Čia ne anekdotas, o tikra istorija, kad gavęs muzikos mokyklos baigimo pažymėjimą, vienas vaikinukas tą pačią dieną užkasė savo violončelę tėvų kolektyviniame sode. Kad daugiau nebematytų ir nereikėtų groti nekenčiamu instrumentu.
Turbūt visi tėvai nori, kad jų vaikai užaugtų muzikaliais žmonėmis, jei ne muzikuojančiais, tai bent suprantančiais, vertinančiais muziką. Ir vienas įprasčiausių kelių yra leisti vaiką į muzikos mokyklą.
Tačiau kodėl taip atsitinka, kad norėdami sudominti, vaikus nuo muzikos tik atbaidome?
Kokia turėtų būti vaiko draugystė su muzika nuo pirmųjų metų?
Apie tai kalbamės su multiinstrumentininku, pusantrų metų Gabrieliaus tėčiu Sauliumi Petreikiu.
Sauliau, kaip vaiko neatbaidyti nuo muzikos?
Su muzika vaikas turėtų susipažinti ne muzikos mokykloje, o jau iki jos, namuose, kasdieniame gyvenime. Paprasčiausias muzikos klausymas, foninės muzikos skambėjimas namuose nuo mažų dienų lemia vaiko skonį. Ir svarbu, ar vaikas girdi gyvos muzikos, nes gyvi garsai veikia labiausiai.
Kai jau pradeda eiti į muzikos mokyklą, irgi turi būti daug žaidimo, labai svarbu, koks mokytojas toliau veda muzikos keliu. Dievo dovana sutikti tuos mokytojus, kurie moka atidaryti duris į muziką. Reikia neperspausti, labai nuosekliai mažais žingsneliais eiti pirmyn. Turbūt visi vaikai kažkuriuo metu nori mesti muzikos mokyklas, taip buvo ir man pačiam. Tai atsitinka antraisiais-trečiaisiais metais, kol įvyksta persilaužimas, ir muzikavimas pradeda atrodyti ne tik nelengvas, bet ir labai įdomus užsiėmimas.
Ar jūsų namuose skambėdavo gyva muzika?
Net keliais instrumentais grojo tėtis, groti mokėjo ir senelis, kartais užsukdavo į svečius pusbrolis, kuris dabar dirba Platelių muzikos mokyklos direktoriumi. Visa giminė buvo muzikuojanti, todėl ir mes, trys broliai, groti pradėjome nuo 3–4 metų. Du iš mūsų tapome profesionaliais muzikantais (jaunesnysis brolis Donatas studijuoja užsienyje). Augant kitos minties nebuvo – mes turime išmokti groti kokiu nors instrumentu. Juk muzikavimas yra žmonių bendravimo forma, labai smagu užsukus svečiams kartu pagroti, padainuoti. Atsimenu, kai svečiai pasivaišindavo, būdavo rengiami koncertai – proga pasireikšti ir vaikams. Tėvams tai pasididžiavimas, kad vaikas groja, o vaikams – puiki proga įgyti drąsos, daugiau pasitikėjimo savimi. Norėčiau, kad ir mūsų laikais gyvuotų ta tradicija – koncertuoti namuose svečiams. Galbūt deklamuoti eilėraščius, galbūt parodyti piešinius – tai yra bendravimas, pasitelkus meną.
Mūsų tėvai turėjo daug įrašų, mes klausydavome geros muzikos, tada dar kasetėse. Mėgstama muzika vaikystėje įsirašo kažkur labai giliai, tos melodijos skamba man ir dabar.
Kartais vaikai be galo klauso tų pačių „gabalų“. Jei gera muzika, – tegul klauso, kol nusibos. Tik turi būti kokybiška muzika, ne sintetinė, ne primityvi. Pats matau kartais vaikų laidose skambančią sintezatorinę popchorų muziką ir galvoju: kodėl tokie prasti dalykai sukuriami ir dar transliuojami vaikams? Tėvams siūlyčiau atsisukti į klasikinę muziką. Yra lengvos klasikos, gerų įrašų – pradėkite nuo Mocarto. Vaikas nežino, kokia muzika yra gera, kokia bloga, – reikia mokyti atsirinkti. Galbūt gyvenime patys retai klausome klasikos, gerai būtų, jei prisiverstume ir duotume vaikui paklausyti bent kartą per savaitę. O geriausia nueiti į gyvą koncertą, juk yra skirtų šeimoms, neilgų, nesudėtingų, kad vaikai pamažu išmoktų klausyti klasikos.
Kartais namuose daugiau ne muzikos, o triukšmo – nuolat įjungtų televizorių, buitinių prietaisų burzgimo…
Pažiūrėkime, kaip triukšmas veikia mus pačius. Pasidarome nedėmesingi, nervingesni, greičiau pavargstame. O ką kalbėti apie vaikus, kuriuos tas triukšmas veikia dar stipriau? Nebemokame pasidžiaugti tyla. Kai kalbėjau apie muzikos klausymą, nenorėjau pasakyti, kad ta muzika namuose turi skambėti nuolat. Pavyzdžiui, kai atvažiuoju kelioms dienoms pas tėvus į Barstyčių kaimą Skuodo rajone, mėgaujuosi tyla. Juk mieste nuolat skubame ir gyvename triukšme, yra net terminas noise, su tuo susiduria pasaulio didmiesčiai. Kuo daugiau tylos, tuo sveikiau, ypač mažamečiams. Reikia ir vyresnių vaikų ausis saugoti, kad nepraleistų visą dieną su ausinukais, nes ausys – jautrus organas, kuris dyla, dėvisi, gali būti triukšmo sužalotas. Be abejo, kad nepabėgsime nuo didmiesčių, ir nereikia, nes mieste smagu, daug iššūkių, naujovių, greitas tobulėjimas – visa tai yra įkvėpimas. Bet turi būti ir iškvėpimas, kai leidi susidėlioti mintims ir natūraliai atsirenki reikiamą informaciją, įvykius, žmones. Turi būti harmonija, kaip ir muzikoje.
Sauliau, esate pasaulio muzikantas, grojate daugybe įvairių šalių instrumentų, keliaujate koncertuodamas po tolimiausius kraštus. Ar daug kur šeimose dar išlikusi gyvo muzikavimo tradicija?
Nereikia žvalgytis po pasaulį, ir mano gimtojoje Žemaitijoje dar šeimose muzikuojama. Per muziką šeima gali sukurti gilų bendrystės jausmą – ir tarp skirtingų kartų, ir tarp brolių, seserų. Autentiško folklorinio dainavimo tradicija nyksta, daug kur jau nebeperduodama iš kartos į kartą. Tad kol dar visai neišnyko, turėtume tai vertinti. Ir muzikuoti nereikia ypatingų progų – susiburia visi kartu ir padainuoja.
Dabar populiarios muzikos mokyklėlės kūdikiams. Kaip tai vertinate?
Jei tėvai turi kokį muzikinį išsilavinimą, jie galbūt žinos, kaip bendrauti su kūdikiu per muziką. O kieno šeimose to supratimo apie muziką nėra, galima pasikliauti ir profesionalais. Juk mokyklėlėse kūdikiai nėra mokomi – jie tiesiog klauso, ką veikia mamos ir tėčiai. Jei kelių mėnesių kūdikį bandytų muzikos mokyti, sakyčiau, negerai, nereikia. Bet iš tiesų tose mokyklėlėse žaidžiama. Žaisti, pasitelkus muziką, yra šaunu. Vaikas turi būti laisvas, jam neturi būti prievarta grūdama informacija. Mažas vaikas su viskuo tik susipažįsta, ragauja, daužo. Su muzika irgi jis tik susipažįsta. Apskritai menas vaikui turi būti pateikiamas žaidimo forma. Neturi būti per lengva, bet ir ne per sudėtinga. Dažnai net gabūs vaikai „sudeginami“ per dideliais krūviais, per sunkia našta.
Mūsų Gabrieliui dabar pusantrų, mes jo į muzikos mokyklėles nevedame, bet dažnai žaidžiame su muzika namuose. Neturime tikslo iš jo auginti profesionalaus muzikanto.
Bet norime užauginti gerą, jautrų, išsilavinusį žmogų. Aš manau, kad vaikui nuo gimimo reikia gyvai dainuoti lopšines. Mokslininkai nustatė, kad tai labai reikalinga, bet juk ir pačiam tėvui ar mamai malonu, kai vaikas nurimsta, jo akelės užsimerkia. Mūsų Gabrielius dar neturėjo metukų, kai niūniuodavo lopšinės melodiją kartu. Aš mėgstu pasiimti vaiką į glėbį, sūpuotis ant didelio pripučiamo kamuolio ir dainuoti savo sukurtą lopšinę. Juk lopšinių melodija paprastai būna trys–keturios natos, žodžiai irgi paprastučiai, o gal ir visai be žodžių. Aš dainuodavau, kad angelas atkeliaus ir tave apkabins, ir ties tais žodžiais visada užsimerkdavo Gabrieliaus akelės. Tarsi ištarus kokį burtažodį.
Senovėje vaikai daug muzikuodavo savo pačių pasidarytomis birbynėmis, švilpukais. Dabar liaudiški instrumentai jau nėra populiarūs…
Senieji instrumentai beveik išnykę, o juk molinukais ar lumzdeliais galėtų groti vaikai ir dabar. Liaudies amatų mugėse dar galima nusipirkti senovinių švilpynių, jei pirksime ir grosime, – galbūt neišnyks? Norėčiau, kad darželiuose būtų privaloma turėti švilpynę ar karklo dūdelę. Tais primityviais instrumentais vaikai grojo šimtmečiais.
Visa esmė – gamtos garsų mėgdžiojimas. Galima būti miške kartu su vaikais ir kopijuoti paukščius, medžius – tai jau yra muzika.
Mano vienas draugas skulptorius dukrai groja lumzdeliu, nors pats neturi jokio muzikinio išsilavinimo. Vaikui smagu, jis kopijuoja, žaidžia garsais.
Nesakau, kad blogai nuo mažens supažindinti su pianinu, kitais sudėtingais instrumentais. Mano paties vaikas mielai pažaidžia spausdamas klavišus ir išgaudamas garsus.
Klaviatūra lengva išgauti garsą, nereikia sunkiai pūsti ar tampyti instrumento. Vaikams patinka groti metalofonais, esu girdėjęs, kad Vardorfo pedagogikos sistema paremta 5 garsų, derančių tarpusavyje, mokymu. Tarkime, penki skirtingai skambantys varpeliai. Svarbiausia, kad bet kuris muzikos instrumentas, kuriuo groja vaikas, būtų kokybiškas, derantis. Su nederančiu instrumentu nepagrosi, net ir labai gražiai mokėdamas groti.
Ar galima muzikos instrumentu laikyti dabar populiarias grojančias knygutes kūdikiams?
Aš savo vaikui tokių neperku, nesakysiu, kad jis jų nematė, kažkas buvo atnešęs dovanų. Yra turėjęs ir grojančių žaislų, bet jie ilgam nesudomina, – paspaudžia kartą kitą mygtuką ir numeta šalin.
Sauliau, kuo jus patį sudomino senieji instrumentai?
Kai augau, mama vis sakydavo: „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“. Aš vaikystėje buvau smalsus, norėdavau pabandyti vis kitą muzikos instrumentą. Brolis muzikos mokykloje mokėsi groti išilgine fleita –kartais paimdavau jo instrumentą, nors pats mokiausi groti trimitu. Kartą muzikos mokykloje pamačiau senovines kankles, mokytojai leido kuriam laikui parsinešti į namus ir pasimokyti groti. Per kelias savaites išmokau akordus ir galėdavau akomponuoti dainai.
Esu smalsus ir dabar, keliaudamas po pasaulį, vis noriu pabandyti tų šalių tradicinius instrumentus. O išbandęs egzotiškų šalių muziką, tarsi iš naujo atradau ir senuosius lietuviškus instrumentus.
Dabar rengiu tokį švietėjišką projektą – you tube paskyroje programėlę apie senuosius lietuvių liaudies instrumentus. Visi, kam įdomu, galės pamatyti, kaip instrumentas atrodo, kaip jis skamba. Tie instrumentai tokiu greičiu nyksta, kad supratau, jog turiu kažkaip juos išsaugoti, įamžinti. Savo asmeninėje kolekcijoje turiu apie 40 skirtingų instrumentų – skudučių, birbynių, lumzdelių, ragų, ožragių, kanklių… Tikiuosi, kad į tos programėlės kūrimą pavyks įtraukti ir daugiau muzikantų, kad jie pagrotų, papasakotų, kol instrumentai visai neišnyko.
Ar šiuolaikiniams vaikams, kurie auga tarp išmaniųjų ekranų, vis dar gali patikti senovinė muzika?
Senovinė muzika nėra vien tik „Duokim garo“ kapelos. Ta gražioji archaika beveik išnykusi, likę vienetai tų žmonių, kurie gali dainuoti senąsias dainas natūraliai, su tam tikrais muzikiniais niuansais. Žmogų natūralūs, gyvi dalykai veikia stipriausiai. Nesakau, kad blogai elektroninė muzika, gal ji daugiau tinka tėveliams, ne vaikams. Man pačiam įdomu kurti šiuolaikinę etnomuzikos interpretaciją. Kad seni motyvai skambėtų čia ir dabar. Metų pabaigoje Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje, rengsiu didelį koncertą visai šeimai – kviečiu ateiti paklausyti tos senosios ir šiuolaikinės muzikos dermės.
Senoji lietuvių muzika yra tarsi genetinis kodas mumyse ir mes ją jau turime ir mokame. Ji kyla iš mūsų ir kartu mus atspindi. O mes esame visokie – ir romantiški, ir judantys į priekį, ir daug ištveriantys. Juk turime išgyventi visus keturis metų laikus, ištverti visus sunkumus ir susitaikyti su galybe naujovių. Etnomuzika yra durys į mūsų pačių širdis, o kartais ir atsakymas į klausimą, kas mes esame iš tikrųjų.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
