Skaitykite, kuo sunkiai patikėsite
„Mamos žurnale“ spausdiname straipsnių ciklą, kurį pavadinome „Etnokultūrinis realybės šou jaunai šeimai – linksmai, gyvai, skaniai“. Tai reportažai iš jaunų šeimų, kurios gyvena pagal senuosius papročius. Dabar skaitytojus sunku nustebinti, tačiau rinkdami medžiagą šiems straipsniams nuolatos savęs klausėme, – ar taip gali būti iš tikrųjų? Pasirodo, gali, ir dar kaip. Šalia mūsų gyvena daugybė jaunų šeimų, kurios siuvasi tautinius kostiumus, rytą pasitinka sveikindami saulę, į gimdymą nešasi kankles.
TRYS SŪNŪS BALTIŠKAIS VARDAIS
Ingulos ir Vytauto Rinkevičių šeimoje auga trys sūnūs, pavadinti senaisiais baltų vardais. Daumanto vardas lietuviškas, Gunčio – latviškas, o Auktumos – prūsiškas. Vardai parinkti neatsitiktinai, nes baltiškoji kultūra suvedė Ingulą ir Vytautą ir yra svarbi jų šeimoje iki šiol.
Kaip mėnuo juodaragis padėjo surasti vyrą
Kartą septyniolikmetė Ingula mieste pamatė plakatus, kviečiančius į festivalį „Mėnuo juodaragis“. Nelabai ką žinojo nei apie lietuviškąsias tradicijas, nei apie tokią muziką, bet būsimajai dailininkei labai patiko plakate pavaizduoti baltiškieji simboliai. (Sako, jog ir muzikos įrašus Ingula dažnai perka pagal plokštelės viršelio dizainą, kuris retai apgauna.) Panoro ten nuvažiuoti, tik kaip? Nepilnametei vienai nedrąsu, draugai prisijungti nepanoro… Bet rudenį vienoje kavinėje susipažino su vaikinu, kuris pasirodė esąs to festivalio „Mėnuo juodaragis“ organizatorius. Ingula pamažu įsitraukė į baltiškąją kultūrą besidominčių žmonių ratą. Tarp tų žmonių buvo ir būsimasis vyras Vytautas.
Mes su Vytautu kaip diena ir naktis – aš bendraujanti, deganti, jis – tylus, susimąstęs, „užrakinta burna“. Vytautas tuomet Vilniaus universitete studijavo baltistiką ir grojo folkroko grupėje, o aš įstojau į Edukologijos universitetą studijuoti dailę.
Abiems buvo priimtina baltiškoji pasaulėžiūra. Ne tiek svarbūs senieji dievai ar apeigos, kiek pati pasaulėžiūra – pagarba gamtai, gyvybei“, – sako Ingula Rinkevičienė. Jie abu pradėjo muzikuoti grupėje „Spanxti“, kurios pavadinimas prūsų kalba reiškia kibirkštį.
Vestuvės – labai greitai
„Tuoktuves pradėjome planuoti po 7 mėnesių draugystės. Mūsų istorija labai keista – keletą kartų bandėme išsiskirti.
Esame tokie skirtingi, kad kartais nė nesuprasdavome, ką mes kartu veikiame. Bet trauka buvo beprotiška. Man buvo labai įdomu, kas jis per žmogus, nes jis visiškai nekalbėjo. Nusprendėme: jei jau nepavyksta išsiskirti, reikia susituokti. Baltiškų piršlybų nebuvo, bet vestuves norėjome rengti tradicines. Vytautas niekada nesirengia stilizuotai baltiškai, tad ir per vestuves vilkėjo kostiumu, o mano vestuvinė suknelė buvo lininė, kukli, puošta simboliais. Tuo metu labai svarbi buvo saulės ir mėnulio simbolika, beje, lydinti mane visą gyvenimą. Vestuvės buvo labai didelės, prie didžiulių stalų tilpo ir giminės, ir draugai bendraminčiai. Tuoktuvių ceremonija vyko prie aukuro. Po tuoktuvių apeigos skambant sutartinėms ant galvos man užrišo ištekėjusios moters nuometą. Buvo labai graži ir šviesi šventė“, – pasakoja Ingula. Susituokę jie jau vienuolika metų nešioja auksinius vestuvinius žiedus su baltiškais ornamentais, kuriuos juvelyras pagamino pagal specialų užsakymą.
Domėjimasis tradicine kultūra nepraėjo
„Baltiškoji kultūra yra pagrindas, nuo kurio mes atsispiriame savo gyvenime“, – sako tris sūnus auginanti Ingula. Rinkevičių namuose yra milžiniška biblioteka: daugybė lingvistinių, etnologinių, istorinių knygų, žodynų…Vytautas – dabar jau mokslų daktaras ir dirba Vilniaus universiteto Baltistikos katedroje.
Ingulai labai patinka lininiai rankšluosčiai, kurių namuose daugybė. Jei pamato senovinį siuvinėtą rankšluostį pas senelius, išprašo dovanų. Gali būti išteptas ar sudilęs, bet toks daiktas jai vis tiek labai brangus ir vertingas. Jai labai patinka daiktai iš vilnos ir lino, ir drabužius stengiasi tik tokius dėvėti. Vasarą – lino sukneles, žiemą – vilnonius aprėdus.
Sako, kad dar jos silpnybė yra juostos ir margos, gėlėtos vilnonės skaros. „Man gražu folkloriniai motyvai drabužiuose“, – sako ji. Kai kitos moterys negali atsispirti dar vienai porai naujų batelių, tai Ingula visada džiaugiasi gavusi dovanų juostą arba didelę slavišką skarą. Draugai žino, kad su tokiomis dovanomis niekada neprašaus.
Lietuviškas, latviškas ir prūsiškas
„Kad ir kaip mistiškai atrodytų, kokius metus iki pirmojo sūnaus gimimo net draugai jautė, kad virš mūsų sklando vaikelio dvasia. Ir mes patys jautėme, kad sėdi ant peties ir tik laukia, kada galės ateiti. Tad tas vardas atėjo greitai ir tvirtai“, – sako Ingula.
Abiems su vyru patiko lietuviškas vardas Daumantas, kuriuo kažkada buvo pavadintas kunigaikštis. Vardo reikšmė – daug mąstantis, turintis daug minčių. „Tas mūsų vaikas toks ir yra. Jis gana komunikabilus, bet turi labai aiškiai apibrėžtą savo pasaulį, kuriame pilna mašinų, variklių, ratų ir kitų vyriškų dalykų. Labai dažnai Daumantas būna žaidimų iniciatorius, įtraukiantis kitus vaikus. Net pirmi jo žodžiai buvo susiję su automobiliais ir traukiniais“, – pasakoja mama.
Kai Daumantui dar nebuvo dvejų, į pasaulį pasibeldė antrasis Rinkevičių sūnelis. Laukdami antro vaiko, tėvai buvo išrinkę Guntos vardą mergaitei, o Gunčio –berniukui. Tai baltiškas, latviškas vardas. Jo reikšmė – „Ugniukas“. Vienu metu buvo mintis berniuką pavadinti lietuviškai Ugniumi. Ugnies stichija labai tinka vaiko būdui – jis užsidegantis, impulsyvus, „karštas vyrukas“.
O trečiasis vaikas pasibeldė dar greičiau, kai Gunčiui buvo 9 mėnesiai. Jam vardą išrinkti buvo sunkiausia. Vytautas ir Ingula sutarė dėl to, kad trečiasis turėtų būti prūsiškas. Verdiktą atlikti paprašė krikšto tėvų – jie po vardynų parnešė tėvams vaiką jau su vardu. Auktumas – Herkaus Manto karvedys, vadovavęs prūsams kovose, o vardo reikšmė kildinama iš veiksmažodžio „augti“. „Kūmai (krikšto tėvai) vėliau pasakojo, kodėl nusprendę duoti Auktumo vardą mūsų mažyliui, – kad jis turėtų erdvės augti, tapti kažkuo didesniu. Pagal baltiškąsias tradicijas, vaikai krikštijami tada, kada jie „nubunda“, praėjus apie pusantro mėnesio nuo gimimo. Tik gimę vaikai kurį laiką būna savame kosmose, jie refleksiškai šypsosi, neišlaiko akių kontakto. O „nubudę“ pradeda matyti mamą ir tėtį, reaguoti į supančią aplinką. Tada, kai iš tiesų šioje žemėje vaikelis įsitvirtina, ir būdavo duodamas vaikui vardas. Jeigu vaikas gimdavo silpnas, ligotas, gaudavo vardą anksčiau. Panašiai daroma ir dabar – silpnas naujagimis pakrikštijamas kuo skubiau, kad gautų apsaugą. Mes visiems trims sūnums vardynas rengdavome, kai jiems sueidavo pusantro mėnesio. Tradicinėje kultūroje kūmų turėdavo daugiau negu krikščioniškuose papročiuose. Senovėje galėjo būti ne 2, o 4 ar dar daugiau kūmų, kurie prisiimdavo atsakomybę padėti vaikui, jei jis netektų tėvų. Turbūt tokį paprotį lėmė sunkios gyvenimo aplinkybės. Mūsų vaikai iš kūmų gavo dovanų amuletus, kuriuos nenusiimdami nešioja ant kaklo. Daumantas nešioja amuletą iš elnio rago (tiesa, dabar jis jau truputį apgraužtas, nes mažas kišdavosi į burnytę). Gunčio amuletas – gintarinis arkliukas. Jam labai reikėjo ugninės geltonos spalvos. O Auktumo amuletas padarytas iš žalio akmens. Amuletų berniukai nenusiima nei žiemą, nei vasarą. Jie – kaip kūno dalis.
Ar istoriniai vardai nekelia nepatogumų?
Ingula Rinkevičienė sako, kad Daumanto vardą visi priima paprastai, nebent kartais supainioja su Domantu. Guntis ir Auktumas – jau retesni vardai, kartais tenka pakartoti, jei pašnekovas iš karto neįsidėmi. Ingula pasidomėjo, kad dabar Lietuvoje įregistruota 14 Auktumų ir 4 Gunčiai. „Latvijoje Guntis – gana populiarus vardas, bet jis tarp dabar gimstančių vaikų nemadingas, kaip pas mus Steponas ar Antanas“, – sako mama.
Kokias šventes švenčia Rinkevičiai
„Visos mūsų tradicinės šventės – Velykos, Kalėdos, Joninės – atėjusios iš senųjų laikų. Krikščioniškųjų ir pagoniškųjų švenčių datos sutampa, skiriasi tik ritualai. Metų ciklas atsispindi ir mūsų šeimos šventėse. Vaikai labiausiai mėgsta Kalėdas, o mano širdžiai brangiausia Vėlinių šventė. Man labai gera prisiminti buvusius ir išėjusius žmones. Abiejų senelių mūsų vaikai jau nebeturi, gyvos tik močiutės. Aplankome artimųjų kapus su vaikais, kad ir koks oras būtų. Mūsų šiuolaikinėje kultūroje tarsi norima atsitraukti nuo mirties, vaikų nebesiveda į laidotuves, kad tai jų neišgąsdintų. Bet juk mirtis yra gyvenimo dalis. Aš negaliu nesivesti vaikų į artimųjų laidotuves. Kaip paaiškinti tuomet, kur žmogus dingo? Kitas dalykas– kaip mes paskui suvokiame patirtus išgyvenimus, ką kalbame apie tai. Pagal baltiškąją pasaulėžiūrą, labai stipri pagarba gamtai ir viskam, kas susiję su jos ciklais, vykstančiais procesais. Galbūt iš tos pagarbos gyvybei, iš tikėjimo moters galia pati tapau dula ir padedu gimdyvėms“, – pasakoja Ingula.
Ji sako, kad šiuolaikiniame gyvenime baltų pasaulėžiūra nė kiek nepasenusi. Juk vaikštome ta pačia žeme, gal tik asfaltuotu keliu, o ne miško takais, kaip kad anksčiau. Žiūrime ne į žvaigždes, o į televizorių, bet esmės tai nekeičia. „Man tai padeda suvokti elementarius būties klausimus, kodėl žmonės gimsta, kodėl išeina. Religija sukurta, kad paaiškintų tai, kas nesuvokiama protu. Baltiškoji pasaulėžiūra man sudeda visas trūkstamas dėlionės dalis apie pasaulį. Taip tą pasaulį aiškiname ir savo vaikams“, – sako menininkė.
RINKIS VARDĄ LIETUVIŠKĄ
Apie senuosius vardus pasakoja Klaipėdos universiteto profesorė Dalia Pakalniškienė, kuri kartu su savo studentėmis magistrantėmis sudarė ir išleido knygą „Rinkis vardą lietuvišką. Lietuviškų vardų žodynėlis“. Konsultuoja Klaipėdos universiteto profesorė Dalia Pakalniškienė.
Kaip kilo idėja surinkti ir išleisti lietuvišką vardyną?
Kartą į Klaipėdos universitetą atėjo Mindaugas Karalius, klaipėdietis verslininkas, šviesuolis, lietuvių kalbos ir kultūros mylėtojas, rėmėjas, ir sako: „Kas nutiko lietuviškiems vardams? Kur jie pasidėjo? Vedų sūnų į darželį – vien egzotiški svetimi vardai. Mokykloje – tas pat. Ar negalėtume parengti lietuviškų vardų žodynėlio, kad žmonės galėtų susivokti ir pasirinkti?“ Drauge su jaunosiomis kolegėmis baltų kalbotyros magistrantėmis Ramute Dabryte ir Rūta Sakalauskaite nutarėme išrinkti baltiškos kilmės vardus iš Kazimiero Kuzavinio ir Bronio Savukyno „Lietuvių vardų kilmės žodyno“ (pakartotinai leisto net 6 kartus!) ir Zigmo Zinkevičiaus monografijos „Lietuvių asmenvardžiai“. Manėme, kad tai bus nedidelis žodynėlis, tad pavadinome jį „Rinkis vardą lietuvišką. Lietuviškų vardų žodynėlis“. O lietuviškų vardų pririnkome daugiau nei tris tūkstančius… Leidykla „Versus aureus“ išleido labai gražiai apipavidalintą auksinę knygą, visai neploną. Knygos leidimą parėmė Klaipėdos mecenatai Valdemaro ir Irtos Vaičekauskų šeimos fondas, Rimanto Ulevičiaus labdaros ir paramos fondas, Lina ir Mindaugas Karaliai. Dviejų tūkstančių tiražas buvo išdovanotas jaunosioms šeimoms santuokų rūmuose, mamytėms gimdymo namuose.
Kokie vardai patys seniausi?
Tyrėjai sutaria, kad seniausi yra vadinamieji dvikamieniai vardai, sudėti iš dviejų (ar trijų) žodžių, ir pravardiniai, atsiradę iš pravardžių. Tokių vardų būrys atkeliauja iš senų baltiškų (ar net indoeuropietiškų) laikų, jie panašūs į slavų, germanų, keltų, graikų, senovės indų vardus, pavyzdžiui: Algimantas, Eimantas, Mindaugas, Rimantas, Výtautas, Mingailė, Skirmantė, Gaudrimas, Daugardas, Mantvilas, Milvydas, Mantautas, Norvaišas, Sirvydas, Švitrigaila, Tautmilas, Žygintas, Norvaišas, Vaišnoras. Sakysite, juk čia pavardės! Tikrai, daug senųjų baltiškų vardų tapo pavardėmis, bet nemaža šių vardų tebeturime. Kodėl jie tokie? Norėta apibūdinti žmogų ar lemti jam likimą, palinkėti savybių, atsispindinčių sudėtiniame varde, pvz., Mindaugas – „daugiamintis, išmintingasis“. Šiais laikais nėra paprasta nusakyti kiekvieno vardo reikšmę, mat per šimtmečius sudurtinių vardų dėmenys buvo dėliojami vis kitaip, jų reikšmė išbluko. Šiandien kiekvienas savo vardą aiškiname savaip ir savajam vaikeliui rinkdami paprastai galvojame, ką vardas reiškia, o gal ir lemia….
Bendraudami su savaisiais namų aplinkoje šiuos dvikamienius vardus dažnai patrumpindavome, taip radosi Mantas, Rimas, Gintas, Almis, Einys, Skirma… Norėdami žmogų pavadinti maloniai, švelniai ar parodyti priklausomybę pridėdavome įvairių priesagų: Vytenis, Ramūnas, Algenis, Eidenis, Eimutis, Kęstutis.
Tokie pat seni yra pravardiniai vardai, kilę iš bendrinių žodžių. Kadaise jais linkėta kurio nors gyvūno ar augalo galių. Vėliau gyvūnų pavadinimais ir kitokiomis pravardėmis buvo nusakomi įvairūs žmonių bruožai, būdas, išvaizda: Greitys, Kęstutis, Laibinis, Mažeika, Meilus, Lapė, Sakalas, Vilkas ar Donelaičio Slunkius, Pelėda.
Ar tiesa, kad dievų vardais senovėje vaikų nevadindavo (Gabija, Austėja, Milda), čia kur kas vėlesnių laikų tendencija?
Bet kuris tikintis žmogus jaučia, kad dievų vardai – ne žmonėms. Tai, kad dabar yra nemažai senųjų lietuvių ar baltų dievų ir deivių vardų, rodo, kad jais nebetikime, o tik džiaugiamės gražiu skambesiu, atspindime savo patriotiškumą. Todėl Aušrinė, Austėja, Dalia, Gabija, Laima, Milda, Rasa, Saulė, Vaiva, Žemyna, Patrimpas mūsų nestebina.
Ar baltiškasis vardas atstojo ir pavardę?
Lietuviai ir prūsai, latviai, jotvingiai, sėliai, žiemgaliai, kuršiai turėjo tik vardą, jo pakako išskirti žmogų iš kitų. Tai rodo seniausi istorijos šaltiniai. Vėliau, intensyvėjant ryšiams, daugėjant žmonių, prireikė patikslinti asmenį – nurodyti gyvenamąją vietą, tėvo vardą, amatą ar pravardę: Tautvilas iš Kauno, Kantibutas Dravenio sūnus, Mintautas kalvis. Ypač prievardžius mėgo diduomenė, pavyzdžiui: Radvila Senasis, Juodasis, Rudasis, Našlaitėlis, Žygimantas Senasis. Vėliau šie prievardžiai tapo pavardėmis.
Su krikščionybės atėjimu greta seno baltiško vardo radosi antrasis – krikščioniškas, per kelis šimtmečius išstūmęs senuosius vardus. XVIII a. liko tik krikščioniškieji – Anupras, Petras, Povilas, Agota, Marijona, Rozalija…
Ar yra kokių baltiškų vardų grupių (pavyzdžiui, gamtiniai, tam tikras žmogaus savybes pažymintys ar pan.)?
Be abejo. Daugybė pasaulio reiškinių ir aplinkos dalykų atsispindėjo varduose – gimimo laikas (Aušra, Šalna, Jaunius), gimimo vieta (Girnis, Loveika, Galius, Latakas, Vingis), vietovardžiai (Tauragis, Verkys), gyvūnai (Blusius, Gaidys, Karvelis, Kiškis, Musius, Ožys, Veršelis, Vėgėlė), augmenija (Beržas, Jovaras, Putinas, Miežis, Garšva, Dirsė, Šakalys, Žagaras, Žiedas), fizinės ir psichinės žmogaus ypatybės (Baltakis, Baltys, Dargis, Didžgalvis, Drimba, Kuprius, Kušlys, Mažiulis, Susla).
Būta ir neigiamą atspalvį turinčių vardų, tiesa?
O kaipgi. Vienais žmogus buvo apibūdinamas, kitais negražiais vardais buvo baidomos piktos dvasios, kad nepakenktų, visokių būta: Bezdas, Burba, Čirškis, Gaurys, Kaušelis, Lapšys, Mižtautas, Ožius, Purvis, Raiša, Svilas, Šiknius, Šūdnagys, Tirštimas, Traidenis, Zūza,…
Ar baltiški vardai žymėjo žmogaus socialinį statusą, kilmę?
Iš dalies. Kai kurie tyrėjai mano, kad dvikamienius vardus vartojo tik kilmingieji, o paprasti žmonės turėjo pravardinės kilmės vardus, tokius, kaip Briedis, Vilkas, Rudys. Tačiau istoriniai šaltiniai rodo, kad Lietuvoje ir kituose baltų kraštuose ir kilmingieji, ir prastuomenė turėjo dvikamienius vardus.
Ar buvo populiaru tuo pačiu vardu vadinti tėvą, vaiką ir anūką? (Ar būta „giminės vardų“)?
Per XX a. ir mūsų laikais toks polinkis tikrai matomas. Ypač vyriškoje linijoje. Turbūt visi savo giminėje rastų atvejų, kai sūnus pirmagimį berniuką pavadina savo tėvo vardu. Kartais ir kelių kartų vyrai turi tuos pačius vardus.
Ar baltiškojoje tradicijoje žmones vadindavo dviem vardais, kaip populiaru dabar?
Visos tautos seniausiais laikais žmogų vadino vienu vardu, nepriklausomai nuo socialinio statuso. Iki krikščionybės tai buvo tautiniai vardai, su krikštu radosi du – tautinis ir krikščioniškas, pamažu stūmęs iš vartosenos senąjį vardą. Vėliau radosi įvairių prievardžių – tėvo ar brolio vardas, gyvenamoji vieta, amatas, pareigos, luomas ir pan. Tyrėjai sako, kad nuo XVI a. vienanaris įvardijimas tevartotajamas žemesnio luomo asmenims užrašyti dokumentuose.
Dabar du vardai tapo madingi – nemažai berniukų ir mergaičių taip pavadinami.
Išrinkti vardą nėra paprasta. Jei nėra laiko ar noro skaityti knygelių, užmeskite akį bent į tinklalapį http://vardai.vlkk.lt/ – čia rasite įdomių ir naudingų dalykų.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Projektą „Etnokultūrinis realybės šou jaunai šeimai – linksmai, gyvai, skaniai“ remia Spaudos, radijo ir televizijos fondas. 2016 metams skirta suma 2900 eurų.
Tekstas apie senovinius dzūkų patiekalus spausdintas „Mamos žurnalo“ liepos numeryje.
Į svetainę tekstas įkeltas 2016.11.02.
