Jeigu norite sustiprinti ryšį su savo vaiku, – išeikite į kelią pėsčiomis. Tai pačios pigiausios atostogos finansine prasme ir neįkainojamos visomis kitomis prasmėmis. Trijų vaikų mama Ieva Voveris piligrimystę su vaikais išbando jau ne pirmus metus.
Šiemet Camino Lituano Ieva ėjo net keletą kartų su savo vaikais – vienuolikmete Angelina, dešimtmečiu Danieliumi ir penkiamete Amelija.
Šiemet šeima apsisprendė grįžti gyventi į Lietuvą.
Ieva, po kiek metų grįžtate gyventi į Lietuvą?
Prieš 17 metų likimas mane nuvedė į Monaką. Ten gyvenau 3 metus, paskui metus Londone, 11 metų Amerikoje ir pastaruosius metus – Dubajuje. Per tą laiką sukūriau šeimą, Amerikoje gimė visi trys mūsų vaikai, kurie turi ir lietuvišką, ir amerikietišką pilietybę. Lietuvybė mūsų šeimai labai svarbi. Stengiausi, kad iš pradžių vaikai eitų tik į lietuviškus darželius, lankytų lietuviškus būrelius, kad kiek įmanoma daugiau girdėtų lietuvių kalbos. Gyvenant Amerikoje, juk visur supa anglų kalba. Nuo 4 metų pradėjome lankyti Čikagos lituanistinę Maironio mokyklą, kur vaikai net išmoko giedoti Lietuvos himną, per šventes vilkėdavo tautiniais kostiumais. Vyresniesiems tuos kostiumus siūdinau Lietuvoje, mažylei pirkau išaugtą ten pat, Čikagoje.
Nemeluosiu sakydama, kad vaikai ne visada su dideliu džiaugsmu eidavo į pamokas. Kai bendraamžiai savaitgaliais pramogaudavo, jie turėdavo mokytis. Kartais papriekaištaudavo, kam turi mokytis tą sunkią lietuvių kalbą, jei mes vis tiek niekada negyvensime Lietuvoje? Ir štai gyvenimas sudėlioja planus taip, kad mes grįžtame čia gyventi.
Nors šeimoje kalbėdavome lietuviškai, vaikams tarpusavyje kalbėti lengviau angliškai. Kartą vyriausiajai dukrai pasakiau: ,,Jei nori man kažką papasakoti, turi tai daryti lietuviškai.“ Ir pastebėjau, kad ji tapo uždaresnė, nes išsakyti jausmus lietuvių kalba jai sunkiau negu angliškai. Tad supratau, kad nereikia perspausti, būtina atsižvelgti į realią situaciją.
Kaip vaikai sureagavo į sprendimą grįžti gyventi į Lietuvą?
Jie apsidžiaugė! Vyresnėlė Angelina nemėgsta karščio, ji ir gimusi žiemą, per pačius šalčius. Čikagoje žiemos šaltesnės, nei Lietuvoje, bet Angelina niekada nesiskųsdavo, kad šalta. Jai kaip tik paskutiniai metai Jungtiniuose Arabų Emyratuose buvo sunkūs, nes ten labai karšta. O Lietuvoje vasaros nuostabios, labai gera čia sugrįžti. Stengiuosi, kad per atostogas vaikai kuo daugiau bendrautų su lietuvių vaikais, kad prisijaukintų lietuvių kalbą, nes kartais vis dar painiojasi giminės ar galūnės.
Man nelengva užduotis rasti vaikams mokyklas. Kaune, kur ruošiamės apsistoti, yra nemažai ir tarptautinių mokyklų, bet ten lietuvių kalbos pamokų – tik pora per savaitę, visko mokoma anglų kalba. Nemanau, kad grįžus į Lietuvą tai geriausias pasirinkimas. Jau aplankėme ne vieną mokyklą – nuvažiuojame su vaikais apsižvalgyti, pabendrauti su mokytojais. Manau, Amelijai, kuriai tik penkeri, adaptuotis Lietuvoje bus lengviausia, o vyresniesiems vaikams teks pasivyti bendraamžius ir išmokti lietuviškai rašyti.
Kaip leidžiate vasarą pratindamiesi prie naujo gyvenimo etapo?
Kiekvienais metais stengiuosi sugrįžti į Lietuvą ir dalyvauti kokiame nors sąmoningumo festivalyje su visa šeima. Šiemetinio renginio tema – indėnai. Vaikai mokosi šaudyti iš lanko, o svarbiausia, bendrauja su lietuviais.
Ir dar šią vasarą net keletą kartų suplanuotas Camino Lituano. Pirmąjį etapą nuėjau su vyresnėle gegužę, antrąjį – su sūnumi birželio mėnesį, o trečiąjį etapą eisime su abiem dukrytėmis rugpjūtį. Aš pati viena esu praėjusi visą Santjago de Compostela piligrimų kelią per Ispaniją iki Portugalijos. Kai mažajai buvo dveji metukai, tą atkarpą per Portugaliją ėjau kartu su ja. Paskui viena praėjau lietuviškąjį Camino Lituano. Dabar noriu, kad ir vaikai pamatytų Lietuvą „iš vidaus“, eidami piligrimų keliu pėsčiomis.
Tokie žygiai labai sutvirtina ryšį su vaikais, nes juk būni tik su jais 24 valandas per parą. Lietuvoje tuo Camino einančiųjų nedaug, ir vaizdai keičiasi ne taip greitai, tad nieko keista, kad kartais vaikai pradeda zyzti. Juk per dieną tenka nueiti 20–30 kilometrų. Tokios atostogos nėra „viskas įskaičiuota“. Tu įveiki bendrus išbandymus, sunkumai ir nuovargis suvienija. Kai piligrimų keliu ėjau su vyresniąja Angelina, mūsų kelionė truko 12 dienų. Tada pamačiau, kad sunkiais momentais ji gali tapti tikra „dramos karaliene“. Kai iš nuovargio jau vos vilkdavome kojas, o keliu važiuodavo mašina, Angelina krisdavo ant žemės. Kartais žmonės patys sustodavo ir pasisiūlydavo pavežti.
Bet juk mūsų tikslas – kelią nueiti pėsčiomis. Eidamos dainuodavome, kartais klausydavome muzikos, kartais kalbėdavomės. Kai išeini pėsčiomis savaitei, išsikalbi taip giliai, kaip namie būtų neįmanoma. Be to, Angeliną domino, kokie augalai žydi, kas auga pakelėse. Lituanistinėje mokykloje jie mokosi apie Lietuvos geografiją ir istoriją, tad būna puiki proga gyvai pamatyti upes, kurių pavadinimus žino iš vadovėlių. Arba paragauti, kas iš tikrųjų ta sula. Piligrimystė leidžia susipažinti su Lietuvos kultūra, tradicijomis. Mes ir einame pasipupšę lietuviška atributika, kaip tikri patriotai. Amerikoje gimusiems ir augusiems vaikams kartais kyla asociacijų – pamatę smėlio kalnus, sako: „Visai kaip Didysis Kanjonas!“ Visiems emigrantų vaikams rekomenduočiau eiti Camino Lituano, nes tai unikalus būdas pažinti kraštą kitaip.
Su Angelina ėjome pradinę kelio atkarpą nuo Žagarės. Ta Camino Lituano dalis yra gana nuobodi, vien lygumos ir mažai lankytinų objektų. Gražu tik žydintys rapsų laukai. O su sūnumi ėjome nuo Kauno – šita atkarpa kur kas įdomesnė. Eidami matėme daug ežerų, lipome į apžvalgos bokštus, užeidavome į muziejus. Bet su juo po 5 dienų teko nutraukti kelionę, nes visą laiką lijo ir buvo 13 laipsnių šilumos. Nors Danielius fiziškai stiprus, bet ir jam buvo sunku, nes buvo labai drėgna ir šalta.
Mums kažkaip lemta žygiuoti per lietų. Visi mūsų Camino žygiai pasitaiko prastu oru. Kai kartą ėjau tik su mažąja, jos vežimėlį apklojau apsaugomis, tad ji nesulijo, bet visi daiktai mano kuprinėje kiaurai peršlapo. Nebeveikė net telefono kroviklis. Pažliugusioje žemėje pradėjo strigti vaikiško vežimėlio ratai. Apvalau ratus nuo purvo ir bandau tempti toliau.
Man atrodo, kad tada 200 metrų ėjome pusantros valandos. Grįžusi pastebėjau, kad net rankų raumenys sustiprėjo. Buvo momentų, kai atrodė: per sunku, nebegaliu. O paskui suimu save į rankas nepasiduoti, eiti toliau.
Aš nesu žygeivė, bet nuo paauglystės daug sportuodavau ir išsiugdžiau ištvermę. Kai pernai perėjau pėsčiomis per visą Lietuvą, kilo mintis parašyti knygą „Kelias namo“. Juk nėra jokio kelioninio gido, kur piligrimams eiti, kur nakvoti, kur pavalgyti. Taigi knygoje surašiau savo patirtį. Sudėjau naudingas nuorodas, žemėlapius. Papasakojau ir juokingus nuotykius. Pavyzdžiui, apie tai, kaip iš socialinių tinklų sekėjų pasiskolinau dviratį, o paskui suodinom rankom bandžiau uždėti nukritusią grandinę.
Žygiuojant per kaimus tenka ragauti lietuviško tradicinio maisto?
Mano vaikams skaniau už lietuvišką maistą nieko nėra! Jiems čia viskas patinka. Amerikoje įprasta maitintis kitaip. Mes šeimoje visada valgėme sveikai, bet vyresnėlė tų sriubų ir naminių kotletukų net gėdindavosi. Kai ateidavo į svečius jos draugės, prašydavo slėpti salotas, sriubas ir žuvį kuo toliau. Ten visi valgo greitą maistą. Daugelis šeimų maisto gaminimą supranta tik kaip paruošto produkto užpylimą karštu vandeniu. Užpilamos sriubos, užpilami makaronai, užpilami sausi pusryčiai…
Mokykloje vietoj vandens vaikams siūlomas šokoladinis pienas, vietoj pietų – vafliai su purškiamu kremu, picos, mėsainiai ir t.t.
Džiaugiuosi, kad mano vaikai dar nėra priklausomi nuo to greito maisto, kad jiems skanu lietuviškas maistas. Šiek tiek tų tradicinių patiekalų jie ragavo ir gyvendami Čikagoje, pavyzdžiui, lituanistinėje Maironio mokykloje pietums būdavo ir cepelinų, ir kugelio.
Ką pozityvaus vaikai atsiveš į Lietuvą iš Amerikos?
Aš pati stebiuosi, kaip vaikai perėmė amerikietišką mandagumą. Dukra man sako: „Mama, ar galėčiau tavęs paklausti?“ Užuot klaususi iš karto. Jei kuris vaikas kur užsigavo: „Ar tau viskas gerai?“ Amerikoje akcentuojamas mandagus bendravimas, ir mano vaikams tai jau norma.
Amerikiečiai moka pagirti, kartais net balansuodami ties tiesos riba. Pavyzdžiui, vaikas lanko būrelį, ir mokytojas visada pagirs, kaip puikiai jam sekasi, koks jis šaunuolis, nors tie jo pasiekimai būtų ir labai kuklūs.
Kultūrinis skirtumas mums, europiečiams, iš karto krenta į akis. Mes tuos pačius dalykus kartais matome kitaip. Norėčiau, kad grįžę į Lietuvą mano vaikai sulauktų paskatinimo besimokant lietuvių kalbos. Nors jie lietuviškai kalba, bet taisyklingai rašyti teks išmokti.
Tekstas Gintos Liaugminienės
Nuotraukos Bertos, Some Shots
Susiję straipsniai
