Kaip dažnai mes fotografuojame kelionių vaizdus, svetimus miestus, jūras, kalnus… Ir kur kas rečiau išsitraukiame fotoaparatą įamžinti skirtingas savo giminės kartas. O tai neįkainojamas kiekvienos šeimos metraštis.
Fotografė Vitalija Jakovonienė, sakmine.art
Prisiminimai, likę nuotraukose
Aš pati augau 8 vaikų šeimoje. Didelė šeima – daug sumaišties, veiksmo, šurmulio. O iš kitos pusės, tai didelis turtas. Kai dabar, būdami suaugę, susirenkame į krūvą, mielai prisimename savo vaikystę ir senelių medinį namą, kurį paskui nugriovė melioracija. Mes persikėlėme gyventi kitur, ir senieji namai šešiametės atmintyje liko lyg per rūką. Bet atsiminimus atgaivinti padeda amžiną atilsį tėvelio hobis – videografija.
Prieš 50 metų tėvelis buvo nusipirkęs vaizdo kamerą ir fiksavo šeimos kasdienybę. Neseniai nunešėme juostas skaitmenizuoti, ir visiems buvo proga peržiūrėti, prisiminti tuos laikus. Juk tarp vyriausio ir jauniausio vaiko – net 25 metų skirtumas, tad mūsų prisiminimai apie vaikystę skirtingi.
Nuotraukose liko įamžinti mūsų seneliai, brolių ir sesučių pirmieji žingsniai, žaidimai, kaip eidavome paėmę vienas kitą už rankyčių. Tos nuotraukų peržiūros visus labai sujaudino ir leido giliau suvokti šeimos ryšį. Todėl ir savo klientams noriu siūlyti fotografuoti šeimos santykį, mažą anūko rankelę, telpančią sename senelės ar prosenelės delne.
Kaip gimsta giminių fotosesijų siužetai
Kartą su drauge išsikalbėjome apie jos devyniasdešimtmetę močiutę. Pasirodo, tekant dukrai, ji dovanojo nėriniais puoštų rankšluosčių ir patalynės kraitį. Paskui tą tradiciją tęsė ir anūkėms. Tik jaunajai proanūkei, bijodama, kad nesulauks vestuvių, dovaną įteikė pilnametystės proga. Kai išgirdau apie tradiciją, kilo mintis įkalbinti giminės moteris surengti fotosesiją su kraičio dovanomis. Devyniasdešimtmetė mielai sutiko, tad susirinkome visos mano sodyboje ir fotografavomės – tai buvo viena šilčiausių fotosesijų. Nutaikėme gražią pavasario dieną, kai žydi obelys. Kadruose yra ir obuolių kraitelė – norėjome parodyti, kad gamtoje yra žydėjimas ir yra derlius, taip ir žmonių gyvenime vaikystė eina šalia brandos, senatvės.
Kitos šeimos fotosesija vyko senelių sodintame sode. Aš pati labai norėčiau turėti vaikystės nuotraukų, kur sėdžiu močiutei ant kelių. Deja, tokių neturiu… Užtat su džiaugsmu įamžinu kitų šeimų ryšį, kartų bendravimą. Šiais laikais šeimos dažniausiai nebegyvena kartu, jas skiria atstumai, kartais net skirtingos šalys, tad net ir reti susitikimai yra labai brangūs, to niekada nepakeis dirbtinis intelektas.
Planuojant giminės fotosesiją, verta pagalvoti, kokios detalės galėtų būti svarbios visai šeimai? Pavyzdžiui, aš pati su broliais ir seserimis jau planuoju vasaros fotosesiją skinant raudonuosius serbentus. Tie serbentai prisiminimuose likę iš mūsų vaikystės.
Kartą į fotosesiją moteris atsinešė savo tėvo drožtą medinį šaukštą, kurio vienas šonas buvo jau gerokai padilęs. Bet fotosesijoje ji maišė tradicinio pyrago tešlą būtent šiuo šaukštu. Tokios detalės leidžia nuotraukų siužetą padaryti labai asmenišką, paversti atskira istorija. Kai vaikai auga ir žiūri tokias nuotraukas, jie kur kas geriau suvokia savo šaknis. Tai, ką perteikia vaizdas, negalėtų perteikti vien žodžiai.
Teko fotografuoti mamos, dukros ir senelės santykį Namibijoje. Ilka Adams į gimtinę grįžo su Lietuvoje augančia dukryte, ir jų bendravimas multikultūrinėje aplinkoje buvo ypatingas. Surengti giminės fotosesiją ypač patarčiau šeimoms, kuriose tėtis ir mama yra iš skirtingų šalių. Nuotraukose įamžinti maži simboliai vėliau vaikui leidžia geriau suvokti savo šaknis, suprasti, kokios jos plačios.
Šeimos terapija
Sklaidyti senus albumus, peržiūrėti giminės nuotraukas yra savotiška terapija. Mano pačios šeimoje yra išlikę keletas garso įrašų, kuriuose kalba seneliai. Labai įdomu išgirsti jų gyvą balsą. Sako, kad senelis gražiai dainuodavo…
Būtina pagalvoti, kaip įtraukti tokių garso ar vaizdo metraščių peržiūras į šeimos ritualus, tradicijas. Galbūt per kiekvienas šventes susirinkus skirti laiko ir prisiminimams? Mūsų tėtis kiekvieną sekmadienį kepdavo bulvinius blynus su spirgučiais, ir kai dabar susirenkame kartu, irgi tai darome.
Ar paprasta sukviesti visus fotografuotis
Žinoma, kad nepaprasta! Kartais mamos paaugliams prižada visokių atlygių už tai, kad jie teiksis dalyvauti fotosesijoje. O vyrai sutinka būti tik „taksistais“, atvežti šeimą, bet patys fotografuotis nenori. O paskui nejučia įsitraukia, atsipalaiduoja ir išvažiuoja visi patenkinti, sako, kad buvo smagu.
Nuostabu, kai fotosesijai ruošiamasi, parenkamos detalės, stilistika, kalbamasi apie bendrus prisiminimus, – fotosesija įgauna gylio ir emocinio krūvio, tokios detalės nuotraukose išliks svarbios ir po daugelio metų. Vis dėlto siūlau nesureikšminti giminės fotosesijos derinant visų drabužių spalvas, vienodą stilių, o tiesiog ryžtis ją padaryti. Kur rengti giminės fotosesiją, nėra taip svarbu – tinka ir studija, ir gamta, laukas. Kiekviena vieta turi savų privalumų. Studijoje bus mažiau aplinkos ir detalių, labiau išryškės žmonių tarpusavio santykis. O gamtoje atsiras daugiau emocinio fono, tad bet kuri fotosesija turės savo privalumų.
