Rugsėjis – visuotinės adaptacijos mėnuo. Kažkas samdo auklę, kažkieno vaikai pradeda lankyti darželį ar pirmą klasę. Jautriausiai vyksta lopšelinukų ir darželinukų pratinimas prie „valdiškų namų“. Rūbinėlės kuriam laikui tampa raudų sienomis.
Šį kartą apie adaptaciją kalbėsime kitaip. Ne apie tai, kaip padėti vaikui, o kaip palaikyti mamą. Nes – taip, tai įrodyta – mama irgi patiria adaptaciją.
Apie mamų adaptaciją kalbamės su koučingo ir HR specialiste, gyvenimo pokyčių mentore, Rita Simonavičiūte-Koreive.
Kokie požymiai rodo, kad mama patiria sunkesnę adaptaciją?
Tai sutrikimo, kaltės jausmas, nežinojimas, ko imtis, ką dabar veikti su visu tuo „atsilaisvinusiu“ laiku, emocijų sukilimas – per ašaras, nepasitenkinimą, susierzinimą, net pyktį, kuriuos sunku paaiškinti.
Ir pati perėjau banguotą adaptacijos kelią.
Prieš išleisdama vaiką į darželį pirmąkart, labai nerimavau, nepasitikėjau, jaudinausi, nors iš išorės to gal ir nebuvo matyti. Auklėtojos sakė, kad mano sūnui adaptacijos nebuvo. Tačiau niekas nepadėjo adaptacijos pereiti man. Net kalbos apie tai nebuvo – fokusas tik į vaiką.
Bet kai palyginau, kokia mano būsena buvo pirmąkart išleidus 2 metų sūnų į darželį, ir kaip jaučiausi pati (o kartu ir vaikas) antrais metais, – suvokiau, kiek daug adaptacijoje lemia būtent mano būsena ir jausena, pasitikėjimas, vidinė ramybė.
Norėdama tuo suvokimu pasidalinti ir padėti kitoms mamoms ir vaikams lengviau, ramiau pereiti adaptaciją, pradėjau apie tai kalbėti, o prieš metus įrašiau nemokamą vebinarą „Rytai be ašarų: kaip padėti vaikui (ir sau) adaptuotis darželyje be streso“. Jį galima vis dar nemokamai pažiūrėti feisbuko grupėje RAMI MAMA.
https://www.facebook.com/rita.thinkingpartner/videos/1081442677312196/?idorvanity=1377792151017401.
Beje, pati vėl iš naujo išgyvenu adaptaciją, nes šiuo metu keičiame darželį. Ir šį kartą visa šeima adaptaciją patiriame kitaip – daug lengviau, ramiau ir sklandžiau, nes mano vidinė būsena jau visai kitokia.
Jaudulio ir nerimo neįmanoma išjungti mygtuku. Kokie jūsų patarimai mamoms prieš priimant sprendimą leisti vaiką į lopšelį/darželį?
Jaudulį ir nerimą įmanoma išjungti. Ir tas mygtukas vadinasi vidinė ramybė. Paprastas ir greitas būdas ją pasiekti yra gilus, sutelktas kvėpavimas. Tai sėkmingai padarius, rimsta kūnas ir mintys, ir nerimo, jaudulio nelieka. Bent kuriam laikui. Ir tai galima prilyginti mygtuko paspaudimui.
Tad prieš priimant sprendimą leisti vaiką į darželį, patarčiau nusiraminti.
Ir priimti sprendimą iš vidinės ramybės būsenos, iš savo pajautimo, o ne dėl streso, nerimo, baimių, skubėjimo ar (socialinio) spaudimo, kad „visi taip daro, tai ir man reikia“.
Nereikia testo, kurį mama galėtų užpildyti ir suprasti, ar ji jau pasiruošusi atsiskirti nuo vaiko. Svarbiausia čia yra savęs pajautimas.
*Ar viduje yra noras išleisti vaiką į darželį?
* Ar yra jausmas, kad jau norite, esate pasiruošusi naujam aug(in)imo etapui, kai vėl rutina smarkiai keisis?
Jei jaučiate, kad dar nenorite, bet nusprendėte „autopilotu“ ir verčiate save išleisti vaiką į darželį, jausitės plėšomos iš vidaus. Neretai mamos, kalbėdamos apie savo darželio adaptacijos patyrimą, taip ir sako: „Lyg išplėšė vaiką man iš rankų.“ Kartais taip nutinka ir tiesiogine prasme. Nerekomenduoju taip pradėti leisti vaiką į darželį, nes tai tikrai gali apsunkinti adaptaciją visiems.
Ar palaikote idėją prieš išleidžiant vaiką į darželį pasitreniruoti samdant auklę?
Labai priklauso nuo mamos būsenos. Jei ji dėl tokio pasitreniravimo jausis ramiau, – tai gali sušvelninti šį gyvenimo (ritmo) pokytį.
Atsiskyrimą mamai gali palengvinti po truputį mažinamas praleidžiamo su vaiku laiko kiekis, nebūtinai su aukle. Tuomet keičiasi mamos suvokimas apie savo atsakomybes, norus, poreikius, nes atsiranda erdvės pagalvoti ir apie save, – kas ji yra be to, kad yra mama, ir kam dabar norėtų skirti daugiau laiko ir dėmesio.
Kokius klausimus užduotumėte mamai, kuriai įtariamas „nerimastingo atsiskyrimo“ sindromas?
Dėl ko jai (iš tikrųjų) neramu?
Kas kelia tą nerimą?
Ko ji bijo, kad nutiks?
Reikėtų pabūti su tais klausimais, kuo nuoširdžiau užrašyti atsakymus, nes jau iš jų gali pasimatyti, kad nerimas net nėra dėl vaiko, o nerimą keliančios mintys gal net nėra tiesa.
O jei atsakymai neateina, labai tikėtina, kad mama jau įstrigusi nerimastingumo būsenoje, lyg užburtame rate. Tada atsakymus rasti gali padėti žmogus iš šalies. Aš ar kiti koučingo specialistai, mentoriai ir psichoterapeutai – svarbu kad tai būtų nešališki, sąmoningi žmonės.
Gal adaptacija priklauso nuo mamos asmenybės? Kokios moters savybės rodo, kad jai bus sunku atsiskirti nuo vaiko?
Asmenybė turi įtakos, bet ji juk keičiasi, moteriai tapus mama. Vienaip galima galvoti, kad reaguosime į atsiskyrimą prieš tapdamos mamos, bet visai kitaip iš tikrųjų reaguojame jau tapusios.
Daugiausia įtakos čia turi ryšys su savimi. Jei moteris jį turi, (at)kuria iki vaikų gimimo, tai ir atsiskyrimas bus lengvesnis. O jei moters ryšys su savimi sutrūkinėjęs ar silpnas, tuomet ji daugiau nerimaus, nepasitikės tiek savimi, tiek vaiku, tiek darželiu, net tėčiu. Ji stengsis viską sukontroliuoti, vers save maksimaliai laiko leisti su vaiku, net jei to nenori, net kaltins save už tai.
Ir tai galima nujausti ir pastebėti tiek iki, tiek po vaikų gimimo. Ir galima pakeisti! Būtent tai ir padedu mamoms padaryti.
Kokie signalai, kad mama viena pati nesusitvarkys, o jau reikia pagalbos?
Jei mama nuolat nerimauja, mintys vis sukasi apie tą patį ir ji jau ima prasčiau miegoti, valgyti, pykti, bet negali priimti sprendimo, ar jau leisti vaiką į darželį. Arba gailisi jau pradėjusi leisti.
Jei kiekvienas rytas prasideda ašaromis – tiek vaiko, tiek mamos, ir vaiką reikia tempti į darželį.
Jei ašaromis ar pykčiais baigiasi ir diena, o ryte vėl tas pats iš naujo, – jau nereikėtų numoti ranka sakant „praeis“.
Tuomet reikėtų pradėti nuo nusiraminimo ir savęs pajautimo, išgirdimo. O tada atliepimo. Skiriant laiko ir erdvės sau.
O priėmus sprendimą jau vesti vaiką į darželį, tai reikėtų daryti su pasitikėjimu ir įtraukiant tėtį. Dažnai ryte vaiką į darželį vedant tėčiui, atsiskyrimas būna lengvesnis ir adaptacija sklandesnė.
Per kiek laiko įvyksta mamos adaptacija, kada ją laikote užsitęsusia ir ar nėra blogai, jeigu adaptacijos visai nebūna (gal tada mama yra šalta)?
Trukmė labai individuali ir skirtinga, nes mamų ryšys su savimi ir vaiku skirtingas, kaip ir nerimo lygis ir priežastys, kurias padedu mamoms suvokti.
Mėnesį ir daugiau trunkanti adaptacija jau laikoma užsitęsusia.
O dėl adaptacijos nebuvimo… Manau, kad ji visada būna, tik ne visada matoma. Dažnai adaptaciją tapatiname su vaikais ir jų „sunkomis emocijomis“, išreikštomis ašaromis, rėkimu, neklausymu, bet ar tikrai, jei vaikas neverkia ar nerėkia, – adaptacija nevyksta?
Mama gali atrodyti šalta, jei ji bus užspaudusi ar nuneigusi savo emocijas, neparodys reakcijų, bet jos viduje, tikiu, adaptacija vis tiek vyksta. Kaip ir vaiko viduje, nes jis savo mamą jaučia.
***
Dalinamės Ritos socialinių tinklų įrašu apie mamų adaptaciją.
Darželio adaptacijos esmė ne darželyje. O mamos viduje.
Dažnai dirbdama su mamomis, artėjant darželio laikui, girdžiu tuos pačius nerimo keliamus klausimus:
O jei verks?
O jeigu nenorės eiti?
O jei nevalgys, neužmigs?
Ir tada jų paklausiu:
O kaip jausiesi Tu?
Tyla.
Nes apie tai beveik niekas neklausia!
Net mes pačios savęs.
Dievaži, ir aš neklausiau, kai su nerimu išvedžiau savo sūnų į darželį pirmąkart, prieš 2 metus.
Bet dabar ir mamų-klienčių klausiu, ir savo būseną ir jauseną stebiu.
Nes mes labai rūpinamės tuo, kaip adaptuosis vaikas. Skaitome, ką ekspertai pataria: kiek dienų būti kartu, kada išeiti, ką pasakyti atsisveikinant ir pasiimant, grįžus namo.
Bet per retai susimąstome, kad tą rytą į darželį ateina ne vienas vaikas.
Kartu ateina ir mama (dažniausiai).
Su savo nerimu. Kaltės jausmu. Abejonėmis. Baime būti „bloga mama“. Ir su savo pačios vaikystės patirtimis, kurių net nesusiejame su tuo rytmečiu.
Bet vaikai girdi ne tik mūsų, dažnai pro gniaužiamas ašaras ištartus žodžius.
Jie jaučia mūsų būseną.
Tad jeigu viduje sau kartojame: „Aš dar nepasiruošusi jo paleisti“, vaikas dažnai girdi būtent tai. Ne ausimis. Ryšiu.
Kurį – labai stiprų – pasąmoningai mes, mamos, turime su savo vaikais. Ypač iki 4 metų (išmokau tai savo psichosomatikos konsultacijose ir pradėjau pastebėti ir santykyje su savo sūnumi).
Štai kodėl adaptacija niekada nebuvo susijusi tik su vaiku.
Ji visų pirma yra susijusi su mama.
Su jos gebėjimu pasitikėti.
Ne darželiu. Ne auklėtojomis.
Gyvenimu.
Ir savimi.
Nes paleisti vaiką dažnai reiškia paleisti ir dalį savo tapatybės. Tos, kurioje visą dieną buvome reikalingos. Tos, kurioje aiškiai žinojome savo vaidmenį. Todėl tiek daug mamų nerimauja ir verkia ne tik todėl, kad vaikas verkia.
O todėl, kad pačios išgyvena savo adaptaciją.
Ir žinote ką?
Tai visiškai normalu.
Tad jeigu šiandien ruošiatės darželiui, kviečiu stebėti ir atliepti ne tik vaiką.
Paklauskite ir savęs:
Ko šiandien bijau?
Dėl ko iš tikrųjų nerimauju?
Ir dar vieno klausimo.
Ar tai tikrai susiję su mano vaiku… ar (truputį) ir su manimi?
Labai dažnai būtent nuo šio atsakymo prasideda lengvesnė adaptacija.
Su mažiau nerimo ir daugiau pasitikėjimo.
Ir vaikui, ir mamai.
Darželio adaptacijos esmė ne darželyje.
O mamos viduje.
Rasa Grinkevičienė
Projektą „Neretušuota motinystė“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui 2026 metais skirta suma 9000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.09.21
Susiję straipsniai
