Fotografė Ana Rosso turi užsakymų visame pasaulyje, fotografuoja prabangias vestuves, rengia viršelių fotosesijas žurnalams, ją mėgsta garsenybės. Tad kodėl ji nutarė imtis projekto, kuris niekaip nepavirs pinigais, o atneš tik išlaidas. Negana to, jis atims jėgas, išsunks energiją ir privers verkti?
Su fotografe kalbamės apie jos idėją – neatlygintinai fotografuoti gimdymus.
Iš gimdymo – vienintelė nuotrauka
Ana sūnaus susilaukė prieš 8 metus. Abu su vyru, tuomet jau fotografai, nutarė sūnaus gimimą įamžinti kaip pridera. Į gimdyklą atsinešė lagaminus fototechnikos, nes kai Ana gimdys, vyras fotografuos ir filmuos. Tačiau viskas prasidėjo ir pasibaigė vienintele telefonu padaryta nuotrauka, kurioje matyti pusė sūnaus veido. Gimdymo eiga išslydo iš rankų, viskas vyko pagreitintai, gimdymas komplikavosi, reikėjo skubiai operuoti. „Viskas buvo taip jautru, greita, svarbu, kad mes net neištraukėme savo atsivežtos fototechnikos. Dabar be galo apmaudu, kad neturime nuotraukų iš šio įvykio. Sūnus prašo parodyti, kaip jis atrodė tik gimęs, deja, neturime ką pasiūlyti. Negana to, mes net negalime jam papasakoti, kaip viskas buvo, nes dėl labai stiprių emocijų mums išsitrynė daug detalių“, – sako Ana.
Vėliau ji ne kartą pagalvojo – kodėl Lietuvoje taip nepopuliaru fotografuoti gimdymus? Užsienyje net yra tokia fotografų specializacija, šeimos noriai savo gimdymus įamžina. Lietuvoje to nėra.
Draugės gimdymas
Idėją, kad būtų prasminga tokią veiklą pradėti Lietuvoje, Ana nešiojosi keletą metų. Mintis tapo kūnu, kai artėjo šeimos draugų – Veronikos ir Simo –sūnaus gimimas. Veronika (paskyros Mokytoja Veronika kūrėja) išklausė Anos minčių ir sutiko, kad jos gimdymas būtų fotografuojamas. Vienintelis Anos prašymas – kad šeima leistų gimdymo nuotraukas viešinti.
„Veronikos gimdyme dar kartą supratau, kodėl mes neturime nuotraukų iš savo sūnaus gimimo. Emocijos tokios gyvos ir jautrios, kad imti fotoaparatą ir pozuoti tiesiog neateitų į galvą. Manau, jie patys po gimdymo daugybės dalykų neatsiminė, viską priminė nuotraukos. O kadangi fotografas viską mato iš šono, jis pastebi gal net daugiau, nei patys tėvai“, – sako Ana.
Projektas, kuriame galite sudalyvauti ir jūs
Po Veronikos gimdymo buvo dar du, kuriuose Ana sudalyvavo. Idėja įgavo sparnus. Dabar fotografė nori sukaupti daugiau gimdymo istorijų ir kurti parodą. Gimdymus ji fotografuoja nemokamai, vienintelis prašymas tėvams, kad nuotraukas leistų viešinti.
Kodėl nespalvotos
Dauguma projekto nuotraukų yra nespalvotos. Spalvotų nedaug. „Studijavau psichologiją ir esu įsitikinusi, kad spalvos nukreipia mūsų dėmesį nuo jausmų. Jeigu fotografas nori paryškinti emociją, geriau tiks nespalvota nuotrauka. To ir siekiu“, – sako Ana.
Emocijos būna tokios stiprios, kad ašaros liejasi ne tik mamai, tėčiui, bet ir fotografei. „Esu jautri, verkiu ir per santuokos ceremoniją, kai fotografuoju vestuves. Ką jau kalbėti apie gimdymą. Pamenu, Veronikos sūnelį (jai buvo atliktas cezario pjūvis) atnešė tėčiui Simui ir paprašė, kad jis nusirengtų ir priglaustų kūdikėlį prie nuogos krūtinės. Kad vaikutis pajaustų tėčio odos kvapą ir šilumą. Simas nežinojo, kaip mažiuką laikyti, sūnelis verkė, Simo rankos drebėjo. Fotografavau ir nuo užplūdusių emocijų pati pradėjau verkti.
Nuostabu įamžinti vaikelį, kuris šiame pasaulyje yra vos kelias sekundes. Neįtikėtina, kad aš esu žmogus, kuriam suteikta privilegija matyti naujos gyvybės pirmąsias sekundes. Taip, man patinka fotografuoti vestuves, daryti portretus. Bet kai fotografuoju gimdymą, jaučiu, kad darau kažką didingo, kas kada nors galės įeiti į fotografijos istoriją“, – sako Ana.
Gimdymas yra gražus
Ana bijojo, kaip pavyks fotografuoti natūralų gimdymą, – nei pati jo buvo patyrusi, nei mačiusi. Gal bus nemalonu? Viskas susiklostė atvirkščiai.
„Nesitikėjau, kad viskas yra taip estetiška ir gražu. Gimdymas turi būti parodytas – kad dingtų nuomonė apie jo negražumą. Mano akimis, tos emocijos, kurias patiria šeima gimdykloje, yra fantastiškos.
Kai portaluose pasidalinau Veronikos gimdymo nuotraukomis, paskaičiau žmonių komentarus. Jauni sekėjai mano instagramo paskyroje palaikė – kaip jautru, koks geras sumanymas. Deja, skaitytojai prie Delfi.lt straipsnio komentavo: „Kaip baisu, kaip šlykštu, kaip galima viešinti tokius dalykus, kam ji vedėsi vyrą į gimdymą – jis paskui į ją nežiūrės“. Supratau, kad vyresnio amžiaus žmonės yra įsitikinę, jog gimdymas yra šlykštu. Jeigu pakeisiu nors porą procentų tokio mąstymo, būsiu laiminga“, – sako Ana.
Dabar visi esame fotografai
Dabar, kai telefonuose yra fotokameros, visi esame fotografai. Gimdyvė gali darytis asmenukes nuo gimdymo stalo. Vis dėlto, profesionali fotosesija yra kaip diena ir naktis, lyginant su asmeniniu albumu. Ana išvardija kelis argumentus:
„Pasikartosiu iš savo patirties, kad gimdant tikrai ne fotografavimas galvoje. Čia panašiai, kaip per vestuves, kai jaunieji vakarinei daliai nesamdo fotografo ir sako – kas nors iš svečių pafotografuos. O galų gale neturi nuotraukų, nes svečiai norėjo švęsti.
Kitas dalykas – profesionali technika. Mes mokame padaryti tokius kadrus, kuriuos vėliau galima didinti per visą sieną.
Trečias dalykas – mes matome iš šono, todėl tikrai užfiksuosime daugiau, nei pati gimdanti pora. Fotosesijos iš gimdymo yra nereali dovana artimiesiems, seneliams, kurie negali dalyvauti gimdyme, bet pilni smalsumo, kaip viskas vyko, kaip anūkas atrodė tik gimęs“.
Apie fotografę Ana Rosso
Studijavo psichologiją. 2014 metais įstojo į fotografijos institutą Dubline, jau studijuodama dirbo fotografe. Pradėjo nuo mados fotografijos, tada grįžo į Lietuvą, fotografavo viršelius, vestuves.
Tekstas Neilos Ramoškienės, nuotraukos Anos Rosso
