Aistės istorija – kaip greito veiksmo filmas. Todėl tyčia nesakysime, kuo baigėsi jos pasakojimas. Didžioji intriga lauks pokalbio pabaigoje, o dabar – smagaus skaitymo.
Aistė Barysova gyvena Kaune, su vyru augina dukrytę Adriją, turi puslapį apie pagalbinį apvaisinimą instagrame @IVF_lithuania.
Aiste, pirmasis klausimas standartinis – kiek ilgai bandėte pastoti natūraliai ir kada kreipėtės į medikus?
Mūsų kelionė prasidėjo 2020 metais. Buvau ką tik ištekėjusi. Pradėjome svajoti apie vaikučius. Iš pradžių niekur neskubėjome, atrodė, kaip bus – taip bus. Bet nebuvo metus, nebuvo dvejus. Tada supratome, kad reikia išsamiau pasidomėti, kodėl negaliu pastoti. Buvau vos virš 30-ies. Jaučiausi jauna moteris. Vaisingumo specialistams, deja, atrodė kitaip. Visi gydytojai klausdavo – kur aš buvau anksčiau?
Deja, prieš mums kreipiantis į vaisingumo kliniką, nuėjau pasitikrinti pas savo ginekologę. Ji man nustatė endometriomą dešinėje kiaušidėje, kuri gali trukdyti pastoti. Ją išoperavo ir kartu patikrino kiaušintakių pratekamumą. Su operacija sutikau, nieko blogo negalvojau. Kai endometriomos nebebuvo, kreipėmės į vaisingumo kliniką. Ir paaiškėjo neįtikėtinas dalykas – negaliu gauti kompensacijos pagalbiniam apvaisinimui. Lietuvoje, jeigu moteris yra operuota dėl endometriomos, cistos ar miomos, tai traktuojama, kaip nevaisingumo gydymas. Po operacijos turi praeiti dveji metai – tik tada atgaunama teisė į kompensaciją, jei nepastoji (gydymas tuomet laikomas nesėkmingu).
Papuoliau į kambarį be durų ir be langų. Dar dvejus metus turi laukti, kai tau 32-eji, nebenorėjau. Nusprendėme pirmą pagalbinio apvaisinimo ciklą atlikti už savo pinigus, be jokių kompensacijų.
Po šio pirmojo pilnai mokamo ciklo pastojau, bet nėštumas baigėsi devintą savaitę – sustojo plakti vaisiaus širdelė. Atliko medikamentinį valymą.
Ar sužinojote, kodėl įvyko persileidimas?
Sunkiausia buvo paklausti gydytojų – kodėl, kas buvo negerai? Jie atsakė atmestinai: „Na, taip būna, genetinė atranka, gal kažkas blogai vystėsi“. Tas „gal“ man labai žeidė širdį ir skaudino. Nesupratau – juk 9 savaites vaisius vystėsi gerai, augo puikiai, plakė širdelė. Tada euforiškas vizitas pas gydytoją, nes būtent jo metu turėjau gauti nėščiosios kortelę, ir man pasako, kad neaptinka širdies veiklos. Žaibas iš giedro dangaus.
Po šio psichologinio smūgio pradėjau lankyti moterų paramos grupę pas vieną psichologę. Grupė sudaroma vadinamiesiems mokslo metams – nuo rugsėjo iki birželio, grupėje 8 moterys plius psichologė. Visos buvome su labai skirtingomis patirtimis. Vienos – gydymo procese, kitos – kurioms gydymas nepasisekė. Po persileidimų. Nusprendusios nebeturėti vaikų. Skirtingi likimai, o mus vienijanti linija – vaisingumo problemos.
Man tiko toks formatas, nes tai nebuvo kalba tik apie tragedijas. Mes visos augome psichologiškai, mokėmės kovoti su nerimu, kuris kyla gydymo proceso metu ar po nesėkmingo gydymo. Gaudavome daug namų darbų, mokėmės suprasti, kas mes tokios esame, darbuotis su savo vidumi, vertinti savo moteriškumą, jo nepamesti. Mokėmės palengvinti santykius su partneriu, nes vyrai ne visada moka parodyti pakankamai dėmesio. Mokėmės suvokti, kad vyrai irgi išgyvena.
Sustiprėjusi psichologiškai ryžotės antram ciklui. Gal šį kartą viskas vyko kitaip?
Naujas ciklas – antrasis ir kol kas dar Lietuvoje – prasidėjo praėjus 3 mėnesiams po valymo. Gana greitai, nes taip norėjome, jautėme viduje, kad reikia bandyti. Juk pirmą kartą pavyko pastoti. Be to, šį kartą jau gavome kompensaciją, nes vyro tyrimai buvo prasti. Žinoma, kompensacija niekada nebus absoliuti. Mums papildomos išlaidos kainavo apie 900 eurų, bet didžiąją pagalbinio apvaisinimo kaštų dalį apmokėjo Ligonių kasos.
Antras kartas susiklostė ne taip tragiškai, bet ne optimistiškai. Kiaušialąsčių išpunktavo daugiau, net 11, bet neatsižvelgė į tai, kad spermatozoidų tyrimai blogi. Paprastai tokiu atveju gyvą spermatozoidą tiesiogiai įveda į kiaušialąstę (vadinamasis ICSI). Mums kažkodėl nusprendė šio metodo netaikyti, o palikti lėkštelėje kiaušialąstes ir spermatozoidus, kad įvyktų natūralus susijungimas (IVF) Pavyko apvaisinti 3 kiaušialąstes, viena buvo labai blogos kokybės, kitos dvi – pusėtinos.
Įkėlimo metu gydytoja pasakė, kad mano endometriumas (gimdos gleivinė) yra nepakankamo storio, nematyti reikalingų trijų sluoksnių. Nors gimdos gleivinė siuntė ženklus, kad ji nepasiruošusi priimti embrionų, man vis tiek juos įkėlė. Gydytoja du embrionus tiesiog sugadino. Po 10 dienų kraujo tyrimas parodė, kad jokio nėštumo nėra. O vienintelis paliktas nekokybiškas embrionas tiesiog nebeužaugo.
Po antrojo ciklo išėjome tuščiomis rankomis, neturėdami nei „ledinukų“ (taip vadiname užšaldytus embrionus), nei tikslių atsakymų.
Lietuvoje tęsti savo epopėjos nebenorėjote. Kokios šalys siūlo prieinamas pagalbinio apvaisinimo paslaugas?
Pradėjau daugiau domėtis, skaitinėti forumus. Pirmiausia akis užkliuvo už Turkijos. Pasikalbėjome su vyru. Vis dėlto per daug toli skraidyti. Reikėtų pašvęsti mažiausiai kelis mėnesius, o tai sunkiai suderinama su darbais. Žinote, kai kažko ieškai, paskui guglas pradeda siūlyti variantus. Taip netyčia pamačiau Rygos vaisingumo klinikos reklamą. Pasidalinau tuo psichologinės pagalbos grupėje, ir viena moteris sako – aš ten lankausi! Pasikalbėjome su ja privačiai, pasitarėme su vyru, kad verta vieną kartą pabandyti Rygoje. O jeigu nepavyks, tada svarstysime Turkijos variantą.
Praėjus pusmečiui, kreipėmės į Rygos kliniką, buvo skirtas vizitas. Su gydytoja bendravome anglų ir rusų kalbomis, gydytoja abiem kalba puikiai. Po pirmosios konsultacijos tylėdami nuėjome iki mašinos, atsisėdome, susižvalgėme ir pasakėme abu kartu – tai bent!
Kuo jus nustebino tas pokalbis? Latviams pagalbinio apvaisinimo srityje sekasi geriau?
Ten taikomi visai kitokie gydymo algoritmai. Visa komunikacija, plano sudėliojimas nuo A iki Z, stimuliacijos protokolai, vaistų skyrimas – visa tai yra visiškai individualu, gilinantis į žmogaus sveikatos problemas. O to Lietuvoje, labai gaila, gydytojai nedaro.
Abu Lietuvoje atlikti nesėkmingi pagalbinio apvaisinimo ciklai liko nekomentuoti. Teoriškai po dviejų nesėkmių turėtų būti aiškinamasi, kodėl taip nutiko. Net ir po pirmojo nesėkmingo bandymo turėjo būti apžvalga, galbūt antram kartui taikomas kitoks stimuliacijos protokolas, kiti vaistai, kiti intervalai. Gal papildomi kraujo tyrimai. Bet mums nieko neskyrė.
Į Rygą vežiausi labai daug informacijos. Susirinkau viską apie dvi savo procedūras, kokie buvo skirti vaistai, kokios dozės, atlikau papildomus tyrimus pasidomėjusi apie genetines mutacijas, dar kartą išsamiai išsityriau hormoninį foną. Rygoje viską peržiūrėjo, palingavo galvą ir pasakė – mes darysime kitaip.
Ar ten pavyko iš pirmo karto?
Rygoje pagalbinio apvaisinimo procedūrą atlikome du kartus. Abu kartai visiškai skyrėsi. Dėl paskutiniojo (latviško antrojo, o man – ketvirtojo) ciklo net pagalvodavau, ar gydytoja neišprotėjo? Atrodė, kad ji supainiojo vaistų seką ir man skyrė atvirkštinį variantą. Preparatą, kurį Lietuvoje buvau pratusi naudoti paskutinėmis stimuliacijos dienomis, ten skyrė prieš stimuliaciją. Kai moterys parašo man savo istorijas apie pagalbinį apvaisinimą Latvijoje, visada prašau pasidalinti savo stimuliacijos protokolais. Dar nebuvo nė vieno vienodo.
Pirmasis latviškasis kartas buvo nesėkmingas. Man buvo parinktas vaistas, kuris vis dėlto per silpnai stimuliavo kiaušides. Po šio karto nuspręsta, kad mano kiaušidėms reikalingi šiek tiek aštresni medikamentai ir šiek tiek daugiau stimuliacijos laiko. Buvo išgautos tik dvi kiaušialąstės, kurios neapsivaisino dėl prastos kiaušialąsčių kokybės.
Po šio nesėkmingo karto, sėdėdama gydytojos kabinete aptarimui, pasakiau – stop, noriu metų pertraukos ir nieko nebedaryti. Bet gydytoja man vaizdingai atsakė: „Įsivaizduokite, supatės ant surūdijusių sūpynių. Pradedate jas tepti, jos po truputį įsisiūbuoja, nustoja girgždėti. Tada vėl jas paliekate per žiemą. Sninga, lyja pusto. Pavasarį jos nebesisups. Vėl iš naujo reikės tepti. Mes to nedarysime. Mes pradėsime naują gydymą šiandien, nes, pagal ciklą, šiandien – kaip tik tinkama diena“. Išvažiavau iš klinikos su maišiuku vaistų, ir mes pradėjome ketvirtą ciklą.
Papasakokite, kuo jis skyrėsi nuo kitų?
Didžiausias skirtumas buvo stimuliacijos protokolo seka ir nauji vaistai, apie kuriuos nebuvau iki tol girdėjusi (pavyzdžiui purškiami į nosį vaistai, kurie slopina kiaušidžių veiklą norint suvienodinti folikulų augimą prieš stimuliaciją). Toje klinikoje, kurioje atlikau procedūras, niekada neįsodina dviejų embrionų. Jiems nereikia apsidraudimui įsodinti dviejų, nes jie įsodina tik visiškai ištirtus, genetiškai sveikus embrionus. Lietuvoje genetinių embriono tyrimų neatlieka, nors genetiškai netinkamų embrionų procentas yra gana didelis. Taigi po stimuliacijos man buvo išpunktuota 12 kiaušialąsčių, apsivaisino 3, iš jų genetiškai sveikas embrionas buvo 1 (kitas visai netinkamas, o trečias 50/50 sveikas).
Po genetinių tyrimų embrionus užšaldo, ir prasideda darbas su moters, į kurios gimdą bus perkeltas embrionas, organizmu. Toje klinikoje, kurioje gydžiausi, niekada nekelia embrionų šviežiame cikle. Visada sulaukiamas laikas, kai moters organizmas idealiai paruoštas, o tada embrionai atšildomi ir įkeliami.
Prieš keliant embrioną man buvo skirtas rimtas gydymas. Lietuvoje net nebandė nustatinėti, kodėl per pirmą ciklą persileidau. Latvijoje ištyrė, kad pirmasis mano nėštumas nutrūko dėl per didelio kraujo krešumo ir dėl imuninės sistemos problemų. Mano imunitetas puolė vaikutį ir jį sunaikino neduodamas maistingųjų medžiagų. Prieš įkeliant man šaldytą embrioną, vartojau kraują skystinančius vaistus (kaip ir visą nėštumo laikotarpį) ir preparatus imuninei sistemai slopinti (medikamentus ir lašelinių kursą). Mane vadino bobulyte, nes kasdien turėdavau išgerti saujas vaistų. Pasiruošimas truko du mėnesius, tik tada man įkėlė embrioną. Pradėjau lauktis.
Ar pavykus pastoti grįžote pas Lietuvos gydytojus?
Nustačius, kad pavyko pastoti, buvau paleista gyventi savo gyvenimo, bet būtent ta vaisingumo klinika, kurioje atliko procedūrą, pasiliko prižiūrėti nėštumo. Tą jie darė iki paskutinės mano nėštumo dienos. Kraujo tyrimus atlikdavau Lietuvoje ir nusiųsdavau koordinatorei. Ji pasitardavo su gydytoja ir atsiųsdavo nurodymus dėl vaistų dozių. Į Rygą važinėjau kartą per mėnesį (visiškai savo noru, nes ten jaučiausi saugi ir prižiūrima). Kelionė į Rygą tapo įprasta rutina. Sėdi į automobilį ir po 4 valandų jau vietoje. Paskui tiek pat atgal. Net navigacijos nebereikėdavo.
Skaitant apie pagalbinį apvaisinimą atrodo, kad tai sunkiai pakeliama, – kiaušidžių stimuliavimas, vaistų leidimas į pilvą. Jūs tai perėjote 4 kartus.
Pirmas dūris į pilvą pareikalavo labai daug psichologinės ištvermės ir susikaupimo. Sėdėjau pasiėmusi adatą ir verkiau. Laikui bėgant, to visiškai nebesureikšmini, nes dūriai tikrai nėra skaudūs, adatėlės plonos. Labiau reikia psichologiškai nusiteikti, nes kitaip nebus. Jeigu kažko nori, turi ir duoti. Banguojančios emocijos, pakrikę nervai, augantis svoris? Man to nebuvo, todėl tikėkite, kad ir jums nebus.
Ar artimieji kartu su jumis buvo šioje kelionėje, ar vis dėlto viską darėte slapčia?
Artimiesiems pasakėme tik tada, kai nėštumas įkopė į antrą trimestrą. Tada papasakojome visą savo kelią. Šeimos verkė ir klausė, kodėl tuo nesidalinome. Bet toks buvo mano ir vyro sprendimas. Apie mūsų kelionę žinojo tik ta anoniminė moterų palaikymo grupė, kurią lankiau.
Užtat paskui tapote guru daugybei moterų, kurioms nesiseka pastoti. Papasakokite apie savo paskyrą.
Paskyros idėja gimė iš baimės likti be palaikymo, nes mūsų psichologinės grupės susitikimai artėjo prie pabaigos, o aš labai nenorėjau likti viena tame kelyje. Būtent tada laukė lemtingas ketvirtas kartas, o palaikymas man buvo labai svarbus. Nutariau sukurti instagramo profilį apie pagalbinį apvaisinimą ir dalintis patirtimi. Labai norėjau palyginti lietuvišką ir latvišką darbą, atkalbėti moteris nuo nereikalingų išlaidų. Mūsų pagalbos grupėje buvo moteris, kuri Lietuvoje darėsi 4 pagalbinio apvaisinimo ciklus. Norėjosi jai pasakyti – kodėl tu lipi į tą pačią balą? Nieko nebus. Visi 4 apvaisinimo protokolai identiški. Lietuviai neieško priežasties, jie štampuoja, daro ir net nemėgina išeiti iš nustatytų rėžių.
Paskyroje norėjau pamokyti moteris ir apie finansinius dalykus. Mums pavyko susigražinti Lietuvių ligonių kasų pinigus ir juos pervesti į Latviją. Tai nėra sudėtinga techniškai, bet veikia biurokratinis mechanizmas, kuriame viską turi žinoti. Jis pilnas kabliukų. Daugybė žmonių nežino, kad gali pasinaudoti šia kompensacija visose ES šalyse. Dėl nežinojimo jie moka iš savo kišenės. Arba dėl to lieka Lietuvoje ir beprasmiškai švaisto savo pinigus. Kainos ES šalyse panašios.
Dukrytei jau virš metukų, koks artimiausias jūsų planas?
Tolesnis planas – rugsėjo pradžioje pagimdyti antrą vaikutį. Neįsivaizduoju, kaip tai nutiko, bet pastojau natūraliai, nors tuo metu žindžiau. Tai buvo staigmena, kuri privertė atsisėsti. Pamačiusi teigiamą nėštumo testą, skubiai parašiau į Rygą: „Hello, I am pregnant, what should i do?“. Koordinatorė ir gydytoja nepaprastai apsidžiaugė, pakvietė atvažiuoti. Iškart nuvykau pas jas. Gydytoja iš laimės pakėlė mane nuo žemės, apsuko ratu kartodama: „Good job“.
Gydytoja logiškai paaiškino mano pastojimą. Susidėjo keletas veiksnių, Mano imuninė sistema buvo nusilpusi, o tai, mano atveju, pastojimui labai gerai. Plius žindydama gėriau daugiau skysčių, kraujas savaime buvo skystesnis.
Jeigu galėtumėte teikti idėjų pagalbinio apvaisinimo įstatymo korekcijoms, ką pasiūlytumėte?
Suteikčiau daugiau laisvės medikams, kad jie galėtų keisti protokolus, išlipti iš tradicinio gydymo gairių, nebijotų improvizuoti vadovaudamiesi mokslu pagrįstais faktais. Ko jie baiminasi? Gal kad būtų padaryta krūva mokamų tyrimų, kurių nekompensuoja valstybė? Taip pat viešinčiau visus paslėptus kabliukus. Tarkime, jeigu bus operuota endometriozė, o paskui norėsite pagalbinio apvaisinimo, dvejus metus nepriklausys kompensacija.
Lietuva viską daro pagal vieną protokolą ir neeksperimentuoja, šansai pastoti pagalbinio apvaisinimo būdu yra kur kas mažesni nei pažangiose klinikose, kur ieškoma priežasties ir ji gydoma. Manau, dėl to Lietuvoje turėtų būti kompensuojama daugiau kartų. Neseniai sužinojau, kad Izraelyje pagalbinio apvaisinimo procedūros porai kompensuojamos tol, kol pora susilaukia bent dviejų vaikų. Lietuvoje galimi du kartai, bet tai yra labai mažai.
Tekstas Neilos Ramoškienės
Nuotraukos iš asmeninio albumo
Susiję straipsniai
