Švelnus palaikymas persileidimą patyrusiai mamai: kokių frazių jokiu būdu nesakyti

Sėkmingai besivystantis nėštumas ir gimęs sveikas vaikelis – šviesioji motinystės pusė, apie kurią lengva ir norisi kalbėti. Tačiau nė viena moteris nėra apsaugota nuo šešėlinės motinystės pusės, kuria menkai dar drįstame dalintis.

Ką reiškia patirti persileidimą bei kaip mokytis su šia netektimi susigyventi, kalbamės su Krizinio nėštumo centro (toliau KNC) psichologe Rūta Mickevičiene.

Persileidimų realybė

Kasmet persileidimo (savaiminio nėštumo nutrūkimo iki 22 savaitės) sielvartą ir liūdesį išgyvena daugybė moterų visame pasaulyje. Manoma, jog persileidimu baigiasi apie trečdalis visų nėštumų, tai rodo, kad jie yra kur kas dažnesni, nei manome.

Vieni persileidimai įvyksta iki 12 nėštumo savaitės (per pirmąjį nėštumo trimestrą) ir vadinami ankstyvaisiais persileidimais. Kartais jie įvyksta taip anksti, kad moterys nė nesužino, jog laukiasi.

Ankstyvieji.

Pastebėta, kad maždaug apie 50 proc. nėštumų nutrūksta netrukus po apvaisinimo, kai apvaisinta kiaušialąstė nustoja vystytis, nė nespėjusi įsitvirtinti moters gimdoje. O tai reiškia, kad persileidimas įvyksta dar iki moteriai sužinant apie nėštumą. Tiesiog prasideda pavėlavęs kraujavimas, kuris palaikomas sutrikusio mėnesinių ciklo požymiu.

Iki 30 proc. nėštumų nutrūksta po embriono įsitvirtinimo gimdoje. Kitaip sakant, dalis moterų, kurių nėštumo testas buvo teigiamas, patiria persileidimą, nesulaukusios apsilankymo pas ginekologą dienos.

Ir maždaug apie 10–25 proc. nėštumų savaime nutrūksta jau po nėštumo patvirtinimo ultragarso tyrimu, o baigiantis pirmajam trimestrui, tikimybė persileisti sumažėja iki 2–10 proc.

Vėlyvieji.

Kiti persileidimai įvyksta nuo 13 iki 22 nėštumo savaitės (per antrąjį nėštumo trimestrą) ir vadinami vėlyvaisiais. Dabar tikimybė persileisti sumažėja iki 1–2 proc. Vėliau įvykęs nėštumo nutrūkimas laikomas priešlaikiniu gimdymu, o negyvo gimusio kūdikio (negyvagimio) ir kūdikio, mirusio pirmą gyvenimo savaitę, netektis – perinataline netektimi.

Kartais praktikoje pasitaiko atvejų, kai vaisius jau būna žuvęs ar nustojęs vystytis, tačiau nėštumas nenutrūksta savaime ir yra vadinamas nesivystančiu nėštumu. Tokiu atveju rekomenduojama dar kurį laiką laukti, kol prasidės savaiminis persileidimas, arba nutraukti nėštumą medikamentiniu ar chirurginiu būdu. Toks laukimas kai kurioms moterims būna itin emociškai traumuojantis, nes jaučiasi, kaip „vaikščiojantis karstas“.

Tipiškos emocijos, kurias išgyvena moteris, patyrusi persileidimą.

Tiek ankstyvą, tiek vėlesnį persileidimą patyrusios moters išgyvenimai yra realūs ir pagrįsti. Nebūtinai mažas nėštumas reikš mažiau intensyvesnius jausmus. Taip yra todėl, kad kiekvienai moteriai jos skausmas yra individualus, o jo intensyvumą lemia:

kiek labai vaikelis buvo lauktas,

kokios prasmės ir ateities planai buvo kuriami,

kokios sulaukia artimųjų pagalbos,

kiek moteris suvokia ir priima gyvenimo dėsnį apie neišvengiamą žmogiškąją tikrovę, gyvybės trapumą ir laikinumą, nebando kontroliuoti ir prisiimti atsakomybės už jai nepavaldžius dalykus ir pan.

Persileidimas yra ne tik medicininis įvykis, bet ir reikšminga emocinė netektis. Ji sukelia su gedulu siejamus jausmus ir išgyvenimus, turinčius savo dinamiką (iš pradžių – šokas, neigimas, vėliau – pyktis, derybos, dar vėliau – depresija, galų gale – priėmimas, susitaikymas, paleidimas). Tą paliudija ir į KNC besikreipiančios nėštumo netektį patyrusios ir individualios ar grupinės pagalbos ieškančios moterys. Jas apninka permainingos mintys, intensyvūs ir nemalonūs jausmai, slogios emocijos bei pakitę kūno pojūčiai.

Pavyzdžiui:

• Sutrikimas, psichologinė krizė. Moteriai, kuri vakar dar laukėsi, o šiandien jau yra sakoma, kad vaisius nebesivysto ar vaikelio širdelė sustojo, būna nepakeliamai sunku tai išgirsti, suvokti, pripažinti, ypač, jei jau buvo praėjęs pirmasis trimestras ir moters baimės išsisklaidžiusios. Dažna moteris pajaučia vidinę tuštumą, lyg būtų mirusi iš vidaus, jos pasaulis susitraukia iki jos vienos ir jos skausmo.

Dėl didelio emocinio sukrėtimo, streso, liūdesio, nerimo ar panikos moteris gali neprisiminti ar nesuprasti gydytojo žodžių ar jų prasmės, sunkiai suvokti, kas vyksta, ką daryti, kas bus toliau, kaip dabar reikės gyventi. Ji negali patikėti, kad čia jau pabaiga. Ypač tuomet, jei jos aplinkoje nebuvo moterų, patyrusių persileidimą, arba buvo, bet ši tema vis dar likusi tabu, moteris jaučiasi vienintelė, kuriai taip nutiko.

• Nepagrįsta kaltė, gėda, pyktis. Patyrus persileidimą dažnai kyla klausimai: „Kodėl aš?“, „Už ką man taip?“, „Ką aš ne taip padariau?“, „Kodėl kitoms pavyko, o man – ne?“, „Kodėl Dievas neapsaugojo“?, „Tai neteisinga!“ Moteris permąsto įvairias situacijas, galėjusias lemti persileidimą. Pavyzdžiui, gal per daug vaikščiojau, ką nors sunkiai kėliau, nepakankamai tausojau save, neatsisakiau sueities, per anksti pasidalinau nėštumo žinia su kitais ir pan. Ji gali jausti pyktį, nukreiptą į save, kitus artimuosius, gydytojus, aukštesnes jėgas ir pan.

Tačiau tiesa ta, kad nė vienas nėštumas neturi absoliučios sėkmės garantijos. Ir niekas dėl to nekaltas. Tad, kiek sąžininga ir teisinga save kaltinti, kritikuoti ar gėdinti dėl įvykių, nepriklausančių nuo mūsų valios?

• Nusivylimas savimi ir neviltis. Dažna moteris persileidimą suvokia, kaip savęs ir savo kūno nepakankamumą ir nevisavertiškumą. Gali kilti minčių, kad „esu niekam tikusi“, „nevykėlė“, „neverta būti mama“, „Dievas mane baudžia už anksčiau padarytą neteisybę“ ir pan. Dar daugiau – moteris gali jausti, kad ne tik nusivilia savimi, bet ir nuvilia vyrą, artimuosius ar pažįstamus. Apima dar didesnis bejėgiškumo, prislėgtumo jausmas, kuris trukdo kreiptis pagalbos ar ji priimama pasyviai.
• Vengimas, atsitraukimas. Dažnai tampa sunku tarti žodžius ir kalbėti apie nėštumo nutrūkimo skausmą – apie vaikelį, kurio nebuvo lemta išnešioti ir kurio neteks nešioti ant rankų. Kai kurios moterys yra linkusios atsiriboti, atsitraukti į vienumą. Kaip sužeistas žvėris traukiasi į miško glūdumą, taip moteris, patyrusi persileidimą, iš pradžių pati bando talpinti šią patirtį, skausmingai patirdama ir tyliai tverdama.
• Nerimas, baimė dėl ateities. Patyrus persileidimą, po kurio laiko dažnai aplanko neramios ir baimingos mintys apie ateitį: „Ar dar galėsiu būti mama?“, „Gal niekada daugiau ir neišnešiosiu vaikelio?“, „Gal tikrai su manimi kažkas negerai?“, „O jei persileidimas pasikartos?“ Šie nuogąstavimai žmogiški, suprantami – juos išgyvena daugelis moterų, bet svarbu išlikti dabartyje ir atsisakyti negatyvių ateities spėjimų.

Gana dažnai pasitaiko, kad dėl persileido patirtas stresas ir atsiradęs emocinis nuovargis gali paveikti moters savijautą. Jos liūdesį, širdgėlą, tuštumą ir sielvartą rodo ašaros, jaučiamas gumulas gerklėje, apsunkęs kvėpavimas, tuščias žvilgsnis, sutrikęs funkcionavimas kasdienybėje, pakitę valgio ir miego įpročiai ir pan.

Kodėl tai iki šiol slapta tema, kuria gėda dalintis

Visuomenė juda į priekį, tolerancijos ribos begalinės, o šitokia paprasta tema nekalbama. Kodėl?

Drįsčiau teigti, kad persileidimai vis dar galėtų būti vadinami tyliosiomis netektimis, ypač, jei jie buvo ankstyvi. Jei moteris dar nebuvo pasidalinusi žinia apie nėštumą nei su artimaisiais, nei darbe, o padidėjusio pilvelio dar akivaizdžiai nebuvo matyti, po persileidimo dažnai šią patirti moteris yra linkusi pasilikti sau su vyru.

Jei įvyko vėlyvas persileidimas, dažnai būna dar sunkiau dėl to, kad dauguma jau žinojo apie nėštumą, kurio pabaiga dabar tampa matoma. Susiduriama su dideliu pažeidžiamumu, nes fakto nuslėpti nebepavyksta.

Bet, net jei dauguma žino, nuo patiriamo „dramblys kambaryje“ efekto – visi mato, bet niekas nedrįsta apie tai kalbėti – darosi dar sunkiau. Ir tai susiję pirmiausia su įsitikinimais, kad yra gėdinga pripažinti, kad man nepavyko, kad aš kažkuo nepakankama, neverta motinystės laimės, kad kiti niekuo nepadės, kad neverta kreiptis pagalbos. Be to, visuomenėje vyrauja mitai apie tobulą, sėkmingą motinystę ir trūksta psichoedukacijos, kaip reaguoti į kito netektį.

Kai kurios moterys po persileidimo neigia ar ignoruoja pakitusius jausmus bei kūno pojūčius, tikisi, kad viskas kažkaip susitvarkys savaime, tiesiog praeis.

Kitos bijo kreiptis pagalbos dėl vis dar vyraujančių stigmų, nerimauja, ką aplinkiniai pasakys, kaip vertins ir pan.

Dar kitos yra įsitikinusios, kad viską turi išgyventi pačios, kad joms vis tiek niekas nepadės, todėl tyliai kenčia, jaučiasi vienišos.

Tol, kol visuomenėje bus tikima, jog kreiptis pagalbos motinystėje, kupinoje išbandymų, yra gėdinga, o tylėjimas ir sunkumų slėpimas ar neigimas – juos sumažins, tol bus vengiama atsiverti, o pagalbos kreipimasis bus atidėliojamas.

Ką reiškia eiti per netekties patirtį ir ką šiame procese galime aptikti universalaus?

Nors kiekviena netektis individuali, asmeniška, neišmatuojamo jausmų gylio ir sodrumo, galėčiau išskirti keletą bendrumų:

• Svarbu neneigti ir neslopinti netekties skausmo, o leisti sau išsiverkti, išraudoti, išjausti kylančias emocijas bei jausmus. Liūdesys neša žinią, kad įvyko praradimas; pyktis – kad buvo pažeistos ribos, kad niekas su mumis nesitarė apie tai, kas negrįžtamai bus paimta; sielvartas – kad ilgimės ryšio, kuris jau buvo užsimezgęs, ir artumo, kuris jau buvo pajaustas. Moterys pasakoja, kad išsiverkti leidžia sau duše, mašinoje, gamtoje, patikimo žmogaus glėbyje…
• Jausmų išrašymas. Dalis moterų ne iš karto nori ar gali atsiverti kitam žmogui apie patirtą persileidimą. Skausmo tiek daug, kad jo sudėti į jokius žodžius tiesiog neišeina, bet pavyksta sutalpinti kūrybinėje raiškoje. Kai kurios jų rašo jausmų dienoraštį, laiškus išėjusiam vaikeliui, piešia, kuria eilėraščius, dainas ar pasakas, palaiko dvasinį ryšį su išėjusiu vaikeliu per maldą ir pan. Jausmai mums ne šiaip duoti. Jie prašosi būti pamatyti, atpažinti, pripažinti, suvokti, priimti ir išreikšti mums priimtinu ir nežalojančiu būdu.
• Jausmų įžodinimas. Kita dalis moterų iškart po netekties nori, kad būtų žmogus, su kuriuo galėtų pasidalinti savo skausmu, jaustųsi išklausyta ir suprasta be vertinimo, interpretavimo, patarinėjimo. Tuo metu palaikymas, atjauta ir paguoda yra itin svarbi. Kartais tai gali būti artimieji ar draugai, kartais – psichikos sveikatos specialistas (psichologas ar psichoterapeutas), o kartais – moterų bendrystė.

Suprantant, koks svarbus yra žmogiškas ryšys, tuo tikslu KNC teikia psichologines konsultacijas bei reguliariai organizuoja nuotolines emocinio palaikymo grupes moterims, patyrusioms persileidimą ar gimusio naujagimio netektį. Svarbu nelikti vienai su skausminga persileidimo patirtimi. Priėmimo, gijimo ir sveikimo kelias tampa kur kas šviesesnis ir viltingesnis bendrystėje su kitomis panašią patirtį išgyvenančiomis moterimis, kurių yra kur kas daugiau, nei mums atrodo.

• Netekties įprasminimas. Kai gimda ištuštėja, o rankos lieka tuščios, dar nereiškia, kad nieko nebuvo. Buvo, nes kūnas ir psichika turi atmintį – patirtis tikra ir lieka gyva prisiminimuose.

Moteriai labai svarbu liudyti buvusį nėštumą, dovanojusį motinystės patyrimą. KNC pagalbą gaunančios moterys dažnai išsako poreikį sekti paskui asmeninį vedimą oriai ir pagarbiai įprasminti per anksti nutrūkusio nėštumo patirtį.

Pavyzdžiui, viena moteris, patyrusi tris persileidimus, parašė tris knygas kiekvienai savo dukrelei.

Kita moteris išleido kelias poezijos knygas.

Dar viena moteris pagal asmeninius inicialus sukūrė širdies formos votą savo negimusiam sūneliui ir artimų žmonių apsuptyje pakabino jį pasirinktoje bažnyčioje.

Tos, kurios nė nespėjo sužinoti vaikelio lyties, intuityviai pajaučia ir skiria vaikeliui vardą.

Kitos moterys pasigamina įvairius autentiškus pakabukus, kūną papuošia asmenine tatuiruote. Tik jos žino, kokią prasmę ir vertę turi šie liudijimai. Kad ir koks būtų išorinis įprasminimas, jis simbolizuoja didelę mamos meilę per anksti išėjusiai gyvybei bei dėkingumą už gautą motinystės patirtį.

Kokia galėtų būti pagalba sau

Konsultuodama moteris pastebiu, kad nėra vieno ir visoms moterims tinkančio būdo netekties po persileidimo išgyvenimui. Yra tas būdas, kuris tinka konkrečiai moteriai. Nėra ir konkretaus laiko, kiek truks šis skausmas. Vienoms moterims prireiks kelių savaičių ar mėnesių, kitai – pusmečio, dar kitai – metų ir pan.

Svarbiausia, kad kiekviena moteris skausmo kelią praeitų savo individualiu būdu ir tempu, kuris priklauso nuo daugelio dalykų: pačios netekties aplinkybių, šeimyninės situacijos, moters asmeninių savybių, pagalbos prieinamumo, šalyje vyraujančių kultūrinių veiksnių įtakos ir pan. Priešingai, neišgyventa netektis yra tarsi neįvykęs prisitaikymas prie pokyčio, kuris veikia moters jausmus ir emocijas, požiūrį, kasdieninius pasirinkimus, poelgius, savijautą, sveikatą, santykius, ateities gyvenimą ir pan.

Kad ir kokios būtų permainingos dienos po netekties, labai svarbu įsipareigoti rūpintis savimi, ieškoti sau tinkamiausių susigyvenimo su patirtimi būdų:

• duoti sau ilgesnį fizinio ir emocinio poilsio laikotarpį, atsitraukiant nuo buities reikalų;
• leisti skausmui tekėti kūnu. Mes negalime pakeisti įvykių, bet galime rinktis, kaip į juos žiūrėsime ir kaip juos sutiksime savo kūne;
• pasirūpinti baziniais poreikiais (subalansuotu ir maistingu maistu; įprastu miego ritmu; švelniais prisilietimais, judėjimu ar mankšta, grąžinančiais kūną į „čia ir dabar“, minčių higiena, bent minimalia malonia veikla);
• mokytis atpažinti ir įžodinti įvairias patiriamas emocijas ir jausmus, leisti juos jausti, priimti ir įsisąmoninti;
• priimti kitų palaikymą, atjautą, paguodą, pagalbą;
• saugiai ir atvirai pasidalinti savo netekties istorija su patikimais žmonėmis;
• išgirsti kitų moterų istorijas ir per jas pamatyti save iš šalies, o kai kuriuos dalykus suvokti iš naujo. Vienišumą keisti į bendrystę;
• atsigręžti į gamtą, pabūti joje (prie vandens, augalų, kalnų), suvokti jos ir žmogaus gyvenimo cikliškumą ir neišvengiamumą;
• puoselėti kasdieninius ritualus, leidžiančius nepanirti vien į netektį, bet padedančius stiprėti ir išlaikyti ryšį su savimi (per muziką, literatūrą, kūrybą, sportą, judesį, kvėpavimą, meditaciją ir kt.);
• nestabdyti savo gyvenimo, o mažais žingsneliais, su permaininga sėkme didinti atvirumą patirčiai.

Nors persileidimo patirtyje glūdi daug skausmo ir kančios, kuri pareikalauja nuoseklaus pasirūpinimo savimi ir vidinio darbo, joje taip pat glūdi didelė dvasinė augimo galimybė. Ji kiekvieną moterį brandina, grynina, skatina apmąstyti: „Kaip ši patirtis mane keičia?“, „Kam ši patirtis man duota?“ ir „Ko reikia, kad mano pačios gyvenime atsirastų daugiau gyvenimo?“. Ji moko gyti, priimti realybę, iš naujo atrasti tikėjimą ir prasmę. Svarbiausia – ir vėl priimti bei pamilti man skirtą motinystės kelią.

Švelnus palaikymas persileidimą patyrusiai mamai

(iš R. Mickevičienės sudarytos knygos „Motinystės išpažintys“, p. 14)

Motinystėje mus aplanko mažesni ar didesni išbandymai ar net praradimai. Iš anksto juos numatyti, suplanuoti ar jiems pasiruošti yra ne mūsų valioje, tačiau tu gali kelti sau adekvačius lūkesčius, toleruoti nežinomybę, tapti psichologiškai atsparesnė, mokytis priimti neišvengiamą gyvenimo realybę, kad ir kokia ji būtų. Galbūt bus dienų, kai norėsi išsižadėti tam tikrų įvykių ar patyrimų, bėgsi nuo jų, o gal net pati nuo savęs. Galbūt norėsi atsukti laiką atgal ir nejausti to, ką dabar jauti. O galbūt skausmas bus toks beribis ir nepakeliamas, kad atrodys, jog nebėra jėgų gyventi… Tačiau priešindamasi tam, kas jau įvyko, tik eikvosi savo laiką ir jėgas. Ilgainiui pajausi, kad priimti ir susitaikyti su tuo, ko nesirinkai ir negali pakeisti, tau padės geranoriškumas, švelnumas, atidumas, atjauta, dėkingumas ir meilė sau. Leisdama skausmui tekėti ir jausti viską, ką jauti, apglėbusi save ir suteikusi sau visą įmanomą šilumą, pradėsi gyti, sveikti, stiprėti ir gyventi toliau. Labiau pasikliausi gyvenimu ir jo vedimu. Pamažu tave palietusiems išbandymams ar praradimams rasi pagarbią bei orią vietą savo širdy. Jie taps didieji tavo gyvenimo mokytojai, apnuoginę vidinę tiesą, išgryninę ir negrįžtamai pakeitę gyvenimo kelią. Kad ir kokius iššūkius patirtum, sąmoningai apsispręsdama sunkumų akivaizdoje kreipti dėmesį į tave stiprinančius dalykus, rasi tikėjimo, vilties ir šviesos“.

Kaip palaikyti moterį, po persileidimo patirties?