„Kas tas Dirgėla? Tai populiariausias vaikų rašytojas, kurio kūryba ir požiūris į šiuolaikinio rašytojo darbą ryškiai išsiskiria bendrame vaikų literatūros lauke,“ – taip rašytojas pristatomas internete.
Su rašytoju Tomu Dirgėla kalbamės apie knygas, su kuriomis smagiai auga šiuolaikiniai vaikai.
Tomai, bendras jūsų knygų tiražas jau perkopė 120 000 egzempliorių. Jos labai mėgstamos vaikų. Galbūt herojai jau bando išlipti iš knygų puslapių ir greitai pamatysime „Domo ir Tomo“ jogurtus, saldainius ar marškinėlius, kaip nutiko su Kakės Makės personažu?
Džiaugiuosi, kad dešrelių, sūrelių ir jogurtų etapą su savo veikėjais prašokau. Bet jie jau tikrai išlipo iš knygų puslapių. Su mano parašytu miuziklu apie Domą ir Tomą smagiai keliaujame po Lietuvą, džiaugiuosi, kad visur bilietai būna išperkami. Kadangi ir pats miuzikle atlieku vaidmenį, man tai nauja ir įdomi patirtis. Yra dar didesnių planų, nei miuziklo scena, bet kol kas tai palikime paslaptyje. Jau išleista ir stalo žaidimų su mano herojais. O smagiausia, kad vaikai patys rašo knygų tęsinius, gaunu laiškų, ir tai labai miela.
Esate labai produktyvus – rašote lengvai?
Aš knygą parašau per 3–5 dienas, porą knygų esu parašęs per vieną dieną. Mano paslaptis – nelaukti įkvėpimo, nelaukti mūzų ir į rašymo procesą žiūrėti kaip į eilinį darbą, jo labai nesureikšminant. Nesu tas rašytojas, kuris užsidega smilkalų ir laukia švento įkvėpimo. Pradėdamas naują knygą, paprastai visada turiu vieną pagrindinę mintį, įvykį, kas mano veikėjams gali atsitikti. Nusistatau laikmatį pusvalandžiui ir per tą laiką parašau vieną skyrių.
Lygiai taip pat nesureikšminu ir knygų skaitymo. Nesakau, kad knygos nesvarbios, – jos irgi augina žmogų, kaip muzika ar filmai, bet bėda ta, kad suaugusieji kartais knygas taip sureikšmina, kad vaikams jos jau pradeda lįsti per gerklę. Iš principo nebesinori skaityti. Galėtų viskas būti paprasčiau – turi laisvą minutę, atsiverti ir skaitai…
Kodėl rašote būtent vaikams?
Atsakant į šį klausimą, reikėtų grįžti į mano jaunystę, nors ir dabar nesijaučiu senas. Kūrybinis kelias prasidėjo kokioje 4 klasėje. Nepamenu, kaip pradėjau rašyti pirmuosius eilėraščius, bet labai užsikabinau ir jau tada pradėjau svajoti, kad užaugęs noriu būti rašytojas. Turėjau puikią lietuvių kalbos mokytoją Jūratę. Kiekvienam kuriančiam vaikui svarbu turėti šalia žmogų, kuris palaiko. Tada imi pasitikėti savo jėgomis, žinai kryptį, kur tobulėti. Mane mokytoja labai skatino, su tais eilėraščiais vežiodavosi po įvairius literatūros konkursus, garsinau ne tik mokyklos, bet ir Palangos vardą. Taigi rašymas patiko nuo vaikystės.
O meilė vaikams irgi yra nuo mažų dienų. Pamenu, kaip būdamas paauglys žaisdavau su maža pussesere Ema (dabar ji – būsimoji odontologė), daug laiko su ja praleisdavau, net iš darželio pasiimdavau. Kai atvažiavau į Vilnių studijuoti, manyje susijungė du dalykai – meilė kūrybai ir meilė vaikams. Galvojau, rašysiu vaikams, bet iš pradžių palauksiu, kol mūzos aplankys. Arba kol susilauksiu savo vaikų.
Bet sykį su bičiuliu Vytautu V. Landsbergiu susitikome visiškai kitais reikalais. Vingio kino teatre eskalatoriumi kilome į viršų, į techninę jo filmo peržiūrą, kai Vytautas netikėtai paklausė: „Tomai, ar nesi sugalvojęs vaikams kokios knygos parašyti?“ Mat tuo metu aš rašydavau suaugusiesiems visokius juokingus dalykus į kultūrinę spaudą, žurnalus ir laikraščius. Gal Vytautui pasirodė, kad mano humoras tiktų ir vaikams? To paskutinio postūmio iš autoriteto ir tereikėjo. Taip atsirado pirmoji mano knyga „Apie raganą Šiokiątokią“. Neseniai ji perleista su naujomis iliustracijomis.
Vytautas tada davė patarimų, kokį skyrių papildyti, ką pridėti iš psichologinės pusės. Mat ta ragana buvo keista, ją augino labai užsiėmę tėvai, kurie niekada neturėjo laiko. Pirmoji knyga buvo visai geras startas, nes pakliuvo į Metų knygos vaikams nominaciją, gavau premiją už geriausią metų debiutą vaikų literatūroje.
Nuotraukose: Tomo kūryba persikėlė į miuziklą
Kiek svarbūs tokie įvertinimai?
Kokius kelerius metu man buvo svarbu, ką apie kūrybą pasakys rimti dėdės ir tetos. Bet vėliau supratau, kad svarbiausia skaitytojų nuomonė. Knyga gali negauti jokių premijų, bet jei ji skaitytojams bus miela, įdomi, tai ir geriausias įvertinimas. Man svarbu, kad mano knygas skaitytų, o gauti žinutes iš vaiko tėčio ar mamos labai malonu. Tokių žinučių sulaukiu beveik kiekvieną dieną: „Dėl jūsų knygų mano vaikas apskritai pamilo skaitymąׅ“. Viena tokia žinutė man didesnis apdovanojimas už ministerijų premijas – su visa pagarba joms.
Kai rašai ir tai pasiekia vaikus, – laimė, nes knygos paskirtis ir yra, kad ją skaitytų. O jei specialistai pagirtų, bet knyga taip ir dulkėtų lentynose, – kokia prasmė rašyti? Man smagu, kai nueinu į biblioteką ir lentynoje ties mano pavarde tuščia. Vadinasi, knygos šiuo metu paimtos, skaitomos. Arba kai randu labai suskaitytas, suplyšusias, apdaužytas. Pats smagiausias vaizdas.
Ar siužetai ateina iš jūsų vaikystės? O gal iš patirties auginant savo vaikus?
Susijungia ir mano vaikystė, ir šie laikai, bet aš savo prisiminimų stengiuosi įdėti kuo mažiau, nes šiuolaikiniams vaikams gali būti nelabai įdomu. Daug kas pasikeitė. Su kiekviena knyga imu tam tikras aktualijas: jutubas, kompiuteriniai žaidimai, technologijos. Nors gali pasirodyti, kad mano knygos yra vien juokai, bet aš per tą humorą, per dinamiką vaiką sudominu, o kai jis užsikabina, knygos viduryje galiu kalbėti ir apie rimtesnius dalykus: disleksiją, klimato atšilimą, atsakomybę už augintinį, tėvų skyrybas, artimo žmogaus mirtį.
Domina ir Lietuvos istorija. Pamenu, kaip man pačiam mokykloje būdavo nuobodu mokytis kunigaikščių brolių ir pusbrolių vardus. Manau, šiuolaikiniams vaikams vien vardai ir datos irgi neįdomu. Todėl parašiau dvi knygas apie Vytautą Didįjį su labai daug humoro, šiuolaikinių elementų. Žinau, kad yra vaikų, kuriems šios knygos padėjo susidomėti Lietuvos istorija, suvokti, kad kunigaikščiai nebuvo nuobodūs žmones, apie kuriuos reikia žinoti tik jų gimimo ir mirimo datas. Rašydamas Trakuose praleidau visą dieną, apėjau pilį, pasitikslinau pagrindinius faktus, kad neparašyčiau istorinių nesąmonių.
O sportas?
Turiu parašęs knygų apie krepšinį ir futbolą, – apie krepšinį dar viena turi pasirodyti artimiausiu metu. Dėl krepšinio aš dar vaikystėje buvau pamišęs, labai gerai sekėsi žaisti, žaidžiau už Palangos vaikų komandą. Bet vienu metu pradėjau mėtytis, ar aš noriu rašyti eilėraščius, ar noriu būti krepšininkas? Būdavo, savaitę palankau treniruotes, paskui porą mėnesių nelankau, nes rašau eiles. Kadangi draugai treniruotes lankė be pertraukų, labai nuo jų atsilikau. Bandžiau pasivyti, bet krepšininku taip ir netapau. Užtat iki šiol esu didelis „Žalgirio“ fanas, važinėju po varžybas, jei nepavyksta pamatyti gyvai, per televizorių nepraleidžiu nė vienerių rungtynių.
Auginate tris vaikus – kokio jie amžiaus?
Vainius Vakaris penkerių, Tautė Liepa aštuonerių, o Jaunius Ąžuolas tuoj bus dešimties metų. Bandau vaikų auginimą nuo rašymo atskirti, bet vaikų gimimas, žinoma, keitė mane ir kaip rašantį žmogų. Yra knygų, kurios vaikų dėka ir atsirado. Galima sakyti, kad jie yra bendraautoriai, – pavyzdžiui, „Mano tėtis rašo knygą“. Kadangi mūsų vaikai nelankė ir nelanko darželio, kol buvo maži, jie vis atbėgdavo į mano kambarį ir sakydavo: „Tėti, eime pažaisti“. O aš vis atsakydavau: „Negaliu, nes rašau knygą“. O kita knyga „Islandija šiandien nedirba“ atsirado iš mūsų žaidimų. Buvo metas, kai žaisdavome, jog vaikų lova yra laivas, o mes kažkur plaukiame. Kadangi mano svajonių šalis – Islandija, tai savanaudiškai sakydavau, kad plaukiame į Islandiją. Toje knygoje nugulė visi mūsų patirti smagumai ir nuotykiai. Galų gale dėl tos knygos mane iš tiesų pakvietė į Islandiją.
Ir dar vaikų dėka atsirado knygos apie Minecraftą, nes jie tą žaidimą pradėjo žaisti ir labai daug visko apie tai pripasakojo. Galiausiai aš pradėjau sapnuoti košmarus apie Minecraftą ir supratau, kad turiu parašyti knygą ir taip išvalyti galvą. Parašiau 3 šios serijos knyga, dabar rašau ketvirtą. Veikėjai yra pavadinti mano vaikų vardais, jie ir panašaus amžiaus, kaip mūsiškiai.
Kur smagiausia rašyti knygas? Ar turite savo mėgstamą darbo vietą?
Jau gana seniai rašau ne namie. Mėgstu tai daryti kavinėje, kur būna šioks toks triukšmas, kur keičiasi žmonės. Rašyti bibliotekos tyloje man būtų per didelis iššūkis. Dar kartais rašau neįprastose vietose, savaitę esu rašęs „Lidlo“ parduotuvėje tarp lentynų, kitą savaitę rašiau parduotuvės „Ikea“ ekspozicijoje, „Akropolyje“ ir net „Toyotos“ salone tarp automobilių.
Jums artimas detektyvo žanras?
Kai buvau vaikas, patikdavo žiūrėti detektyvinius filmus ir serialus. Augau Palangoje – mieste, į kurį vasarą suvažiuoja pusė Lietuvos. Žmonės nuolat keisdavosi, o aš juos stebėdamas prisigalvodavau įvairiausių istorijų. Įsijungdavo fantazija: o jei tas juodai apsirengęs žmogus nusikaltėlis? O jei ta mašina prie namo vogta? Kartais užsirašydavau automobilio numerius arba sekdavau žmogų įsivaizduodamas, kad seku blogietį. Šerlokas Holmasas buvo mano dievaitis. Paskui atradau dar įdomesnį personažą – Astridos Lindgren Kalį Bliumkvistą. Tai berniukas, kuris su draugais išsiaiškindavo visokias painias bylas. Man, vaikui, tokios detektyvinės istorijos apie kitų vaikų nuotykius buvo dar artimesnės.
Mano vaikystės Palangoje į dienos pabaigą parduotuvėse baigdavosi pienas. Vieną kartą buvau sugalvojęs stovėti parduotuvėje ir sekti, o koks gi žmogus nusiperka paskutinį butelį? Stovėjau, stebėjau lentynas, bet tos akimirkos taip ir nepavyko užfiksuoti.
Detektyvo žanras turi ne tik daug psichologinės įtampos, veiksmo, bet ir paslapties. Skaitytojas gali tapti pats detektyvu ir bandyti perprasti nusikaltėlio psichologiją. Įdomu laukti knygos pabaigos ir sužinoti, kaip viskas bus. Mano detektyvuose kartais būna iš karto parodoma, kas nusikaltėlis. Pavyzdžiui, knygoje banko apiplėšimą veiksmas vyksta mano gimtojoje Palangoje per vasaros atostogas. Jau pirmame skyriuje aišku, kas vagis, bet skaitytojui įdomu sužinoti, kaip jis bus sučiuptas?
Galbūt detektyvo žanrą įkvėpė jūsų darbo patirtis kalėjime? Esate rašęs, kad nuteistuosius mokėte lietuvių kalbos?
Mano profesija – lietuvių kalbos mokytojas, tad vienerius metus dirbau Lukiškių kalėjime ir Vilniaus pataisos namuose. Bet į knygas vaikams nelabai daug galiu perkelti tos patirties, vaikams geriau nežinoti kalėjimo nuotaikų, kokias aš ten mačiau.
Kas yra jūsų stendapai?
Nuo pavasario turėčiau aktyviau pasireikšti toje srityje! Stendapų metu pasakoju juokingas istorijas visai šeimai. Mano susitikimai su skaitytojais ir anksčiau būdavo panašūs į stendapus. Jei susitikimai vyksta ne mokyklose, o tokiose vietose, kur vaikai ateina su tėvais, tai norisi, kad smagu būtų visiems.
Vienas stendapas vadinasi „Skaitymas kenkia medžiams“ – jo metu bandau įrodyti, kad nereikia skaityti knygų, nes tai visiškai kvailas dalykas. Tada vaikas įjungia savo kritinį mąstymą. Arba kita tema – tarp suaugusiųjų populiarių tobulėjimo kursų parodija. Dabar populiarūs seminarai, kaip sutaupyti pinigų, kur investuoti, o mano stendapas vadinasi „Patarimai, kaip išleisti kuo daugiau pinigų“. Jo metu bandau įrodyti, kad reikia kuo greičiau atsikratyti pinigais, nes jie daro tik blogus dalykus. Todėl nuėjus į turgų reikia ne derėtis, o siūlyti mokėti daugiau, nupirkti prekę kuo brangiau. Svarbu, kad vaikui įsijungtų kritinis mąstymas ir jis suprastų, kad aš juokauju. Be to, taip jis susipažįsta su parodijos žanru.
Domas ir Tomas – populiariausi jūsų personažai, apie juos esate parašęs daugiausia knygų?
Jau pasirodė aštuoniolikta knyga apie Tomo ir Domo nuotykius. Tomas – tai mano prototipas, o Domas iš tiesų buvo mano draugas. Mudu skirtingi, aš visada buvau toks truputį plevėsa, o Domas rimtuolis, geras matematikas. Tai tarsi detektyvų pora, kurių skirtingi charakteriai sukuria įdomią komandą. Ir dar yra veikėja Upė, kad skaitytojams būtų įdomiau, – ir berniukams, ir mergaitėms.
Ar savo vaikus verčiate skaityti knygas?
Neskaitančių vaikų buvo visais laikais, tik dabar vis pabrėžiama, kad vaikai neskaito dėl šiuolaikinių technologijų. Mano vaikystėje technologijų nebuvo, bet buvo vaikų, kurie irgi neskaitė. Pirmiausia manau, kad technologijų nereikia su skaitymu priešinti. Technologijos didelė pramoga, o skaitymas irgi yra pramoga.
Mano vyriausiasis sūnus skaito, kas liepiama pagal mokyklos sąrašą. Kartais prisėda ir vietoj susitartų trijų skyrių perskaito aštuonis, nes jam įdomu. Mažylis kol kas skaito su mumis, tėvais, o vidurinėlė dukra mėgsta knygas apie gyvūnus. Nesvarbu, stora, plona, su paveikslėliais ar be jų, svarbu, kad būtų apie katytę ir šuniuką. Kai vaikai atranda sritį, kuri juos domina, nereikia versti skaityti.
Jūsų įvaizdis toks įsimintinas! Jei ateitumėte į susitikimą su skaitytojais kaip solidus ponas, ar būtų kitaip?
Man pačiam būtų juokinga, jei eičiau vilkėdamas kostiumu. Vienas dalykas, kuo patraukiu vaikus tiek gyvenime, tiek kūryboje, – tai buvimas savimi. Nelabai kreipiu dėmesį, kas ką sako apie mano šukuoseną, jau tapusią vizitine kortele. Būnu savimi ir vaikus pritraukiu atrodydamas kaip noriu. Pirmuosius dvejus metus, kai tik pradėjau rašyti knygas, vaikščiodavau su švarku ir kepure, kaip rašytojui ir pritiktų. Bet dabar džiaugiuosi, kad mano darbas suteikia laisvę atrodyti kaip noriu. Jei dirbčiau banke, gal netiktų tokia šukuosena? Beje, pas kirpėją aš vaikštau du kartus per savaitę.
Jau jaučiate kalėdinę dvasią?
Vaikystėje mane labai nuvylė Kalėdų Senelis. Pamenu, labai norėjau gauti „Monopolio“ žaidimą, kuris tada gana brangiai kainavo ir ne visada galėjai gauti. Tais metais po eglute tikrai radau tą žaidimą, bet išpakavęs supratau, kad jis turbūt pirktas turguje, nes spalvos pablukusios, figūrėlės kitokios. Juokauju, kad traumą išsigydžiau visi neseniai, ėmęs ir nusipirkęs tikrą „Monopolį“. Aš pats nežaidžiu, bet kartais pažaidžia vaikai. Man svarbiausia buvo išpildyti svajonę – turėti originalų „Monopolį“.
Prieš porą savaičių vyriausiasis sūnus mane pasikvietė į kitą kambarį, uždarė duris ir pasakė: „Tėti, mums reikia pasikalbėti“. Galvoju, prisidirbau turbūt, gal suvalgiau jo kokį skanėstą, spurgas? Bet jis pasakė žinantis, kad nėra jokio Kalėdų Senelio. Tik prašė nesakyti broliui ir sesei.
Bet aš, kaip ir du jaunesnieji mūsų vaikai, tikiu, kad Kalėdų Senelis yra. Mano bėda, kad ko nors užsimanęs imu ir pats sau pasidovanoju tą dovaną, neturiu kantrybės sulaukti Kalėdų. Šiemet Seneliui parašiau laišką, kad norėčiau šilto megztinio.
Ginta Liaugminienė
Projektą „Aš, vaikas ir knyga“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 6400 eurų. Straipsnis paskelbtas 2024.12.18.
