Kai kas pirmąją Juozo Gaižausko knygą vaikams „Antarktidos indėnai“ lygina su A. de Sent Egziuperi ar Dž. K. Rouling kūryba. Tokios knygos gydo sužeistą viltį ir įkvepia tuos, kurie ją prarado. Ne veltui su aktoriumi, muzikantu, keliautoju ir rašytoju Juozu Gaižausku kalbamės apie tai, kaip knygos gali keisti vaiko pasaulėžiūrą ir padėti atrasti pasaulį savyje. O tėvams linkime irgi perskaityti šią knygą.
Juozai, kodėl pradėjote rašyti vaikams?
Nemaniau, kad kada nors išauš tokia diena, kai aš pradėsiu rašyti knygas. Kai grįžau iš pirmosios piligriminės kelionės (Juozas Gaižauskas yra nuėjęs šv. Jokūbo kelią Camino de Santiago – red. past.) turėjau įdomią istoriją ir įsivaizdavau, kad ji gali virsti spektakliu. Tuo metu dirbau teatre, ir man pasirodė, kad pirmoji istorija turėtų būti spektaklis.
Bet po kurio laiko supratau, kad tai ne spektaklis, tai knyga. Aš išsigandau supratęs, kad ją reikės parašyti.
Realiai bet kurią istoriją rašytojas galėtų papasakoti ir vaikams, ir suaugusiesiems. Tai būtų skirtingos knygos, nors siužetas tas pats. Kalbant apie knygos „Antarktidos indėnai“ siužetą, jis buvo mano galvoje, aš žinojau, ką rašysiu.
Atsimenu, kad tuo metu vis užeidavau į knygynus ir nejučia nuslinkdavau į vaikų knygų skyrių. Žiūrėdamas į autorių pavardes, į knygų pavadinimus suvokiau, kad visi knygynai pilnutėliai labai brangių, gražiai išleistų knygų vaikams apie nieką. O kur atsvara, kur tos knygos, kurios formavo vaikystėje mane patį? Tokios, kaip „Broliai liūtaširdžiai“, „Mažasis princas“ ir t.t. Nesakau, kad tokių apskritai nėra, bet svarstyklės akivaizdžiai nusvertos į komercinės literatūros pusę, kuri neturi jokios išliekamosios vertės. Aš nesakau, kad tokių knygų nereikia, – reikia visokių, bet turi būti pusiausvyra.
Ta mintis neapleido, vis ateidavo man į galvą su liūdesio šešėliu. Ir kai aš jau atsisėdau rašyti knygos paaugliams, norėjau ją parašyti taip, kad ji būtų tinkama bet kokio amžiaus vaikui nuo kokių 11 iki 100 metų. Knygoje sąmoningai palikau daug sluoksnių. Vieną sluoksnį galbūt perskaitys vienuolikmetis, kitą sluoksnį –vyresnis vaikas, dar kitą – suaugęs žmogus. Bet net ir vienuolikmetis pakaušiu prisilies prie tų gilesnių sluoksnių, kurie vėliau atvers kažkokius horizontus.
Girdėjau atsiliepimų apie „Antarktidos indėnus“, kad tai visai nevaikiška knyga. Manau, ji ir vaikiška, ir nevaikiška tuo pat metu. Kai pradėjau rašyti šią knygą, žinojau, kad tai rizikingas sumanymas, nes kai tu trokšti parašyti kažkokį kūrinį, kuris tiktų visiems, labai lengvai jis gali būti niekam.
Kaip rašote knygas, koks tas procesas?
Istorijos vystosi galvoje ir arba išlieka, arba užsimiršta, išsisklaido. Labai daug ką darau intuityviai, tik vėliau įsijungia protas, kuris pradeda dėlioti siužetą, kompoziciją. Lygiai taip pat yra ir kuriant dainas – iš pradžių atsiranda eilutė, žodis, o po kiek laiko ir pati daina.
Mintyse gimęs kūrinys ilgainiui pradeda mane kamuoti. Nebetelpa galvoje, pradeda užimti visas mintis. Tada vienintelis būdas – atsisėsti ir padaryti tą darbą – parašyti knygą, sukurti spektaklį ar dainą. Rašydamas dažniausiai pamirštu apie laiką. Ne kartą žmona ryte užtikdavo mane taip ir neatsigulusį miegoti, rašantį, ir grąžindavo į realybę. Juk kasdienybėje turiu ir kitų darbų, pavyzdžiui, kai rašiau pirmą savo knygą „Dievas su šlepetėmis“, tuo laikotarpiu suvaidinau apie 200 spektaklių ne tik Vilniuje, bet ir gastrolėse.
Esu parašęs 6 knygas, iš kurių tik viena skirta vaikams ir paaugliams (ji ir buvo nominuota kategorijoje „Geriausia metų knyga vaikams ir paaugliams“ 2023 metais). Bet, manau, „Antarktidos indėnai“ gali būti vadinama ir knyga suaugusiesiems.
Ar rašydamas „indėnus“ įsivaizdavote, kad kalbatės su paaugliu?
Aš neįsivaizduoju nei paauglio, nei suaugusiojo. Manau, nereikia vaikų laikyti kvailesniais už save. Paaugliui rašai galbūt trumpesniais sakiniais, bet tai nereiškia, kad primityviau, supaprastintai. Turi jausti, ar tave skaitytojas supras. Knygos sėkmė nėra apskaičiuojama matematinėmis formulėmis ar kažkokiais burtais – jei bent kažkur krisleliu nepataikysi, neužčiuopsi kažko jutiminio, skaitymo stebuklo ir neįvyks. Knyga gulės apatinėse knygyno lentynose niekieno nepamatyta. Kai knygą parašiau ir nunešiau į leidyklą, paprašiau: „Atidžiai pasižiūrėkite, kas tai yra?“ Turėdamas omeny auditoriją, nes pats neturėjau atsakymo, kam ji skirta. Labai džiaugiuosi, kad tą burtą kažkaip pavyko padaryti, o kaip, – aš nežinau.
Šią knygą rašiau su tokiu užsidegimu, aiškiu žinojimu, ką darau. Rašymas kaip ir bet kuri veikla, turi tam tikrų amato ypatybių. „Indėnai“ pasirašė labai lengvai. Kai parašiau ir perskaičiau, ilgai kraipiau pats galvą – kas čia yra? Viskas nugulė, tarsi ne mano rašyta.
Knygoje kalbama ir apie skaudžius dalykus, ir, man regis, vaikai tai supranta. Prisiminkime emocinę savo atmintį. Suaugusieji kartais nori vaiką apiberti paprastais pramoginiais dalykais, nes neva vaikui nereikia liūdesio. Bet manau, jei aš savo laiku nebūčiau perskaitęs „Brolių Liūtaširdžių“ ar „Mažojo princo“, šiandien tikriausiai būčiau kitoks žmogus. Mažiau jautrus, mažiau empatiškas. Knygos suformuoja asmenybę, tad labai norėjosi parašyti būtent tokio pobūdžio knygą.
Aš pats pradėjau skaityti knygas būdamas 4 metų. Ir tapau knygų rijiku! Būdamas 6–7 metų jau buvau perskaitęs visas serijas apie indėnus. Augau šeimoje, kur gyveno rašantys ir skaitantys žmonės. Be to, turėjau vyresnius brolius ir seserį, vyresnieji vaikai mane palavindavo. Pamenu save vienuolikmetį, kai vaikščiodavau po knygyną ar biblioteką. Tada knygų pasirinkimas buvo gana siauras, vienpusis, daugelis knygų buvo politiškai angažuotos. O aš buvau tas knygų graužikas, per savaitę kartais perskaitydavau ir 10 knygų. Būdavo momentų, kai nerasdavau knygos, kuri tuo metu tiktų, kuri prisiliestų prie širdies. Viena per daug vaikiška, kita per daug sudėtinga…
„Antarktidos indėnai“ – tai mano mažytė misija atsverti pramoginės vaikų literatūros lėkštelę, kad atsirastų nors šioks toks balansas. Jei kas nors atras ir perskaitys ją atvira širdimi, tai man bus didžiausias apdovanojimas, nes aš dėl to ją ir rašiau.
Ar šios knygos atėjo iš jūsų paties gyvenimo, patirties?
Yra daugybė siužetų, kuriuos tu gali sugalvoti, bet vis tiek bus dalykų, kurie atėję iš asmeninės patirties. Berniukui su tokiu vardu kaip mano – Juozas – išgyventi buvo neįtikėtinai sunku. Kol buvau mažas, maniau, kad mano vardas normalus. Bet kartą priėjau prie nepažįstamos mergaitės ir pasakiau, kuo esu vardu, o ji paklausė: „Bet koks iš tikrųjų tavo vardas?“ Mano knygoje yra veikėjas, berniukas Kleopas, kuris pavadintas senelių garbei ir kenčia patyčias dėl vardo.
O aš turėjau ne tik senovišką vardą, bet dar ir pavardę – tuo metu buvo populiarus kaimo kapelos vadovas Jurgis Gaižauskas. Kai esi paauglys ir klausai „Hiperbolę“, būti Gaižausku tikrai ne lygis… Pamenu, net žaidžiant futbolą sulaukdavau kandžių replikų: „Jei nepataikai į vartus, varyk iš aikštės lauk į savo kapelą“. Kiekviename knygos skyriuje yra tokių dalykų, kurie labai tampriai susiję su mano patirtimi. Tik tiek, kad dabar aš žiūriu į tai su šypsena, autoironiškai.
O mirtys, ligos, apie kurias rašote „indėnuose“, ar vaikystėje susidūrėte su tuo?
Atsimenu, kai mano močiutė mirė, mes su sese stovėjome prie karsto ir pamatėme, kad ji pašarvota su batais, o ant batų likusi kaina. Ir mus apėmė toks isteriškas juokas, bandėme susilaikyti, iki ašarų. O suaugusiesiems atrodė, kad verkiame, nes gedime. Sakė: „Vaikai taip liūdi, kad net rauda“.
Kas galvoja, kad su vaikais neverta kalbėti apie liūdnus gyvenimo dalykus, turėtų nueiti į vaikų onkologijos skyrių ir pasikalbėti su ten esančiais ligoniukais. Pamatytų, kad vaikai priima dalykus taip, kaip yra, be jokių išvedžiojimų. Jie aiškiai suvokia, kiek jiems liko gyventi, ką jie trokšta daryti šiame gyvenime. Vaikas yra toks pat žmogus, tokia pat būtybė, ir jo nereikia saugoti nuo gyvenimo. Nesakau, kad kiekvieną dieną reikia rodyti ir pirštu badyti į pasaulio blogybes, – aš ne apie tai. Bet vaikas negali gyventi auksiniame narvelyje, narvelis vieną dieną duš, ir kuo vėliau duš, tuo sunkiau bus tam žmogui.
Vaikai daug ką priima paprasčiau ir natūraliau, negu suaugusieji. Liga yra liga, mirtis yra mirtis. Reikia vadinti daiktus tikrais vardais. Kai mano knygos herojus Kleopas pradeda girdėti žmonių mintis, jis susimąsto: nejau pasaulis yra vieta, kur suaugusieji viena mąsto, kita kalba, trečia daro? Knygoje Antarktida yra tarsi rojaus atitikmuo, geresnis pasaulis. Toks galėtų būti ir mūsų pasaulis, jei žmonės darytų truputį kitokius pasirinkimus. Apie tai stengiausi rašyti paprastai, suprantamai.
Kartais knyga gali padėti prakalbinti vaiką apie tai, kas jam rūpi, kas slegia?
Tikros knygos turi nuostabų dalyką – jos kelia klausimus. Kai vaikas skaito knygą, jam kyla klausimų. Jam viskas įdomu: pasaulio sandara, žmogaus prigimtis, santykiai, meilė, neištikimybė… Pramoginėje literatūroje tų klausimų kartais visai nėra arba jie pakišti giliai, po blizgučiais.
O tie mainai išeina natūraliai: vaikas šeimoje skaito knygą, jam kyla klausimų, klausia mamos arba tėčio, šie atsako… Taip užsimezga dialogas, skatinantis atvirumą. Juk kartais tėvai net nenujaučia, kas vaiko širdyje, – gal jis susipyko su geriausiu draugu, o gal nesulaukia pagarbos klasėje? Po atvirų pokalbių vaikas galbūt pats viską išspręs. Daug vaiko gyvenimo problemų išsisprendžia ir skaitant geras knygas, kurios turi šiek tiek daugiau, negu tiesiog linksmą istoriją.
Dar labai svarbu, kad knygų skaitymas formuoja žmogaus kalbą, mąstyseną ir pasaulėžiūrą. Pabendrauk su nepažįstamu žmogumi keletą minučių ir suprasi, kiek knygų jis yra perskaitęs. Pastaraisiais metais tenka sutikti žmonių, kurie neturi elementariausių įgūdžių kalbėti, negali pasakyti paprasčiausios minties. Ir tokių neskaitančių knygų žmonių yra daug.
Ginta Liaugminienė
Projektą „Aš, vaikas ir knyga“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 6400 eurų. Straipsnis paskelbtas 2024.11.14.
