Ar pastebėjote, kad net reklamose vis dažniau pasirodo visai nemanekeniškos išvaizdos, o normalios, tikros moterys? Ir naujas vaikiškas drabužėlių kolekcijas pristato ne gražiai sušukuoti tvarkingučiai, o linksmi, susivėlę basakojai?
Kai dirbtinis intelektas bet kurią nuotrauką gali išdailinti iki saldumo, bet kurį žmogų paversti princu ir princese, didžiausia vertybe tampa tikrumas.
Su fotografe Olia Gotli pakalbėkime apie tikrumą šeimų fotosesijose.
Kokių šeimos nuotraukų dabar nori klientai?
Kai aš pati buvau pradedančioji fotografė, dažnai tekdavo fotografuoti žmones su tobulais makiažais, puikiu apšvietimu ir šventiniais drabužiais. Tada tokios „gražios“ fotosesijos buvo populiarios. Bet ilgainiui supratau, kad man pačiai tai nėra labai įdomu. Kiekvienas menininkas atranda sritį, kuri jam artima. Man tokia sritimi tapo žmonių natūralumas. Dabar dažniausiai tokias fotosesijas ir rengiu. Jos vyksta ne studijoje, o kur nors gamtoje, žmonėms svarbioje, mieloje vietoje, – parke, senelių sodyboje ar tiesiog savo namuose. Toje erdvėje lengviausia atsipalaiduoti ir būti savimi. Jei šeima turi vaikų, jiems kur kas paprasčiau fotografuotis tarp savo namų sienų, o ne svetimoje studijoje.
Smagu, kai šeimos kūrybingos ir pačios pasiūlo idėjų. Pavyzdžiui, teko fotografuoti vieną šeimą, kuri pasiūlė kelionę laiku, tarsi sugrįžti į savo pačių vaikystę, 80-uosius. Fotosesijai parinkome žalią rugių lauką, jie išsinuomojo seną žiguliuką, pasiėmė keturmetę dukrytę, augintinius šunį ir triušiuką… Žinoma, ir popierinį žemėlapį, kuris neleidžia pasiklysti, – juk tais laikais nebuvo jokių navigacijų, jokių mobiliųjų telefonų!
Fotosesija virto tarsi kino filmu, žaidimu. Tose retro nuotraukose atsispindi ir šeimos pomėgis keliauti, ir gražus tarpusavio ryšys. Net gamta tą vakarą mums buvo palanki – visą savaitę lijo, o fotografuojant porai valandų nušvito saulė.
Tokios kūrybingos šeimos labai įkvepia.
Ar dažnai tenka prašyti: „Žiūrėkite į objektyvą ir šypsokitės“?
Niekada taip nesakau ir tėvams draudžiu taip sakyti vaikams! Jei vaikas nenori šypsotis – tegul nesišypso, o jei jam juokinga, – tegul juokiasi. Mano mėgstamiausias amžius – ikimokyklinukai, jie labai natūralūs, bet kartu jau turi savo charakterį, žino, ko nori ir ko nenori. Būna, sako: „Aš nenoriu fotografuotis, nefotografuok manęs!“ Sakau, gerai, tada fotografuosiu tėvelius. Jis kurį laiką stebi, nejučia paprašau man padėti, nuspausti fotoaparato mygtuką. Arba pasiūlau pakutenti tėtį ir pažiūrėti, ar jis juoksis. Arba išsitraukti mėgstamą stalo žaidimą ir visiems pažaisti kartu. Kartais kartu žiūrime pro langą, ar nenubėgo šuniukas, kartais pasiūlau apkabinti mamą. Vaikas įsitraukia į procesą, atsipalaiduoja. O tada jau dažniausiai neprieštarauja fotografuojamas. Svarbiausia įamžinti šeimos tarpusavio santykį ir jausmą to laiko, kuriame dabar gyvena. Ne išvaizda, ne interjeras svarbiausia, o jausmas.
Šeima neturi dirbti modelio darbo. Būti profesionaliu modeliu ir pozuoti taip, kaip reikia reklamos užsakovams, – iš tiesų sunkus darbas. Bet ar to reikia šeimai?
Juk jie nuotraukas daro sau, o ne spausdinti žurnale.
Kaip ruoštis šeimos fotosesijai – ar derinti drabužius, gražinti namus?
Kadangi jau senokai linkstu prie „life style“, ypatingo pasiruošimo nerekomenduoju. Galbūt tik patarčiau rinktis ramesnes drabužių spalvas, kad tai nenukreiptų dėmesio nuo pačių žmonių. Anksčiau šeimoms išsiųsdavau praktinę pasiruošimo atmintinę. Joje būdavo patarimas rinktis laisvesnius drabužius, kurie nevaržo judesių. Nes kai žmogus vilki labai aptemptus drabužius, jam sunku judėti, galvoja, kaip jis atrodo pasilenkęs ir t.t. Ir makiažo moterims geriau nesirinkti vakarinio – pakanka natūralaus, nelabai pastebimo, tiek, kad pati jaustųsi gerai.
Be to, toje atmintinėje būdavo patarimas, kad šeimos narių aprangoje dominuotų ne daugiau kaip 3 tarpusavyje derančios spalvos. Bet dabar keičiuosi ir aš pati – patinka, kai žmonės turi savo stilių, tegul fotografuojasi ir su ryškiais drabužiais, ir su daugiau spalvų. Smagu, jei ir namai turi autentiškumo, neprimena baldų salono ar katalogo. Kur kas įdomiau, kai jie nėra sterilūs, kai kabo vaikų piešiniai, priklijuoti magnetukai ir galbūt ne vietoje numestas žaislas. Gyvenimas su vaikais nelabai nuspėjamas, netvarka yra kasdienybės dalis. Niekas negyvena kaip reklamoje.
Galima sukurti tobulą kadrą, kur visi gražūs, aplinka labai estetiška, nuotaika pakili, – bet ar tai bus tikrai išgyventa emocija? Kokia tokių nuotraukų išliekamoji vertė? Kuo daugiau dirbtinio intelekto ateina į mūsų gyvenimą, kuo lengviau sukurti iliuziją, kurios nėra. Ir tuo vertingesni pasidaro tikri, netobuli dalykai. Kad ir tas ne vietoje numestas žaislas – po kelerių metų jį pamatysime visai kitomis akimis, ir jis primins laiką, kurį išgyvenome. Tokios nuotraukos kuria prisiminimus.
Tekstas Gintos Liaugminienės
Nuotraukos Olios Gotli
