Ar gali penkiametis savarankiškai skaityti „Harį Poterį“ ir tuo mėgautis? Gali, ir ne tik skaityti, bet ir mąstyti, reflektuoti bei susieti tekstą su asmenine patirtimi. Tam reikia ne stebuklo, bet kryptingo darbo, nuosekliai ugdomos meilės literatūrai ir bendrystės su šeima.
Pataria Gustė Kairytė, „Vaikystės sodo“ darželio mokytoja
Kaip išmokyti vaiką skaityti savarankiškai?
Kalbant apie skaitymą, mano žodyne frazės „per anksti“ nėra. Vaiko skaitymo kelionė turėtų prasidėti nuo pat jo gimimo, o gal net ir anksčiau. Jei jam skaitysite nėštumo metu, iš to bus dar daugiau naudos. Juk vaikas girdi savo šeimos narių balsus, klauso besikeičiančios balso intonacijos, o ir tėvai ugdosi įprotį skaityti vaikui, kuris labai pravers jam gimus.
Būtent todėl knygos yra bene pirmas dalykas, ką pamato vaikas, įžengęs į bet kurią „Vaikystės sodo“ klasę, – čia jį pasitinka gausi biblioteka. Prie jos atnaujinimo prisideda ir nuostabi tėvų bendruomenė – dauguma šeimų kasmet darželio organizuojamo „Knygatono“ metu padovanoja savo klasės bibliotekai po knygą, o „Vaikystės sodas“ dovanotų knygų skaičių padvigubina. Šiuo metu „Vaikystės sodo“ bibliotekoje iš viso jau yra daugiau nei 10 tūkst. knygų.
Knygų tyrinėjimas
Siekdami sužadinti vaiko smalsumą, kad vėliau jis savarankiškai laisvu laiku vartytų bei skaitytų jį dominančias knygas, iš pradžių vaiką supažindiname su terminu „tyrinėjame knygas“. Mano klasėje buvo ne vienas pavyzdys, kai poilsio metu „tyrinėdami knygas“, vaikai ėmė skaityti! Turime trimečių, kurie jau jungia pirmuosius savo skiemenis. Turime keturmečių, kurie blizgančiomis akimis perskaito lengvą sakinį. Turime penkiamečių, įveikiančių žodį „lietsargis“, ir turime šešiamečių, kurie knygas valgo lyg obuolius.
Vaiko norą skaityti lemia ne tik darželyje vykdomi užsiėmimai, nes kiekviena situacija yra individuali, ir prie vaikų skaitymo sėkmės didele dalimi prisideda ir tėvai. Pavyzdžiui, po vieno vaiko progreso aptarimo teko paprašyti ir tėvų pagalbos, nes sunkiai sekėsi atrakinti raidžių pažinimo džiaugsmą. Tėvai entuziastingai sutiko įsitraukti į skaitymo žaidimus, todėl jau po kelių mėnesių vaikas krimto triskiemenius žodžius.
Stebuklų skaitymo srityje nesitikiu, nes veikia sistemingas ir nuoseklus darbas su vaiku bei jo progreso stebėjimas. Be to, reikia atsižvelgti ir į vaikų amžiaus tarpsnių ypatumus – mažuosius turime mokyti skaityti per žaidimus, garsų atpažinimą, pirštų motorikos lavinimą, žaidimus su ritmais ir rimais. Štai ir su priešmokyklinukais skaitymo veiklas mėgstame atlikti žaismingai, pavyzdžiui, visai neseniai vaikai baltame lape piešdami akvareliniais dažais, atrado pasislėpusias raides. Akylesni pastebėjo, kad sujungę raides, jie gauna temos žodį – ir užsisuko raidžių medžioklė su aibe šūksnių bei pergalės plojimų.
Didele pagalba tampa ir papildomos veiklos – žaidimai, kuriuos savarankiškai žaisdami, vaikai taip pat mokosi: jie kasdien dėlioja abėcėlės, skiemenų korteles, žaisdami stalo žaidimus, mokosi tarti dvigarsius ir dvibalsius, atlieka raidžių detektyvų užduotis.
Enciklopedijos, eilėraščiai ir Magelanas: kasdienės skaitymo kelionės
Kiekvieną rytą, prieš pradedant „Ryto rato“ veiklą, vaikai gali pasirinkti, ką veikti – žaisti kontekstiniame „Laisvo žaidimo“ centre ar tyrinėti knygas. Daugeliui vaikų knygų vartymas, skaitymas tampa tokiu natūraliu procesu, kad atsiradus laisvesnei minutėlei tarp veiklų, po užkandėlės ar pietų meto, vaikai patys ima jas į rankas.
Pirmąją dienos ugdymo dalį vainikuoja „Pasakos ratas“. Jo metu skaitoma skirtingų žanrų literatūra, kad vaikai galėtų išgirsti ne tik pasakų, bet ir pavartytų meno albumus, enciklopedijas, eilėraščių ir paveikslėlių knygas.
Įdomu tai, kad dažniausios klasės „Knygų ligoninės“ lankytojos – enciklopedijos, ir būtent tos, kurios parašytos akademine kalba, – pavyzdžiui, šešerius metus bibliotekoje esanti enciklopedija jau tiek kartų suklijuota, kad pastorėjo dvigubai. Tačiau ne tik šis žanras vaikams įdomus.
Pamenu, prieš kelerius metus ėmus sistemingai skaityti eilėraščių knygas, klasėje kildavo juoko bangos. Supratau, kad tai tik dėl žinių stokos, todėl drauge su vaikais ėmėme kartu juoktis iš įmantriai suregztų rimų ir ilgainiui eilėraščiai jų taip nebeveikdavo.
Dabar pirmadieniais visuomet skaitome savaitės eilėraščius bei mokomės juos analizuoti – vaikai susipažįsta ne tik su sąvokomis „rimas“, „posmelis“ ar „ketureilis“, bet ir sužino, kas yra „metaforos“, „palyginimai“, „sonetai“. Tai galioja ir kitai literatūrai – skaitydami skirtingus žanrus, išsiaiškiname vaikams dar nežinomas sąvokas, pavyzdžiui, ką reiškia žodžiai „šiugžda“, „brėkštanti“, „mostai“, „freska“, „nuolydis“, „tempas“ ir pan. Taip plečiasi ir vaikų žodynas – o tai itin svarbu, nes vaikai, turintys turtingą žodyną, geriau supranta tekstą, gali lengviau jį interpretuoti ir susieti naujus žodžius su jau žinomomis sąvokomis.
Ne atsitiktinai „Vaikystės sode“ itin didelis dėmesys skiriamas skaitymui – tai svarbiausias gebėjimas formuojant vaiko žodyną, suvokimą apie pasaulį bei ugdant jo komunikacinius gebėjimus. Refleksija skaitant – būtinas atributas, todėl kaskart, baigę skaityti, ieškome atsakymų į pamatinius klausimus „Kas buvo? Kur įvyko? Kaip tai įvyko? Kodėl taip nutiko? Kas būtų, jei…?“ ir pan. Geriau perskaityti mažiau, bet turinį aptarti ir reflektuoti, nei skaityti daug ir neaptarti.
Kai mano darželinukai išgirsta klausimą: „O kaip jautėsi veikėjas?“, – aptirpsta iš malonumo, nes tai bene jų laukiamiausia refleksijos dalis. Tuomet užgimsta garsios ir jautrios diskusijos, verda ginčai ir nustatomi moraliniai kompasai. Priešmokyklinėje klasėje jausmų analizė itin aktuali, kiekvienas nori pasidalinti savo įžvalgomis bei pridėti savo patirtį – tokiais momentais atsiskleidžia ir širdį kutenančių, ir širdį veriančių istorijų.
Kitas svarbus momentas – refleksija padeda susieti įvairius kontekstus, kuriuos vaikai girdėjo kitų veiklų metu. Pavyzdžiui, prieš tai kalbėję apie Ferdinandą Magelaną, vėliau skaitėme Violetos Palčinskaitės eilėraštį „Laivelis“, po to nagrinėjome, kuo šis eilėraštis susijęs su F. Magelanu, koks buvo keliautojo burlaivis, ar patys norėtume apiplaukti pasaulį ir pan. O po „Pasakos rato“ iškeliavę į žygį, vaikai stebino praeivius komentarais: „Mes dabar Magelanai ir plaukiame Viktorijos laivu iki bibliotekos pas Palčinskaitę“.
Turime ir daugiau tradicijų. Kartą per mėnesį einame į miesto bibliotekas, kad vaikai išmoktų laikytis skirtingų erdvių taisyklių, bendrauti su bibliotekininkais, kryptingai ieškoti literatūros. Be to, vos sušilus orams, „Pasakų penktadienio“ metu, keliaujame į parkus skaityti pasakų. Ten su mielu noru prie mūsų prisijungia ir aplinkiniai vaikai. Taip savotiškai ir kitus „užkrečiame“ skaitymu.
Tėvams rekomenduojame kelis paprastus žingsnius, kurie padės ugdyti vaikų meilę skaitymui ir namuose:
• Žaiskite su rimu
Rimavimo pratimai ir trumpi eilėraštukai – puikus būdas lavinti kalbinį sąmoningumą. Pateikite vaikui keletą rimavimo pavyzdžių, tarkime, „pelė-gėlė“, „vaikas-paikas“ ir paklauskite, kas dar rimuojasi su šiais ar kitais jūsų sugalvotais žodžiais.
• Raidžių ieškokite visur
Paverskite raidžių pažinimą žaidimu: automobilyje, lauke, parduotuvėje vaikas gali ieškoti jam pažįstamos raidės. Pavyzdžiui, esančios jo varde. Arba nebereikalingose knygose, laikraščiuose, žurnaluose paprašykite apibrėžti žodžius, kurie prasideda ta pačia raide.
• Leiskite vaikui rinktis
Skaitymas neturi būti „užduotis“, todėl leiskite vaikui pasirinkti knygą – net jei ji penktą kartą ta pati.
• Kurkite skaitymo ritualus
Skaitykite kiekvieną vakarą prieš miegą, susikurkite „Pasakų penktadienius“ ar skaitymo popietes parke – vaikai mėgsta ritualus, nes jie suteikia saugumo jausmą ir malonų laukimą.
• Būkite pavyzdžiu
Vaikas mokosi stebėdamas, tad, jei matys jus skaitančius knygą, – ir pats ims ją vartyti. Kalbėkite apie knygas, pasakokite, ką skaitote ir kas jus sužavėjo. Įtraukite jas į savo kasdienybę, tada, greičiausiai, jas pamils ir vaikas.
