Su kūdikiu – į „Camino Lituano“. Nepakartojama patirtis apie įveiktus 73 km

Kalbamės su Laura Labanauske, kuri augina Emą, yra šeimos laisvalaikio gido „Vaikas Keliauninkas“ kūrėja ir šią vasarą su dukryte įveikė dalį „Camino Lituano“.

Papasakokite apie savo šeimą, ar pati buvote vaikas-keliauninkas?

Mano vyras juokauja, kad jeigu galėčiau, tai visus pinigus išleisčiau kelionėms. Mūsų šeima yra paprasta, bet išskirtinai vertinanti patirtis ir nuotykius. Didžioji dalis mūsų laisvalaikio praleidžiama kelionėse – tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Kelionės mums tapo gyvenimo būdu, o aktyvus laisvalaikis – nuo stovyklavimo iki dviračių ir žygių – yra mūsų kasdienybė.

Aistra keliauti atsirado tada, kai turėjau galimybę mokytis užsienyje. Gyvendama kitose šalyse, supratau, kaip svarbu pažinti pasaulį savomis akimis. Kelionės mane įkvepia ir augina, todėl norisi šiuo džiaugsmu dalintis su artimaisiais.

Teko keliauti skirtinguose žemynuose ir kiekviena kelionė, kiekviena kultūra, patirtis tik dar labiau kėlė norą pažinti daugiau. Man atrodo, ir keliaujantis žmogus yra lankstesnis, ir labiau priima skirtingus žmones, skirtingas situacijas.

Norisi visa tą grožį ir unikalumą parodyti artimiems. Net dar neturėdami Emos dažnai keliaudavome visa šeima (esu iš trijų vaikų šeimos). Ne viena kelionė buvo su gausiu būriu, ne tik su sese, broliu, mama ir jų antromis pusėmis, bet ir su dėdėmis, tetomis.

Kai tapome tėvais, norėjome, kad Ema nuo mažens pažintų pasaulį. Vaikai nėra priežastis nustoti keliauti ar daryti tai, ką mėgsti, o atvirkščiai – priežastis dar labiau stengtis, patirti ir kuo kokybiškiau leisti laiką. Esu įsitikinusi, kad kelionėse vaikai paauga, pagal savo raidos etapą, žinoma. Tai labai matyti mūsų kelionėse su Ema.

Žinoma, keliauti su vaikais ne visada lengva. Ne visada lengvai kontroliuojamos emocijos, norai, skleidžiami garsai, bet labai labai verta.

Kodėl nutarėte pasiimti į „Camino Lituano“ tokį mažą vaiką?

Žiūrėjau į šį kelią paprastai. Mums įprasta viską daryti kartu su vaiku – nuo maisto gaminimo iki žygių. Ir jei keliaujame, važiuojame dviračiais kartu, einame į žygius, tai galime eiti ir į ilgesnį žygį. „Camino“ tapo nuostabia galimybe kurti prisiminimus, augti kartu ir leisti laiką gamtoje.

Tik reikia pasiruošimo. Geriau būti pasiruošus, net jei ir kažko neprireiks, nei būti nepasiruošus. Ruoštis pradėjau, likus 2–3 mėnesiams iki žygio, dėliojausi etapus, nakvynės vietas. Skaičiau apie ispaniškojo „Camino“ patirtis, kur su vaikais eiti yra įprasta. Tik ten patogiau dėl nakvynės vietų, logistikos.

Ruošiausi ne tik teoriškai, bet ir fiziškai, – ėjau į ilgesnius žygius, viena, su vežimu. Teko eiti įvairiomis sąlygomis, taip geriausiai supratau, ko gali prireikti, nes buvo ir lietus užklupęs, ir labai karšta, teko keliauti ir įvairiomis kelio dangomis.

Pažindinausi ir su Emos reakcijomis, galvojau apie užimtumą, stebėjau, kas jai įdomu. Nes mes keliaujame be ekranų, ir taip – visi 73 km buvo įveikti be ekranų.

Mintis buvo tokia – esame namuose, Lietuvoje, ir kalba ta pati, ir sistema pažįstama, ir jei kas, vyras ar kažkas iš artimųjų tiesiog pasiims.

Po „Camino“ žygio gavau nemažai kritikos, klausimų apie tai, koks tikslas eiti su tokiu mažu vaiku. O tikslas, kaip ir darant visa kita, – daryti kartu, kurti prisiminimus, augti kartu, patirti kartu. Aš manau, kad vaikai nėra priežastis sustoti gyventi, o kaip tik atvirkščiai gyventi dar turiningiau, kokybiškiau.

Be to, norėjau pasigrožėti Lietuva tokia, kokios iš namų ar iš kelionių automobiliu nepažinsi. Galima pamatyti daug, bet žygiuojant pėsčiomis ta patirtis, vaizdai, pažintys, net ir gyvūnija – visai kitokia.

Kaip žygis vyko „techniškai“?

Žygis vyko visokiausiomis formomis: vežimėlyje, ir už rankos, be rankos, nešynėje. Mano principas buvo, kad išėjus po pusryčių Ema šiek tiek pasėdėtų, tuomet išsijudėtų prieš pietų miegą, miegotų vežime, o po to – pagal nuotaiką.

Įdomu, kad Ema jau kurį laiką nelabai noriai sėdėjo ar juolab miegojo vežime, bet prieš žygį gavome vežimą, skirtą specialiai žygiams, kuriuo galima pravažiuoti visur, kur reikia, ir įvairiomis dangomis. Jame sėdėti ir miegoti daug patogiau. Vežimėlį išbandėme prieš keliaudami į „Camino Lituano“, jis tikrai labai padėjo.

Buvau prisiruošusi įvairių veiklų Emai užimti, staliuką pasidėti maistui, gertuvei ar žaislams.

Nesigailėjote nė akimirkos?

Tikrai ne. Gailiuosi tik to, kad neskyriau pakankamai dėmesio operuotam keliui, nes tikiu, kad būtume nuėję daugiau. Žinoma, toks žygis su vaiku buvo iššūkis, ir ne viskas vyko taip, kaip planavau, tačiau kiekviena sunkumų akimirka buvo kažko pamokanti. Net sąrašą rašiausi.

Prieš imdamiesi tokio iššūkio, kiekvienas turime įvertinti tiek savo, tiek vaiko galimybes. Nė viena mama sąmoningai nedarytų to, kas vaikui būtų blogai. O kas „Camino“ vaikui gali būti blogai? Būti visą dieną gamtoje, lauke? Leisti laiką kartu su mama? Pamatyti įvairius kraštovaizdžius? Socializuotis? Pamatyti daug įvairių gyvūnų? Ugdyti meilę gamtai ir judėjimui? Fizinis aktyvumas gamtoje?

Vaikščiojimas gryname ore ne tik stiprina fizinę sveikatą, bet ir skatina vaiko motorinį vystymąsi. Naujų situacijų patyrimas, žmonių sutikimas skatina socialinius įgūdžius, lengvesnį prisitaikymą. Ema yra drąsi, nauji žmonės jai streso nekelia, atvirkščiai – nakvynės vietose buvo momentų, kai manęs nereikėjo, nes buvo naujų žmonių. O nuolatinis buvimas kartu ir rūpestis žygio metu stiprina emocinį saugumą ir leidžia vaikui jaustis saugiai bei pasitikėti aplinka, o tai – esminis sveiko emocinio vystymosi pagrindas.

Kokie liko geriausi ir blogiausi prisiminimai?

Po „Camino“ žygio labiausiai džiaugiuosi mūsų su Ema ir jos laimėjimais. Ji buvo nuostabi – smalsi, drąsi. Nors kelionė nebuvo be iššūkių, kiekvienas sunkumas atnešė vertingų pamokų. Dabar su nostalgija prisimenu tas dienas ir jaučiu didžiulį pasididžiavimą savimi ir dukra. Labiausiai įsiminę momentai – smalsumo kupinas žvilgsnis, šypsenos, atradimo momentai. Emos reakcijos ir noras viską pamatyti, patyrinėti ir galimybės tam, kai esi gamtoje.

Labai šilti prisiminimai liko iš santykio su naujais žmonėmis, žavėjo jų reakcijos ir dėmesys vaikui. O ko vertas Lietuvos gamtos grožis, kai ryte atsibudus matai laukus ir iškart gali išeiti į gamtą, pusryčiai lauke – nuostabu. Beje, bepusryčiaujant lauke, atbėgo šeimininkų šuo ir pavogė iš mūsų kiaušinį.

Nepozityvūs prisiminimai yra susiję su dviem sunkiausiomis žygio dienomis. Antroji diena buvo ypač sunki dėl aklių miške – net dabar prisiminus jaučiu jų įkandimus, tačiau ši diena kartu tapo viena iš geriausių, – kad ir kokie sunkumai, ėjome toliau, ir pavyko apsaugoti Emą. Fiziškai sunkiausia buvo trečioji diena – ilgiausias maršrutas (28 km), nes, įpusėjus dienai, dar nebuvome nuėję tiek, kiek aš tikėjausi, o greitis buvo mažas – 3 km/h. Labai lėtai artėjome prie tikslo, o eiti buvo sunku.

Nesakau, kad buvo lengva, tikrai buvo iššūkių, bet manau, kad per tas kelias dienas ji tikrai labai paaugo. Ir prisimenu mūsų žygį su didele nostalgija.

Kokie patarimai kitoms mamoms, kaip keliauti su kūdikiu?

Nesvarbu, ar keliaujate lėktuvu, automobiliu, ar einate į žygį, svarbiausia – nusiteikimas.

Gali būti visaip – gerai ar blogai, bet greičiausiai ne taip, kaip įsivaizduojate.

80 proc. baimių neišsipildo, o jos dažniausiai kyla iš nežinomybės.

Baimę mažina pasiruošimas – būkite pasiruošusios įvairiems scenarijams. Svarbu turėti planą, bet dar svarbiau būti lanksčioms ir prisitaikyti.

Kelionėse keičiasi rutina, miego, valgymo įpročiai, vaikai labiau stimuliuojami naujos aplinkos, žmonių ir įvykių. Lanksčiai žiūrėkite į vaiko elgesio pasikeitimus ir atliepkite jo poreikius.

Nesistenkite įsikabinę laikytis to, kas buvo namuose. Plaukite pasroviui, prisitaikykite prie vaiko ritmo ir poreikių kelionės metu.

Sunkiais momentais pagalvokite, kad kiekviena patirtis augina, stiprina ryšį ir padeda kurti bendrus prisiminimus.

Pasistenkite į kiekvieną situaciją žiūrėti su šypsena ir iš to pasijuokti. Mamos nuotaika ir požiūris labai paveikia mažylį, todėl stenkitės išlikti ramios ir optimistiškos.

Nevenkite prašyti pagalbos ir leiskite sau mėgautis.

Mokote keliauti ir kitas mamas, papasakokite.

Su pirmąja mūsų kelione, kai Emai buvo 5 mėn., gimė ir „Vaikas Keliauninkas“. Pastebėjau, kad klausimų apie keliones su kūdikiais daug, o atsakymus rasti gana sunku. Taip kilo mintis – dalintis savo patirtimi, kelionių su vaikais subtilybėmis, įdomiomis ir vaikams tinkančiomis vietomis tiek Lietuvoje, tiek užsienyje bei svarbiausiu dalyku kelionėse su vaikais – patikrintomis idėjomis ir veiklomis užimtumui kelionėse.

Keliaudama susidūriau su didžiausiu galvos skausmu – kuo užimti vaiką? Vaiko užimtumas kelionėje yra labai svarbu, nes nuobodžiaujantis vaikas ir jo reakcijos kelia stresą tėvams, kreivus aplinkinių žvilgsnius. Domiuosi gelbstinčiais produktais, „Vaiko Keliauninko“ e. parduotuvėje galima įsigyti kelionės užimtumo rinkinių, pagal vaiko amžių pritaikytų užimtumo ir užduotėlių knygelių kelionių tematika, edukacinių kelionių kortelių, užkandžių indų bei įvairių kelionėse patikrintų ir padedančių žaidimų ir veiklų.

Keliaujant su vaiku, reikalinga ir tam tikra įranga, bet kartais jos pirkti neapsimoka. Todėl siūlau nuomos paslaugą – galima išsinuomoti vežimo transportavimo krepšius kelionėms lėktuvu, kuprines-nešynes, kurios skirtos ne tik žygiams, bet ir kelionėms miestuose, paplūdimio vežimą, kelioninę lovelę.

Mano tikslas – kad tėvai galėtų lengviau keliauti, mažiau sukti galvą ir labiau mėgautis.