Visuomenės požiūris į brandžią motinystę keičiasi. Savo žurnale esame rašę „sensacingų“ istorijų apie 37 ar 38 metų vėlyvas mamas, o dabar tokio amžiaus sulaukus motinystė tik prasideda. O ką apie brandžią motinystę mano psichologai?
Krizinio neštumo centro psichologė Rūta Mickevičienė
Motinystė – kas tai
Motinystės patyrimai tokie įvairūs, kad nerastume vienodų apibūdinimų. Remdamasi savo, kaip 4 vaikų mamos, asmeninėmis įžvalgomis ir darbo patirtimi Krizinio nėštumo centre, galiu sakyti, kad motinystė man yra besąlyginė meilė, priėmimas ir saugumas. Kaip teigė humanistinės psichologijos pradininkas Carl R. Rogers, „kai žmogus jaučiasi besąlygiškai priimamas, jis gali tapti tuo, kuo iš tikrųjų yra. Tai meilė, kurią pirmiausia patiriame iš motinos“. Tą meilės patyrimą – besąlyginį ar sąlyginį – vėliau nešamės į vėlesnius santykius su kitais žmonėmis.
Motinystę suvokiu, kaip itin daugialypę ir stipriai trasformuojančią dovaną. Net jei ne viskas motinystėje būna natūralu, lengva ir paprasta, drauge joje veriasi neišmatuojamas gylis, beribės augimo ir įsiprasminimo galimybės. Žinoma, tenka mokytis atsisakyti savanaudiškumo ir atsiduoti kitam, susidurti su savo vidiniu vaiku, reflektuoti savo vaikystės patirtis, mokytis išbūti nemaloniose situacijose, dvasiškai sustiprėti ir pan.
Šios dvi patirtys – auginimo ir augimo – neatsiejamos viena nuo kitos, abi svarbios, reikalingos ir prasmingos. Todėl, kai moteris apsisprendžia lauktis, auginti vaikelį, stengiasi atliepti jo ir savo poreikius bei kurti šiltą ir pagarbų abipusį santykį, ji pasijunta apdovanota – per motinystės tapsmą skleidžiasi ir ji pati.
Kodėl jos gimdo vėliau
Remiantis Barbaros ir Philipo Newmanų psichosocialine vystymosi teorija, kiekvienas žmogus auga ir vystosi visą gyvenimą. Kiekvienu amžiaus tarpsniu dera atlikti tam tikras užduotis, o būtent: jauno suaugusiojo amžiuje (22–34 metai) kuriama šeima, gimdomi ir auginami vaikai (motinystė, tėvystė), ieškoma darbo ir gyvenimo stiliaus.
Dėl pasikeitusių dabartinės kartos prioritetų, požiūrio ir galimybių šis amžiaus tarpsnis ir jam priskiriamų uždavinių atlikimas yra šiek kiek pasislinkęs amžiaus didėjimo kryptimi. Ką mums, kaip mamoms, tėčiams ir visuomenei tai reiškia? Ar amžius motinystėje tampa problema? O jei į amžių žiūrėsime tiesiog kaip į amžių, gal atrasime, kad sunkumai siejami ne kiek su amžiumi, kiek su požiūriu į jį?
Šiais laikais šeimos kuriamos ir vaikai gimdomi vėliau, pirmą kartą gimdančių moterų amžiaus vidurkis yra apie 30 metų. Tai, kad moterys susilaukia vaikų vėliau, lemia daugelis priežasčių, bet kelios jų akivaizdžios:
- Pailgėjo gyvenimo trukmė – galvojama, kad dar suspės patirti motinystės vaidmenį.
- Moterys turi daugiau išsilavinimo ir karjeros galimybių – pirmiausia nori baigti mokslus, rasti gerai apmokamą darbą, keliauti, pažinti pasaulį, užsiimti pomėgiais, pagyventi sau.
- Atsirado kontraceptinių priemonių įvairovė – leidžia patirti seksualinį gyvenimą iki santuokos ar santuokoje be tikslo susilaukti vaikų.
- Vis daugiau kyla nevaisingumo problemų (dėl sveikatos sunkumų ir persirgtų ligų, ydingo gyvenimo būdo, sėdimo darbo, nevisavertės mitybos, moters ir poros amžiaus skirtumo ir pan.) – gydymas ir noras natūraliu būdu susilaukti vaikų užtrunka, o pasitelktas pagalbinis apvaisinimas pareikalauja laiko, jėgų ir finansų.
Požiūris į vėlyvą motinystę
Stebėdami gydytojų ir sveikatos priežiūros specialistų rekomendacijas, girdime raginimą, kad nereikėtų motinystės atidėti vėlesniam laikui.
Kodėl? Priešingai nuo vyrų, moters lytinės ląstelės neatsinaujina, su amžiumi jų kiekis mažėja, o kokybė kinta. Su amžiumi siejama didesnė vaisiaus sklaidos sutrikimų ar apsigimimų rizika, o moteris dažnai susiduria su didesne rizika fizinei sveikatai nėštumo metu ir pogimdyminiu laikotarpiu.
Kita vertus, svarbu įžvelgti ne tik fizinius privalumus ar trūkumus, bet ir įvertinti su amžiumi siejamus psichosocialinius veiksnius. Pavyzdžiui, remiantis tyrimų apžvalgomis, matyti, kad vyresnis motinos amžius yra susijęs su geresne psichosocialine gerove nėštumo metu ir pirmosiomis dienomis po vaiko gimimo.
Kiti tyrimai rodo, kad vyresnio amžiaus motinos yra emociškai brandesnės ir jaučiasi labiau pasiruošusios motinystei, be to, vyresnis motinos amžius teigiamai veikia vaikų elgesį, socialinį ir emocinį funkcionavimą, taip lyg kompensuodamas galimą fizinę-biologinę riziką.
Didžiausi visuomenės priekaištai vėlyvai mamai
Nors visuomenė darosi atidesnė, taktiškesnė ir pastabesnė bendraudama su besilaukiančiomis ir pagimdžiusiomis mamomis, tačiau vis dar tarsi netyčia išsprūsta kandūs ir nemalonūs pajuokavimai, vertinimai, komentarai ar priekaištavimai – jei ne tiesiogiai, tai socialinėje erdvėje. Pavyzdžiui:
- Kodėl dar neturite vaikų? Kada planuojate vaikelį? Ko taip ilgai laukiate?
- Sesei reikia broliuko – kada antras?
- Gal bus ir trečias – tėvynei?
- Kam jums tiek vaikų – nejau nemokate saugotis? Gimdote dėl pašalpų?
- Tokiame amžiuje lauktis – gal nebereikėjo jau? Gal jau per sena motinystei?
Tai moters reikalas!
Žmonės yra skirtingi, ir kitų situacijas dažnai linkstame matyti per savo suvokimo ir patyrimo prizmę. Kad ir ką moteris pasirinktų, visada atsiras komentuojančiųjų: kažkam per mažai ar per daug vaikų, kažkam jie per anksti ar per vėlai gimė ir pan. Bet motinystė yra kur kas daugiau, nei laikas, kada ji prasideda, ar skaičius, kiek vaikų turima.
Tik moteris ir gali atsakyti, ar jai motinystė prasidėjo anksti, ar pačiu laiku, ar vėlai, ir kaip ji tai priima bei patiria. Dažnas iš komentuojančiųjų juk nežino, kokias tylias patirtis gali slėpti vėlyva motinystė.
Pavyzdžiui:
- gal moteris seniai svajojo tapti mama, bet ilgai nesutiko tinkamo partnerio?
- gal moteris gydėsi ir vaikų planavimą teko atidėti ateičiai?
- kiek kartų moteris planavo nėštumą ir kiek kartų laukėsi?
- kiek kartų išgyveno trokštamo nėštumo ar vaikelio netektį?
- gal moteris dėl tam tikrų priežasčių nutraukė nėštumą, o tik po ilgo laiko vėl ryžosi pastoti?
Tai žino tik pati moteris ir žinos iki gyvenimo pabaigos. Tad komentarus ar smerkimą kviesčiau keisti į supratimo, tolerancijos ir atjautos didinimą besilaukiančioms ir pagimdžiusioms moterims bet kuriame amžiuje, nes tik tokiu būdu motinystės iššūkiai tampa lengviau pakeliami ir sklandžiau įveikiami.
Dar daugiau, mūsų, kaip visuomenės, užduotis yra teikti emocinę paramą ir plėsti savalaikę bei prieinamą pagalbą moterims ir šeimoms, siekiančioms susilaukti ir auginti vaikus. Jie juk yra mūsų visų bendras interesas, nes užaugę vaikai toliau kurs valstybę, kurioje gyvename.
Gimstamumas Lietuvoje vis mažėja, tad noras susilaukti vaikų turėtų būti priimamas kaip sąmoningas, prasmingas, atsakingas ir vertę kuriantis šeimos apsisprendimas, nepriešinant jauno ar vėlyvo moters amžiaus.
Ką išgyvena į KNC besikreipiančios vėlesniame amžiuje pastojusios moterys?
Konsultuodama į Krizinio nėštumo centrą besikreipiančias vėlesniame amžiuje pastojusias moteris, girdžiu jų istorijas. Kiekviena situacija individuali ir unikali, bet jausmai daugiau panašūs nei skirtingi. Pavyzdžiui:
jei moteris neplanuotai pastojo jau turėdama paauglį ar suaugusį vaiką, ji pasijunta aklavietėje, išgyvena daug nerimo, jai sunku priimti nėštumą. Ji verkia, sielojasi, kad nenori nutraukti nėštumo, bet savęs, kaip šio vaiko mamos, atrodo, jau nebeįsivaizduoja;
jei moteris neplanuotai pastojo jau turėdama 2–3 vaikus, o daugiau jau nebeplanavo, nes turėjo kitų planų, ji sutrinka, išsigąsta, kaltina save, kad nestebėjo vaisingų dienų, pyksta ant partnerio, kad jis nesisaugojo, svarsto nutraukti nėštumą ir pan.;
jei moteris neplanuotai pastojo jau turėdama 3–4 vaikus, o šis nėštumas daugiavaisis – ji abejoja savo fizinėmis, socialinėmis, psichologinėmis ir finansinėmis galimybėmis, ar sugebės išnešioti, pagimdyti, užauginti, ar pakaks visiems vaikams dėmesio ir laiko. Jaučia baimę ir nuogąstavimą, ką artimieji ar aplinkiniai pasakys, kaip priims nėštumą, ar nepašieps, ar sulauks kokios nors pagalbos ir pan.;
jei moteris pastojo planuotai, bet susidūrė su savo ar vaikelio įsčiose sveikatos problemomis, ji nerimauja, ar jos liga nepakenks vaikeliui, kaltina save, kad pastojo ne pačiu geriausiu metu. Ji išgyvena dvasinę kančią, jei rekomenduojama nutraukti nėštumą dėl moters sveikatos ar vaikelio būklės, nesuderinamos su gyvybe;
jei moteris pagaliau po 5–10 metų, patyrusi keletą persileidimų ir daugybę intervencijų, pastoja, išgyvena nerimą, baimę, nesaugumą, kad gali prarasti vaikelį. Meldžiasi ir prašo apsaugos;
jei moteris neplanuotai pastojo ir nori vaikelio, tačiau vyras ar partneris nenori, ji sutrinka, jaučiasi nesaugi, išduota, apleista, palikta pačiai nuspręsti;
jei daugiavaikė mama yra atvira gyvybei, sąmoningai susilaukia kiekvieno vaikelio, mato prasmę būti mama ir realizuoja save motinystės vaidmenyje, bet sulaukia priekaištų, jaučiasi nemaloniai, kai kaskart turi paaiškinti, kodėl ji tiek daug vaikų turi, ar vaikai netrukdo jai ką nors kita gyvenime veikti, kad turbūt nieko kito nemoka, tik auginti vaikus ir pan.
Kaip svarbu padėti moteriai susivokti, ką jai reiškia nėštumas, kad ir vyresniame amžiuje. Tokiu tikslu KNC teikiame individualias konsultacijas bei savitarpio paramos grupes besilaukiančioms ir pagimdžiusioms moterims. Dažnai paaiškėja, kad moteris ne nėštumo ar vaikelio nenori, bet bijo aplinkinių reakcijos, vertinimo, spaudimo, neigiamų komentarų, su vaiko auginimu susijusių iššūkių.
Kuo vėlyva mama geresnė ar blogesnė už jauną
Kaip nėra tobulų mamų ar tobulos motinystės, taip nėra tobulo ir visiems tinkamo amžiaus tapti mama. Tiek privalumų, tiek augimo galimybių turi ir vienas, ir kitas motinystės amžius. Kiekvienai moteriai jos motinystė prasideda tada, kada prasideda, – vienoms sąmoningai ir planuotai, kitoms neplanuotai ir netikėtai, vienoms anksčiau, kitoms vėliau. Bet visos jos yra mamos, kurios glaudžia ir myluoja savo vaikus taip, kaip gali geriausiai, kurios mokosi būti mamomis, keliaudamos motinystės patyrimo keliu.
Tiek jaunoms, tiek vyresnėms mamoms svarbu nebūti pernelyg reiklioms sau, atsisakyti perfekcionizmo, dalytis vaiko priežiūra su partneriu ar artimaisiais, priimti pagalbą ir leisti sau būti tiesiog pakankamai. Jei mama nuolat stengsis viską kontroliuoti, išspręsti visus sunkumus, užsikraus sau visą atsakomybę už vaiką, nebeliks laisvės, lengvumo, ramybės, spontaniškumo, akimirkos džiaugsmo, kūrybiškumo ir t.t. Tobulumo siekimas aktyvina neramų protą, jaukia emocijas, sekina ir alina mamos kūną – daug svarbiau apsispręsi stabtelėti, atsipalaiduoti, pailsėti, atgauti jėgas, švelniai ir su meile save priimti bei, jei reikės, įsiklausyti į save ir viską pradėti iš naujo.
Tiek jaunoms, tiek vyresnėms mamoms svarbu rūpintis savimi. Besirūpindama vaikeliu mama turi ieškoti būdų, kaip tausoti savo pačios emocinę, fizinę ir psichikos sveikatą. Pavyzdžiui, reguliari minčių higiena lems šviesesnį mąstymą, išsimiegojimas padės pailsėti ir atgauti jėgas, visavertė mityba suteiks lengvumo ir energijos, mankšta stiprins kūną ir išsklaidys įtampą, maloni veikla leis prasiblaškyti, paįvairinti kasdienybę, suteiks emocinio stabilumo. Ilgainiui ieškodamos mamos atranda, kas joms padeda išlaikyti pusiausvyrą tarp pasirūpinimo savimi ir kitų poreikių patenkinimo.
Tiek jaunoms, tiek vyresnėms mamoms svarbu prašyti ir priimti pagalbą. Nepriklausomai nuo amžiaus, visoms mamoms kartais pristinga supratimo, palaikymo ar saugumo. O kartais tiesiog darosi per sunku vienai išbūti sudėtingose situacijose. Tuomet reikėtų nelaukti ir nekentėti tyliai, o kalbėtis su vyru, artimaisiais, palaikančiais žmonėmis, kreiptis į specialistus, mamas globojančias organizacijas, ieškoti bendrystės su kitomis panašią patirtį išgyvenančiomis moterimis. Dalijantis savo rūpesčiais ir kylančiais sunkumais paaiškėja, kad tą patį išgyvena ir kitos mamos, kad patiriami sunkumai ir juos lydintys jausmai yra daugelio mamų neatsiejama motinystės dalis. Kartu su kitais lengviau plėsti suvokimą, pastebėti palankių galimybių ar rasti daugiau kiekvienai mamai tinkamų pasirinkimų.
Tad drąsinčiau jaunesnes ir vyresnes mamas susitelkti, dalintis gerąja patirtimi, įžvalgomis, sunkumais ir motinystės džiaugsmais. Bendrystėje veriasi moterų solidarumas, išmintis, stiprybė, patirtis, o tai sustiprina ir atgaivina bet kurią mamą, nepriklausomai nuo jos amžiaus. Ir, kol įvairaus amžiaus moterys rinksis tapti mamomis ir šį vaidmenį suvoks, kaip prigimties misiją – gimdyti, mokytis besąlygiškai mylėti, auginti, puoselėti ir atvesti vaikus į šį gyvenimą, – tol žmonijos gyvybės ratas tęsis.
Projektą „Motinystės debesys: šviesūs ir tamsūs“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui 2025 metais skirta suma 5000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.06.30.
Susiję straipsniai
