Šiomis dienomis visos Lietuvos moksleiviai dalyvauja Vilniuje vykstančioje dainų šventėje LAIKU RATU KARTU. Dainų šventės, meno renginiai ne mažiau svarbūs ir emigracijoje. Vienas tokių renginių – jau tradicija tapęs „Laisvės pavasaris“ Portsmuto mieste, Jungtinėje Karalystėje. Festivalio organizatoriai sako, kad diasporos gyvenime labai svarbu, kad vaikai išsaugotų lietuvių kalbą, kultūrą, tradicijas ir ryšį su Lietuva. Šis festivalis skatina ir lituanistinių mokyklų susitelkimą bei partnerystę, ugdo mokinių patriotiškumą, stiprina identiteto savivertę.
Apie tai, kodėl svarbios tokios šventės, pasakoja keturių lituanistinių mokyklų Jungtinėje Karalystėje įkūrėja Gintarė Ulevičiūtė.
Gintare, tai, kad festivalyje susitinka lietuvių vaikai iš įvairių miestų, įvairių lituanistinių mokyklų, juos motyvuoja?
Man atrodo, kad bendradarbiavimas yra viena didžiausių lituanistinių mokyklų stiprybių. Kiekviena mokykla kasdien daro labai svarbų darbą, tačiau sujungus jas per bendras patirtis sukuriama kur kas daugiau – vieninga ir stipri lietuvių bendruomenė, kuri perduoda savo tradicijas ateities kartoms.
Būtent iš tokios minties gimė ir „Laisvės pavasaris“. Tai nemokamas bendruomenės festivalis, kurį pradėjome organizuoti tam, kad užsienyje augantys vaikai ir jų tėvai nepamirštų Kovo 11-osios prasmės, didžiuotųsi Lietuvos pasiekimais ir suprastų, kad laisvė nėra savaime suprantamas dalykas, – ją reikia saugoti ir puoselėti.
Žinoma, suburti skirtingas lituanistines mokyklas nėra paprasta. Kiekviena turi savo kalendorių, tradicijas ir veiklas. Labai norėčiau, kad ateityje „Laisvės pavasaris“ taptų visų Jungtinės Karalystės lituanistinių mokyklų garbės reikalu – festivaliu, kurį kartu kuria visa bendruomenė.
Svajoju, kad vieną dieną tai taps gražia tradicija, kai vaikai iš skirtingų miestų susitiks ne dėl konkurencijos, o dėl bendrystės. Kartu dainuos, šoks, eis eisenoje su trispalvėmis ir pajus, kad jie visi yra vienos tautos dalis. Man atrodo, būtent tokios patirtys kuria stipriausią ryšį su Lietuva.
Papasakokite apie festivalį, jo tradicijas.
„Laisvės pavasaris“ gimė 2019 metais iš Portsmuto lituanistinės ugdymo studijos „Jūra“. Pirmąjį festivalį kūrė mokiniai, jų tėvai ir mokytojai, ieškodami prasmingo būdo paminėti Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Norėjome, kad Kovo 11-oji mūsų vaikams nebūtų tik data vadovėlyje, o gyva patirtis, kurią jie prisimintų visą gyvenimą.
Vėliau prie šios idėjos prisijungė visa Pietų Anglijos lietuvių bendruomenė. Įdomiausia tai, kad šiandien didelė dalis organizatorių jau neturi mokyklinio amžiaus vaikų. Jie prisideda todėl, kad nori būti šios bendruomenės dalimi. Todėl drąsiai galiu pasakyti – festivalį kuria visa bendruomenė, tačiau jo širdis vis dar priklauso lituanistinei mokyklai.
Nuo pirmojo festivalio didžiausias dėmesys buvo skiriamas vaikams. Jie niekada nebuvo tik žiūrovai – jie yra pagrindiniai šventės kūrėjai. Viena gražiausių tradicijų tapo Lietuvos trispalvės nešimas ir išskleidimas. Šią garbingą misiją patikime vaikams. Tai labai jautri akimirka, kuri kasmet sujaudina visus. Pastebime, kad šiandien prie vaikų vis dažniau nori prisijungti ir suaugusieji, nes ta emocija suvienija visą bendruomenę.
Per šešerius metus festivalis labai užaugo. Iš pradžių scenoje skambėjo pavienės dainos, o šiandien jau nebeįsivaizduojame „Laisvės pavasario“ be jungtinio lituanistinių mokyklų pasirodymo. Tautiniai šokiai tapo viena laukiamiausių programos dalių. Tėveliai ir renginio svečiai jų laukia su dideliu jauduliu, o prie scenos tuo metu susirenka daugiausia žiūrovų.
Šiemet bendroje programoje dalyvavo Portsmuto lituanistinė ugdymo studija „Jūra“, Bognor Regio lituanistinė mokykla „Jūra“, JK virtuali lituanistinė mokykla „Banga“, Oksfordo lituanistinė mokykla bei JK jaunimo diasporos klubas „Gintarėliai“. Tą akimirką vaikai nebeatstovauja tik savo mokyklai – jie tampa vienu kolektyvu.
„Laisvės pavasaris“ nėra vien koncertas. Nuo pat pradžių siekėme, kad kiekvienas atvykęs rastų sau artimą veiklą. Kol vieni stebi vaikų pasirodymus, kiti dalyvauja tradicinių amatų dirbtuvėse, mokosi pinti juostas, rišti verbas ar kurti šiaudinius sodus kartu su tautodailininkėmis iš Lietuvos. Veikia amatų miestelis, meno edukacijos, pristatoma Lietuvos istorija, kultūra, turizmo kryptys, lietuviški gaminiai. Festivalyje skamba lietuvių ir kitų tautų muzika, o į jį kasmet atvyksta ne tik lietuviai, bet ir vietos gyventojai, kitų tautų bendruomenės bei turistai, kuriems tai dažnai tampa pirmąja pažintimi su Lietuva.
Šiemet festivalis buvo iš dalies finansuojamas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos programos „Globali Lietuva“ lėšomis. Renginyje dalyvavo ir Konsultacijų centro „Grįžtu LT“ komanda, kuri konsultavo šeimas grįžimo į Lietuvą klausimais, o jaunimui pristatė studijų ir karjeros galimybes Lietuvoje. Man atrodo labai svarbu, kad vaikai ir jų tėvai matytų visas galimybes, – jog ryšys su Lietuva gali būti ne tik emocinis, bet ir labai praktiškas.
Šiandien „Laisvės pavasaris“ jau suburia daugiau kaip tūkstantį lankytojų, tačiau man svarbiausias ne šis skaičius. Svarbiausia tai, kad kiekvienais metais atsiranda žmonių, kurie savo laiką, idėjas ir širdį skiria tam, kad vaikai galėtų augti lietuviškoje bendruomenėje.
Labai tikiuosi, kad visi, kurie šiandien prisideda prie šios, atrodytų, savaime gimusios misijos, ją palaikys ir ateityje. Kad nepritrūks nei jėgų, nei noro, nei tikėjimo tuo, ką darome. Labai norėčiau, kad prie šios iniciatyvos jungtųsi vis daugiau mokyklų, šeimų, organizacijų, verslų ir Lietuvos institucijų. Tokius darbus galima nuveikti tik tada, kai žmones vienija bendras tikslas ir bendrystė.
O didžiausias įvertinimas man nėra lankytojų skaičius. Jis prasideda rudenį, kai vaikai klausia: „Ar kitais metais vėl bus festivalis? Ką šoksime? Ką dainuosime?“ Tuomet suprantu, kad kuriame ne vien renginį. Kuriame tradiciją.
Ką iš tokių renginių pasisemia kiekviena mokykla? Ką ji reiškia mokiniams?
Tokie renginiai primena, kad lituanistinė mokykla nėra tik vieta, kur mokomasi skaityti ar rašyti lietuviškai. Ji kuria bendruomenę.
Vaikai susipažįsta su bendraamžiais iš kitų miestų, susiranda draugų, mokosi bendradarbiauti, įgauna drąsos lipti į sceną, kalbėti lietuviškai ir prisidėti prie bendrų veiklų. Jie grįžta namo ne tik su įspūdžiais, bet ir su didesniu pasitikėjimu savimi.
Mokykloms tokie susitikimai taip pat labai svarbūs. Gimsta naujos partnerystės, bendri projektai, dalijamasi idėjomis ir patirtimis. Visi kartu tampame stipresni.
Man atrodo, kad didžiausia tokių renginių vertė yra ta, jog vaikai supranta, kad jie nėra vieninteliai, kurie savaitgaliais mokosi lietuviškai. Jie pamato, kad visoje Jungtinėje Karalystėje auga šimtai tokių pačių vaikų. Tas jausmas – būti didelės lietuviškos bendruomenės dalimi – dažnai tampa stipriausia motyvacija toliau kalbėti lietuviškai ir didžiuotis savo šaknimis.
Vasarą lietuvių bendruomenių veikla nenutrūksta. Turbūt vaikams labai svarbu matyti renginius, kuriuose dalyvauja ir suaugusieji, šeimos?
Tikrai taip. Man atrodo, kad vaikams neužtenka vien šeštadienio pamokų. Jiems reikia patirti lietuvybę gyvenime – matyti, kaip lietuviškai bendrauja draugai, kartu dainuoja šeimos, savanoriauja tėvai, o bendruomenė tampa natūralia jų kasdienybės dalimi.
Daugelis mūsų šeimų vasarą negrįžta į Lietuvą, todėl stengiamės dalelę Lietuvos sukurti čia, Jungtinėje Karalystėje. Šeimų stovyklos, vaikų vasaros stovyklos, festivaliai, žygiai ir bendruomenės renginiai tampa vieta, kur vaikai gali ne tik kalbėti lietuviškai, bet ir išgyventi tai, ką patiria jų bendraamžiai Lietuvoje, – draugystę, tradicijas, Jonines, valstybines šventes, dainas ir šokius.
Vienas didžiausių mūsų pasididžiavimų – nuo 2022 metų veikiantis JK jaunimo diasporos klubas „Gintarėliai“. Tai daugiausia Jungtinėje Karalystėje gimę arba nuo mažens čia užaugę lietuvių vaikai, kurie šiandien tapo neatsiejama bendruomenės dalimi. Jie savanoriauja renginiuose, organizuoja veiklas, padeda jaunesniems vaikams ir yra tikras įkvėpimas mums visiems.
Tačiau mūsų tikslas nėra vien suburti jaunimą. Mes sąmoningai investuojame į jų asmenybės augimą. Norime, kad jie augtų atsakingi, drąsūs, gebėtų prisiimti lyderystę ir tikėtų savo idėjomis. Todėl bendradarbiaujame su organizacijomis visoje Europoje, o aktyviausi klubo nariai reguliariai dalyvauja tarptautiniuose mokymuose ir jaunimo mainuose. Šią vasarą Jonas dešimčiai dienų vyksta į Lenkiją, kur kartu su jaunimo lyderiais iš įvairių Europos šalių tobulins darbo su jaunimu įgūdžius.
Man atrodo, kad tai ir yra didžiausia lituanistinio ugdymo sėkmė – kai vaikas užauga ir nebenori išeiti. Kai jis pasilieka, grįžta jau kaip savanoris, tampa pavyzdžiu jaunesniems ir pats kuria tai, ką kadaise sukūrė jam suaugusieji. Tada suprantu, kad kuriame ne tik renginius ar stovyklas. Kuriame bendruomenę, kuri turi ateitį.
Kuo vasara ypatingas metas jūsų mokyklai? Ką veikiate, kaip ruošiatės naujiems mokslo metams?
Nors pamokos baigiasi, mūsų veikla tikrai nesustoja. Vasara mums yra vienas aktyviausių metų laikų. Organizuojame šeimų ir vaikų stovyklas „Gintarėliai“, jaunimo projektus, bendruomenės renginius, žygius, kūrybines veiklas. Būtent čia vaikai gali laisvai bendrauti lietuviškai, sustiprinti draugystes ir kurti prisiminimus, kurie dažnai išlieka visam gyvenimui.
Tuo pačiu metu jau pradedame ruoštis naujiems mokslo metams – planuojame programas, kuriame naujus projektus, rengiame mokymo priemones, bendraujame su mokytojais ir šeimomis.
Man vasara nėra mokslo metų pabaiga. Tai naujų idėjų pradžia. Būtent vasarą gimsta daugelis iniciatyvų, kurios vėliau tampa bendrais projektais, naujomis partnerystėmis ir tradicijomis. Ir turbūt didžiausias džiaugsmas yra matyti, kad kasmet į šią kelionę įsitraukia vis daugiau šeimų, o vaikai su nekantrumu laukia ne tik rugsėjo pamokų, bet ir kitų bendrų susitikimų lietuviškoje bendruomenėje.
Parengė Rasa Grinkevičienė
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 6000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2026.07.03
