Tomas Dirgėla – ne tik turbūt populiariausias vaikų rašytojas, bet ir knygų personažas! Nemažai vaikų jau turi personalizuotą komiksų knygą, kurioje jie patys – su savo vardu ir kiek įmanoma panašia išvaizda. Kompanionas, padedantis įveikti priešus viename žinomame kompiuteriniame žaidime, yra ne kas kitas, o pats Dirgėla. Pirmoji tokia knyga išleista pernai žiemą, ką tik pasirodė ir antroji – nuo šiol bet kuris vaikas galės su rašytoju gelbėti pasaulį nuo jį sunaikinti grasinančio meteorito.
Interviu su Tomu Dirgėla – apie tai, kaip vaikas gali drauge su juo atsidurti komikso puslapiuose ir kovoti su priešais, kaip kuriamos tokios istorijos ir kiek per metus jis parašo knygų.
Kaip sekasi pirmajai jūsų personalizuotai knygai?
Tokio dalyko Lietuvoje iki šiol nebuvo, tai visiška naujiena, kai vaikas pirmąsyk pats tapo knygos herojumi kartu su realiai egzistuojančiu žmogumi – šiuo atveju su manimi. Iš pradžių manėme, kad šis NAMEE projektas bus vienkartinis, tik Kalėdoms, bet užsakymai nesiliovė ir po to. Per renginius vaikai atnešdavo knygų pasirašyti, tėvai siuntė nuotraukas, kuriose laimingi vaikai su personalizuota knyga rankose.
Kodėl personalizuotų knygų formatas vaikams patrauklus?
Pirmiausia dėl to, kad jie patys gali atsirasti knygoje – ne tik su savo vardu, bet ir, kiek leidžia techninės galimybės, panašia išvaizda. Jau ir anksčiau aš, kaip rašytojas, paskelbdavau vieną kitą konkursą, kuris nors jame dalyvaujantis vaikas padėdavo, pavyzdžiui, sugalvoti personažui vardą, jis atsirasdavo knygoje, kad ir ne kaip svarbiausias veikėjas. Pasirinkus personalizuotą knygą, vaikui smagu, kad jis pats knygoje atsiranda drauge su manimi – mylimiausiu rašytoju. Jis gali ne tik prieiti prie manęs mieste, parduotuvėje ir drauge nusifotografuoti, bet ir turėti knygą, kurioje kažką veikiame kartu. Ir ten vaikas ne mano padėjėjas, gal labiau aš pagelbsčiu jam.
Ką reikia daryti norint patekti į knygą ir tapti Dirgėlos bendražygiu?
Interneto svetainėje namee.com susiradus knygą, reikia parašyti vaiko vardą, atsakyti į klausimus apie išvaizdą: plaukus, akis, antakius, galima parašyti dedikaciją ir telieka užsakyti. Užsakymas atkeliaus vos per keletą dienų.
Kaip kuriamos personalizuotos komiksų knygos? Gaunate piešinius ir prie jų derinate tekstą ar atvirkščiai?
Greta Alice, kuri iliustruoja mano knygas, dirba labai profesionaliai ir turi komiksų kūrimo patirties, ji mano tekstus sėkmingai pritaiko piešiniams, įterpdama juos tam tikrose vietose. Pirmąją jau išėjusią personalizuotą knygą rašiau kaip įprastą spausdintinę, pirmiausia kaip pratęs pateikiau tekstą, jame pažymėdamas, kur galėtų būti iliustracija. Bet Gretai pačiai teko atsirinkti reikiamus sakinius, kurie logiškai tiko prie jos nupieštos istorijos. Leidau kištis į savo tekstą, nes komiksas – toks žanras, kur iliustratorius, gavęs tekstą, tolesne kūryba užsiima pats vienas. Rašydamas antrąją knygą, jau žinojau, kaip ji atrodys, kiek ir kokio teksto reikia.
Kaip pasirenkate temas knygoms?
Kadangi šios, komiksų, knygos palyginti trumpos, reikia, kad veiksmas jose būtų labai koncentruotas. Pirmojoje herojų laukė nuotykiai ir pavojai. Pagalvojau, kad kitose irgi reikia kažko panašaus. Juk vaikui nebus įdomu skaityti ir vartyti knygą, kurioje nuo pirmo iki paskutinio puslapio mudu, pavyzdžiui, valgome ledus ar vaikštinėjame po miestą. Vaikui smagiau skaityti, kai yra dinamikos, veiksmo, pavojų. O dar smagiau, kai svarbiausias aprašomų ir nupieštų įvykių dalyvis – jis pats. Rinkausi universalias temas – kompiuterinį žaidimą, pasaulio pabaigą ir mokyklą, kurios aplinka ir kasdienybė puikiai visiems pažįstama.
Ar „pabuvę“ su jumis kompiuteriniame žaidime, tiksliau, perskaitę apie tai knygą, vaikai gatvėje nekalbina išties pažaisti drauge?
Aš ir šiaip žaidžiu su savo skaitytojais – ir pats mėgstu populiarius žaidimus. Be to, galvoju, kad ryšį su auditorija reikia palaikyti visur. Mielai pasikalbu su jais per renginius, tiesiog susitikus gatvėje, bet ir tais būdais, kurie jiems smagūs ir svarbūs. Manau, dėl to, kad žaidžiu kompiuterinius žaidimus, jie mane tik labiau gerbia.
Kaip patekti į knygą su Tomu Dirgėla jau žinome, o kaip tapti jo žaidimų partneriu?
Per renginius būtinai kuris nors vaikas paklausia apie kompiuterinius žaidimus, tada ir pasakau, kaip viename ar kitame žaidime mane susirasti.
Gerbėjams nepasiduodate?
Ne. Jei ir pralaimiu, tai tikrai ne specialiai. Vaikai žaidžia labai gerai. Smagu, kad, bent jau kalbant apie mano auditoriją, vaikai ir skaito knygas, ir labai gerai išmano technologijas. Tai ateityje jiems tikrai bus svarbu.
Kokio amžiaus yra jūsų skaitytojų auditorija?
Pagrindinė auditorija – nuo aštuonerių iki dvylikos, bet esu išleidęs knygų ir trejų–penkerių metų skaitytojams. Tas nurodomas amžius – rekomendacinis, būna, knygas skaito ir keturiolikmečiai, ir šešiolikmečiai. Kartais kur nors gatvėje prie manęs prieina dešimtokas ar dvyliktokas, užkalbina: „Taip gaila, kad išaugau iš jūsų knygų, man taip patikdavo jas skaityti.“ Tokiais atvejais pagalvoju, kad reikėtų parašyti ką nors ir paaugliams, jaunimui. Taigi dar yra ką veikti.
Kokią matote spausdintos knygos ateitį? Ar ji, parašyta žmogaus, ne dirbtinio intelekto, dar ilgai gyvuos?
Buvo kalbama, kad popierinės knygos išnyks dar tada, kai pasirodė elektroninės skaityklės. Galbūt ateityje popierinės knygos užims nebe tokią svarbią vietą kaip dabar, bet savo nišą ir gerbėją turės. Tarkim, aš vienodai vertinu knygą ir skaitymą nepriklausomai nuo formato – ar tai audioknyga, ar vartau popieriaus lapus, ar skaitau telefone, skaityklėje. Nesuprantu, kai žmonės sako, kad smagiausia vartyti puslapius pirštais, popierius kvepia… Galvoju, kad knygą reikia tiesiog skaityti, o ne ją uostyti.
O dėl dirbtinio intelekto man truputėlį baisu. Kiek girdėjau iš kolegų, kurie bandė su juo pasižaisti, – parašo labai neblogai, pačiam tereikia paredaguoti. Bet, manau, pabendravus su dirbtinį intelektą pasitelkusiu „autoriumi“ nebus sunku atskirti, ar jis pats knygą parašė. Be to, yra technologinių gudrybių, padedančių atpažinti dirbtinio intelekto kūrinius – jas jau išmano mokytojai, nes jiems reikia atskirti, ar rašinėlis – vaiko autorystė.
Kiek per metus vidutiniškai parašote knygų?
Maždaug nuo dešimt iki dvylikos. Esu susidaręs šių metų planą, kad pačiam būtų aiškiau, kada kurią atiduodu.
Iš kur toks pasiutęs produktyvumas? Esate tiesiog labai darbštus ar mintys galvoje sproginėja ir prašosi išguldomos popieriuje?
Žmonės kažką apie talentą kalba… Po penkiasdešimties knygų gal pradėsiu tikėti, kad kažkokį turiu. Galbūt man padeda tai, kad vos atsiradęs vaikų literatūroje į knygų rašymą ėmiau žiūrėti kaip į eilinį darbą, o ne kaip į ypatingą man duotą dalyką, neva reikia laukti įkvėpimo, mūzų ir gerti mėtų arbatą žiūrint, kaip leidžiasi saulė, – tik tada kils mintis, ką parašyti. Einu kitu keliu: atsisėdu ir dirbu, mintys gimsta rašant, pavyzdžiui, baigdamas vieną skyrių niekada nežinau, kaip turėtų prasidėti kitas. Norint parašyti knygą, reikia ją tiesiog pradėti rašyti.
Dirbate kiekvieną dieną?
Būna visaip. Bet visąlaik esu užsiėmęs su kokia nors knyga, nedarau pauzių. Tvarkaraštis gana banguotas, kartais pabūnu tinginiu, paskui grįžtu prie disciplinos. Šįryt, pavyzdžiui, turėjau keltis pusę šešių pabėgioti, bet leidau sau pamiegoti – bėgiosiu vakare. Tik smagiau, kai gali leisti sau vieną savaitę chaosėlį, o kitą grįžti prie režimo, kai penkių minučių tikslumu kažkur važiuoji, kažkur su kažkuo susitinki.
O ar jūsų trys vaikai yra tėčio kūrybos gerbėjai?
Galima sakyti, mano knygų jie nebeskaito, nes kol rašau visko išsiklausinėja, pasidomi, kuo baigiasi. Kai jau išleistą knygą parsinešu namo, prie jos nepuola: „Jau ir taip viską žinome.“ Juk išties nuobodu skaityti, kai viskas aišku. Kitas knygas jie skaito, nors norėtųsi, kad tą darytų dažniau ir daugiau. Bet smagu, kad visi domisi ir technologijomis – ne tik žaisdami kompiuterinius žaidimus, bet ir patys bandydami juos kurti, programuoti.
Jūsų šeimoje technologijų tema aktuali?
Tikra taip! Mano vaikystės pramogos buvo paprastos – žaisti kieme su kamuoliu, draugais. Bet laikai keičiasi, ir tą pasikeitimą reikia priimti man, kaip tėčiui, ir nezyzti vaikams, kad aš laiką leisdavau kitaip. Jei mano vaikystėje būtų buvę tokie telefonai ir kompiuteriniai žaidimai, būčiau daręs tą patį, ką dabar daro jie. Namuose esame nustatę ribas, kiek galima žaisti. Kita vertus, kompiuteriai žaidimai, tas pats „Minecraft“, „Roblox“, labai lavina, kai susijungę internetu žaidžia, strateguoja, kalbasi, mokosi kelis dalykus daryti vienu metu, užaugus tai tikrai bus naudinga.
Laima STUNDŽAITĖ. Mikos Savičiūtės nuotraukos
