo kokybę, moko tėvus, kaip nustatyti ribas ir jų laikytis, ką daryti susidūrus su nekontroliuojamu elgesiu, kaip motyvuoti vaikus gyventi laikantis „auksinės taisyklės“, ir suteikia galimybę išspręsti bet kokią problemą (nuo ankstyvo amžiaus iki paauglystės) išlaikant tvirtą ryšį ir stiprinant vaiko savivertę.
Knygą iš anglų kalbos vertė Gabija Kundrotaitė.
Visiems vaikams reikia asmenines ribas gerbiančių tėvų
Ar prisimenate, kai prašydavote sesers nustoti jus kutenti? Arba kai atsisakėte eiti į aklą pasimatymą? Kai nuėjote šalin, bendradarbiui nešvankiai pajuokavus? Ar prisimenate situaciją, kai leidotės apkabinami viršininko? Arba kai sutikote pusbroliui paskolinti pinigų, nors visai nenorėjote to daryti? Arba vakarėlį, kai tarėtės, kad draugas jus parveš, bet pamatėte jį prie baro maukiantį jau ne pirmą gėrimą?
Visi esame patyrę situacijų, kai apgynėme asmenines ribas. Taip pat visi buvome patekę į situacijas, kai to nepadarėme.
Kaip ir daugumos įgūdžių, nustatyti ribas ir jų laikytis mokomasi ir išmokstama vaikystėje. Jei tėvams nepavyksta nustatyti aiškių ribų bendraujant su vaikais ir gerbti savo vaikų asmeninių ribų, labai tikėtina, kad augę tokiose šeimose vaikai nepaisys kitų žmonių ribų ir negebės apginti savųjų.
Be abejonės, suprantate, kad tai rimta problema. Ribų pažeidimas prisideda prie kai kurių labiausiai paplitusių mūsų laikų sunkumų: smurto artimoje aplinkoje, seksualinės prievartos, priekabiavimo darbo vietoje, nelygybės ir daugybės kitų. Jei ir buvo abejonių, kad turėtume labiau stengtis išlaikyti ribas, pasaulinis #MeToo judėjimas, iškėlęs į viešumą seksualinio priekabiavimo ir prievartos darbe mastą, padėjo šioms abejonėms tašką.
Šiame skyriuje aptarsime, kaip iš tikrųjų mokomasi ribų, kaip tėvai jų iš tikrųjų moko ir kodėl pagarbios tėvystės auklėjimo stilius yra tinkamiausias norint pažaboti smurtinį elgesį – nuo peštynių vaikų žaidimo aikštelėje iki išprievartavimo per pasimatymą.
PASIKALBĖKIME APIE RIBAS
Brėžiate ribą, kai savo penkiamečiui pasakote, kad negaminsite dviejų skirtingų vakarienės patiekalų. Brėžiate ribą, kai neleidžiate aštuonerių dukrai žaisti su brangiais porcelianiniais indais. Brėžiate ribą, kai vienuolikmečiam sūnui pasakote nenorintys, kad namie atsirastų trečias augintinis.
Kai nustatome vaikams ribas, nebūtinai elgiamės, kaip geriausia jiems (kaip darome nustatydami taisykles ar apribojimus). Paprasčiausiai pranešame, ką asmeniškai sutinkame daryti, patirti ar kam pritarti.
Ribos: asmeniniai orientyrai, kuriuos žmonės nusistato patys, atsižvelgdami į tai, ką konkrečioje situacijoje nori daryti ar patirti. Kiekvieno asmeninės ribos yra skirtingos.
Ribos gali būti nustatomos gerokai iš anksto (pvz., „Neleisiu niekam manęs liesti be mano sutikimo“) arba per itin trumpą laiką (pvz., „Pagalvojau, jog visai nenoriu tris valandas važiuoti, kad dalyvaučiau gimtadienio šventėje“).
Ribos dažnai susijusios su mūsų kūnu, jausmais ir nuosavybe. Pateikiame kelis pavyzdžius.
Nuosavybės ribos
- „Leisiu pusbroliui pas mane apsistoti ne ilgiau nei dviem savaitėms.“
- „Esu pasiruošęs pavaišinti draugus tik vakariene – be gėrimų.“
- „Galiu dalytis su dukra tik sidabriniais savo auskarais, ne auksiniais.“
- „Nenoriu leisti septynerių metų sūnui žaisti mano senoviniame automobilyje.“
Fizinės / emocinės ribos
- „Noriu leisti laiką tik su patinkančiais žmonėmis.“
- „Nenoriu, kad kiti mane liestų be mano sutikimo.“
- „Eisiu į jogą tris kartus per savaitę.“
- „Noriu maudytis baseine tik tada, kai lauke būna šilta.“
Įvairios ribos
- „Savo darbe netoleruoju rasizmo ar seksizmo.“
- „Nenoriu gaminti dviejų patiekalų vakarienei.“
- „Į elektroninius laiškus ar žinutes atsakau tik iki septintos valandos vakaro.“
- „Galiu padėti savo devynmečiui ruošti namų darbus tik nuo ketvirtos
iki šeštos valandos popiet.“
<…>
KAIP VEIKSMINGAI NUSTATYTI RIBAS IR ATSIKRATYTI KALTĖS
Gera draugė prašo būti pamerge jos vestuvėse. Pamerge buvote jau daug kartų ir prisiekėte sau daugiau niekada to nedaryti.
Tėtis prašo nupirkti viso sezono abonementą futbolo stadione, kad kartu galėtumėte eiti į visas rungtynes. Futbolo negalite pakęsti.
Dukra maldauja tris mėnesius imtis už ją vežioti laikraščius, nes stipriai prispaudė mokslai, o darbo prarasti nenori. Turite savo darbą, o mintis keltis ketvirtą ryto, kad atliktumėte kažkieno kito užduotį, tiesiog nupurto.
Taigi ką daryti?
Visais trimis atvejais, atsisakę kvietimo ar nepatenkinę prašymo, galite sukelti nepatogumų, nuvilti ar netgi įskaudinti mylimus žmones. Tačiau visais atvejais jūsų riboms gresia pavojus.
Sakykime, priimate kvietimą ir sutinkate išpildyti prašymus. Guodžiate save: „Tai tik dar vienos vestuvės.“
„Susiimsiu ir nupirksiu bilietus dėl tėčio.“
„Anksti keltis reikės tik tris mėnesius.“
Tačiau kaupiantis rūpesčiams dėl vestuvių, prasidėjus futbolo sezonui ir ėmus trūkti miego, kiekvienas sutikimas tampa kančia. Išūšite ausis visiems dėl to, kiek turite padaryti, kiekvieną dieną vis labiau pykdami ant žmonių, kuriems pasižadėjote padaryti tai, ko visai nenorėjote daryti. Žinoma, tą akimirką rinkotės būti „malonūs“. Be abejo, išvengėte kitų nusivylimo. Tačiau taip pat negerbėte savo ribų ir aukojote savo patogumą bei gerą savijautą tam, kad patenkintumėte kitų poreikius. Dar blogiau – parodėte vaikams pavyzdį, kad esate žmogus, darantis tai, ko nenori.
Nieko sau.
Žinoma, visi esame dalyvavę kur nors, kur nenorėjome, vien tam, kad suteiktume džiaugsmo kitiems ir išvengtume nemalonumų. Visi! Iš dalies taip yra dėl to, kad tokį pavyzdį matėme augdami.
Tačiau galime taip nesielgti.
Galime atsikratyti įpročio automatiškai sakyti „taip“ kaskart, kai kas nors mūsų prašo paslaugos.
Galime retkarčiais skirti kelias akimirkas savo norams įvertinti. Galime paisyti savęs neįskaudindami žmonių, kuriuos mylime ar kuriais žavimės.
Tačiau nepropaguojame savanaudiškumo. Civilizuotoje rūpinimusi ir užuojauta pasižyminčioje visuomenėje atidėti savo troškimus bei poreikius dėl kitų yra gerbtinas ir būtinas veiksmas. Keblumų kyla tada, kai renkamės pažeisti savo ribas, kad patenkintume kitų troškimus bei poreikius.
Pavyzdžiui, kai policijos pareigūnai rizikuoja gyvybe, kad išgelbėtų nusikaltimų aukas, jie iškelia aukų norą gyventi aukščiau už savąjį. Tačiau savo ribų nepažeidžia. Iš tikrųjų pareigūnai duoda priesaiką saugoti ir ginti, todėl gyvena laikydamiesi savo ribų ir tuo pat metu gindami kitų žmonių ribas.
Kai mama, vilkėdama pižamą, lekia iš namų ir pusvalandį stovi rytinėje eismo spūstyje, kad nuvežtų septyniolikmečio pamirštą svarbią namų darbų užduotį jam į mokyklą, o vėliau kitiems pasakoja, kokia yra susierzinusi, renkasi nepaisyti savo ribų ir galvoti tik apie vaiko poreikius.
Dažniausiai, kai leidžiame kitiems peržengti mūsų asmenines ribas, ant jų supykstame. Tačiau iš tikrųjų pykstame ant savęs, kad leidome tai padaryti. Puikiai suprantame, kad save išdavėme. Beje, būtent tai turime omenyje sakydami „vaidina auką“ arba „vaidina kankinį“. Kai leidžiame kam nors pažeisti mūsų ribą, o tada savęs gailimės, kad esame išnaudojami, nesame malonūs ir geri – esame kankiniai.
Jei buvo sunku surašyti asmeninių ribų sąrašą praėjusioje užduotyje, tai gali reikšti, kad šioje srityje reikėtų lavinti įgūdžius. Siekite to, kas teisėtai jums priklauso. Labai svarbu nusibrėžti ribas ir rodyti pavyzdį, kaip jų laikytis. Privalome gerbti savo ribas, jei norime išmokyti vaikus nustatyti savąsias bendraujant su bendraamžiais ar – ypač – romantiniais partneriais.
AR MANO RIBOS PAGRĮSTOS
Bendraudami su vaikais turime įsitikinti, kad mūsų nustatomos ribos pagrįstai atitinka aplinkybes. Tačiau ką reiškia „pagrįstai“? Tai labai subjektyvu. Tai, kas man atrodo pagrįsta ir protinga, nebūtinai tiks jums. Nieko tokio. Mūsų požiūriai neturi visiškai sutapti. Tačiau yra kelios gairės, kokios ribos auklėjant yra protingos.
- Tinkamos pagal amžių: teiginys „Daugiau neruošiu tau maisto dėžutės į mokyklą“ puikiai tiktų aštuonmečiui, tačiau visai netiktų trimečiui.
- Nekintančios: teiginys „Neleisiu tau miegoti savo lovoje“ yra neteisingas, jei kartais leidžiate vaikui su jumis miegoti.
- Paaiškinamos: daug geriau sakyti: „Nenoriu šiandien vežti tavęs pirkti batų, nes visą dieną praleidau automobilyje ir esu labai pavargusi“ nei „Todėl, kad taip pasakiau.“
Labai naudinga pasakyti apie savo nustatytą ribą, ypač bendraujant su mažais vaikais: „Keliausime į parduotuvę ir ketinu pirkti tik tai, kas yra sąraše.“ Svarbu kalbėti pagarbiai: „Noriu išsimaudyti, vonioje būsiu dvidešimt minučių. Ką tuo metu veiksi?“ O ne: „Jei man trukdysi, nevažiuosim į žaislų parduotuvę.“
