Gyvename pasaulyje, kuriame vaikai nuo mažens labai greitai išmoksta būti vertinami. Pažymiai, rezultatai, testai, palyginimai, lūkesčiai – visa tai tampa jų kasdienybės dalimi dar prieš jiems spėjant suprasti, kas jie yra patys. Ir nors dažnai manome, kad taip ugdome motyvaciją siekti daugiau, vis dažniau matome kitą pasekmę – vaikai pradeda bijoti klysti.
Rapolas Gražys, Stauskaitės meno mokyklos vadovas
Baimė suklysti šiandien tampa viena didžiausių vidinių įtampų, su kuria susiduria vaikai. Jie nebenori bandyti to, ko nemoka idealiai. Nenori piešti, jei nepavyks „gražiai“. Nenori kalbėti, jei gali pasakyti neteisingai. Nenori kurti, jei kažkas įvertins prasčiau nei kitus. Ir būtent šioje vietoje pradeda siaurėti ne tik kūrybiškumas, bet ir žmogaus santykis su savimi.
Nes kai vaikas nuolat mokosi dėl rezultato, jis pradeda tikėti, kad jo vertė priklauso nuo to, kaip jam sekasi.
Saugumas, smalsumas ir patyrimas
Neuromokslas šiandien vis aiškiau kalba apie tai, kad vaiko smegenys vystosi ne per spaudimą, o per saugumą, smalsumą ir patyrimą. Kai vaikas jaučiasi saugus bandyti, jo smegenys išlieka atviros mokymuisi. Kai jis nebijo suklysti, aktyvuojasi kūrybinis ir kritinis mąstymas, stiprėja gebėjimas priimti sprendimus, reflektuoti ir kurti naujus neuroninius ryšius. O kai vaikas nuolat gyvena įtampoje, vertinime ir baimėje būti nepakankamu, jo smegenys pereina į gynybinę būseną – svarbiausia tampa ne pažinti, o nesuklysti.
Todėl šiandien vis daugiau kalbama apie procesą, o ne vien rezultatą. Procesas vaikui suteikia tai, ko negali suteikti pažymys – vidinį saugumą augti savo tempu. Kūrybinėje veikloje nėra vieno teisingo atsakymo, todėl vaikas gali eksperimentuoti, ieškoti, klysti ir bandyti dar kartą. Tokiu būdu formuojasi ne tik kūrybiškumas, bet ir psichologinis atsparumas. Vaikas pradeda suprasti, kad klaida nėra jo vertės įrodymas. Ji tampa mokymosi dalimi. Ir būtent čia gimsta pasitikėjimas savimi.
Ne tada, kai viskas pavyksta idealiai. O tada, kai žmogus supranta, kad gali bandyti net ir nežinodamas galutinio rezultato.
Dirbdami su vaikais labai aiškiai matome, kaip kūrybinis procesas keičia jų laikyseną. Vaikai, kurie pradžioje bijo piešti, po truputį pradeda drąsiau reikšti mintis. Tie, kurie nuolat laukia patvirtinimo, ima labiau pasitikėti savo sprendimais. Tie, kurie bijo suklysti, pradeda mėgautis pačiu ieškojimu. Ir tai nėra tik emocinis pokytis – tai tiesiogiai susiję su jų raida ir aplinka.
Mokymasis per kūną ir pojūčius
Kai vaikas patiria mažiau vidinės įtampos, jo pažinimo procesai vyksta sklandžiau. Gerėja koncentracija, dėmesio išlaikymas, gebėjimas įsigilinti, reflektuoti ir jungti skirtingas idėjas. Kūrybinė veikla aktyvina smegenų plastiškumą – gebėjimą formuoti naujus neuroninius ryšius. Ypač stipriai tai vyksta tada, kai į mokymąsi įtraukiamas kūnas ir pojūčiai.
Rašymas ranka, tapymas, piešimas, lipdymas, konstravimas, darbas su fizinėmis medžiagomis aktyvuoja daug daugiau smegenų sričių nei vien informacijos vartojimas ekrane. Smulkioji motorika tiesiogiai susijusi su kalbos, atminties, mąstymo ir emocinio reguliavimo vystymusi. Kai vaikas kuria rankomis, jis tuo pačiu mokosi:
- išbūti procese,
- toleruoti neapibrėžtumą,
- priimti netobulumą,
- susikaupti,
Tai tampa ne tik meniniu ugdymu, bet visapusišku žmogaus augimu. Šiandien vis daugiau kalbama apie kritinio mąstymo svarbą, tačiau kritinis mąstymas neatsiranda iš informacijos kiekio. Jis atsiranda tada, kai žmogus turi erdvės klausti, interpretuoti, ieškoti savo santykio su pasauliu. O kūryba yra viena stipriausių tokių erdvių.
Per kūrybinį procesą vaikas mokosi ne atkartoti, o mąstyti. Ne ieškoti vienintelio teisingo atsakymo, o suprasti, kad pasaulyje gali egzistuoti skirtingi matymo būdai. Tai ypač svarbu šiandien, kai dirbtinis intelektas ir technologijos vis greičiau perima standartines užduotis.
Ateities pasaulyje vertingiausi tampa tie žmonės, kurie geba:
- kurti,
- jungti skirtingas sritis,
- spręsti problemas,
- reflektuoti,
- išlikti jautrūs ir savarankiškai mąstantys.
Ir galbūt svarbiausia – kūrybinis ugdymas padeda vaikui neprarasti ryšio su savimi.
Stauskaitės meno mokykla jau daugiau nei trisdešimt penkerius metus dirba su principu, kad svarbiausia yra ne vertinti rezultatą, o stebėti žmogaus augimą procese. Čia vaikai mokosi ne tik meno technikų. Jie mokosi pasitikėti savo matymu, nebijoti suklysti, ieškoti savo kelio ir suprasti, kad jų mintys turi vertę.
Tai yra visiškai kitoks santykis su mokymusi. Santykis, kuriame vaikas ne spaudžiamas atitikti, o kviečiamas augti. Ir galbūt šiandien tai tampa viena svarbiausių ateities kompetencijų. Nes pasauliui vis mažiau reikės žmonių, kurie tik teisingai atsako. Pasauliui reikės žmonių, kurie geba mąstyti savarankiškai, kurti, jausti ir nebijoti būti savimi.
Susiję straipsniai
