Kai nepažįstami žmonės sužino, kad Rasa Kanclerytė-Valčiukienė su vyru augina 7 vaikus, jie pirmiausia nevalingai paklausia: „Kaip jūs spėjate? Ar visi jūsų biologiniai vaikai? Ar visi iš vienos santuokos?“ Ir paskutinis klausimas: „Bet kaip jūs juos visus išmaitinate?!“
Ypač sunku suvokti tiems žmonėms, kurie augina tik vieną vaiką. Jų logika paprasta: jei pirmoko kuprinė kainuoja 100 eurų, tai prieš rugsėjį šiai šeimai vien kuprinėms reikia 700?
„Norėčiau nuraminti visas jaunas šeimas, kurios nesiryžta turėti didesnės šeimos vien dėl finansų. Didelėje šeimoje tu tampi kūrybingas ir labai geras strategas. Išmoksti suktis iš įvairių situacijų ir numatyti daug ėjimų į priekį. O tada nelieka ir baimių“, – sako Rasa, sutikusi papasakoti apie savo šeimą.
Rasos vaikams Jonui 18, Mildai 16, Linui 13, Matui 8, Jogailei 6 ir dvynukėms Emilijai bei Beatričei 4 metai.
Rasa, paprastai klausti apie finansus yra nepatogu, atrodo, kad tai labai asmeniškas dalykas. Vis dėlto kokių finansinių gudrybių esate atradusi jūs pati?
Kai dirbau vienoje didelėje parketo kompanijoje „BOEN BAUWERK Lietuva“ ir turėjau dar tik tris vaikus, pinigų nebuvo daugiau, negu jų yra dabar. Tiksliau, buvo daugiau, bet jie kur kas greičiau ir sutirpdavo. Pamaininis darbas atimdavo laiką iš šeimos, dažnai nebūdavo kada gaminti valgyti, pirkdavau pagamintą maistą, važiuodavome valgyti į kavines, užsakinėdavome maistą į namus. Taigi pinigų buvo pakankamai, bet trūko laiko viską suplanuoti, todėl pinigai tirpo kaip sniegas.
Dabar dėliojame kiekvieną eurą, rašome išlaidų lenteles ir nusprendžiame, ar mums tikrai reikia vieno ar kito pirkinio. Ar būtinas naujas drabužis, naujas daiktas? Pavyzdžiui, daugelis mūsų kasdien mieste dažnai užsukame išgerti kavos. Per mėnesį vien kavai susidarytų apie 100 eurų. O gal geriau pasiimti iš namų termopuodelį kavos ir tapti nepriklausomu nei nuo vietos, nei nuo finansų.
Dabar paskaičiuojame, kad vienas apsilankymas kavinėje mūsų 9 asmenų šeimai kainuoja mažiausiai 50–70 eurų – ir tai tik tokiu atveju, jei valgome dienos pietus. O aš visai šeimai pietus galiu pagaminti už 15– 20 eurų. Tiek kainuoja 1,5 kilogramų faršo, bulvės, daržovės salotoms. Skaniausią sriubą su mėsos kukuliukais galiu išvirti už 10 eurų. Pavalgo visa didelė mūsų šeima. Išvengiame pinigų davimo moksleiviams pietums, nes nuo mažens jie pripratinti prie naminio maisto.
Nesigėdinu pirkti produktų iš skyrelio su nuolaida, kur galiojimo terminas baigiasi kitą dieną, o produktai bus ir suvalgyti jau šiandien. Du zuikiai vienu šūviu – besibaigiančio galiojimo produktai nebus išmesti lauk, o mūsų šeima, tarkime, 5 varškės pakelius nusipirks ne už 5 eurus, o perpus pigiau. Taip vėl gimsta kūryba ir strategija: pagaminti varškėtukus ar iškepti varškės pyragą. Jokiu būdu tai nereiškia, kad mes valgome tik patį pigiausią maistą. Nieko panašaus – valgome ir alyvuoges, ir įvairius sūrius, vaisius ir daržoves, avokadų gvakamoles ir t.t.
Planuoju ne tik pirkdama maistą. Visada pasinaudoju gerais „Mamų mugės“ pasiūlymais – dalyviai gauna pirmumo teisę apsipirkti, tad jau kelerius metus esu ir dalyvė, ir pirkėja. Parduodu savo vaikų išaugtus drabužėlius, žaislus, knygas. Tokioje mugėje kokybišką žieminį kombinezoną gali nupirkti ne už 80 eurų, o už 20–30. Kai ką perku ir „Vinted“ platformoje, vyresnėlė juk nori neišsiskirti iš draugų ir nešioti tai, ką nešioja bendraamžiai.
O kanceliarinėmis prekėmis ar dovanomis gimtadieniams, Kalėdoms apsirūpinu per akcijas ir daug ankščiau. Roges ruošiu vasarą. Mūsų šeimoje prieš šventes nėra jokio streso, nes viskas būna supirkta iš anksto. Tarkime, jau esu nupirkusi kokybišką kuprinę būsimai pirmokei mažiau nei už pusę kainos, nors ji eis į mokyklą dar tik po metų. Kanceliarines prekes mėgstu pirkti jau prasidėjus mokslo metams, kai nuolaidos tampa dar didesnės. Tada perku pakuotėmis ir padedu į sandėliuką. Prireikia – visada turime atsargų. Ypač jos praverčia sekmadienio vakarą!
Juokauju, kad galėčiau jaunoms šeimos skaityti paskaitas apie tai, kaip išgyventi ir tvarkyti šeimos finansus. Mano net profesija – namų ūkio ekonomė. Būnant vaiko auginimo atostogose teko padirbėti finansų konsultante.
Vaikai įvairaus amžiaus, kaip keitėtės juos augindama?
Pritariu Austėjai Landsbergienei, kuri sako, kad vaiką gali formuoti iki trylikos. O tada jau turi tai, ką įdėjai, – lieka tik įsipilti kompoto ar kokio kito gėrimo į taurę ir atsisėdusi stebėti rezultatus.
Aš labai daug domėjausi vaikų auklėjimu, raida, bet tikrasis supratimas apie tuos dalykus atėjo su patirtimi pačiai tapus mama. Iš tėvų šeimos pavyzdžio nedaug ką galėjau pritaikyti, nes aš ir penki broliai esame užaugę problematiškoje šeimoje. Tėvų santykiai buvo toksiški, šeimoje matėme ir smurto, ir fizinių bausmių, ir kontrolės.
Sukūrusi savo šeimą, nenorėjau kartoti vaikystės patirčių, todėl besidomėdama tiek vaikų auklėjimo, tiek santykių psichologija skaičiau daug knygų. Kai laukiausi pirmagimio, radau autoriaus K. Miškinio knygutę „Šimtas atsakymų tėvams“, ją skaitydama dėliojausi mintis, kaip užauginti gerą žmogų. O iš šiandienos perspektyvos matau, kad kiekvienas vaikas ateina užauginti mūsų.
Pirmą vaiką Joną augindama buvau mama perfekcionistė, pedantė. O kai gimė antrasis vaikas, Milda, pamačiau, kad tai, kas tiko Jonui, visiškai netinka jai. Su ja negalima kalbėti griežtai, versti kažko daryti. Pamenu, ji labai anksti pradėjo kalbėti. Buvo dar labai maža, kokių 2 metukų, kai liepiau susitvarkyti žaisliukus. O ji pasakė, kad nesitvarky. Turbūt pasakiau, kad nubausiu, nepamenu. Bet tada labai įsirėžė jos pasakyta frazė. Ji atsistojo, sugniaužė kumštukus ir pasakė: „Užmušk, o žaisliukų nerinksiu“. Kai taip pasako dvejų metų vaikas, supranti, kad turi ieškoti rakto į jo širdelę. Klausiau darželio auklėtojų patarimo, kaip jos susitvarko su Mildos užsispyrimu, nes jos turi daug patirties. Jos patarė duoti vaikui erdvės, nekontroliuoti – ir tai pasiteisino, taip su Milda bendrauju iki šiol. Jos užsispyrimą panaudojame motyvacijai, kai grojo fortepijonu, dabar lanko atletiką. Visada sakau: „Nepasiduok, tu juk stipri ir užsispyrusi – tikrai gali pasiekti savo tikslų.“
Mildą gimdžiau tą dieną, kai vyko prezidentės Dalios Grybauskaitės inauguracija. Klausiau per radiją. Pirma moteris prezidentė! Šitą sutapimą priėmiau kaip ženklą, kad dukrytė bus tvirto, valdingo charakterio. Tokia ir yra. Kas žino, gal turėsime dar vieną garsią Mildą Valčiukaitę?
Ar jūsų planuose iš pat pradžių buvo didelė šeima?
Mes su vyru visada kalbėdavome, kad du vaikus turėsime būtinai, o trečią – kaip Dievas duos. Nors iš tiesų, kai mes su vyru susipažinome laive plaukdami iš Kylio į Klaipėdą, romantiškai tarsi kokiame „Titanike“, paklausiau, ar jis turi svajonių. Atsakė, kad jo svajonė turėti aštuonis vaikus, du vilkinius šunis ir kaimo turizmo sodybą. Tada pagalvojau: oho, rimtos svajonės! Tik nė neįtariau, kad aš būsiu to plano dalis! (juokiasi). Nes mes abu neplanavome tapti pora. Aš buvau nesenai išsiskyrus su vaikinu. Vyras – po pirmos santuokos griūties. Tada Dievas klausėsi ir turbūt garsiai iš mūsų juokėsi. Nes lygiai po metų gegužę atšokome vestuves.
Kai turėjome jau du vaikus, trečias pas mus neužtruko ateiti. Pamenu, kai draugei pasakiau, kad laukiuosi trečiojo, ji užsidengė veidą rankomis ir pasakė: „Tu išprotėjai.“ Nes pametinukai augo sunkiai, labai daug sirgo, vyras kariškis, tad nuolat būdavo išvykęs. Trys vaikai daugeliui atrodo labai sunku. Su penkiamečiu, trimete ir kūdikiu turėjau išmokti būti nebe perfekcionistė, nebe pedantė ir visko nebedaryti pati viena.
Tarkime, Jonas turėjo įvairių baimių, bijojo aukščio ir išėjus iš laiptinės bijojo lipti ant metalinių grotelių, pritvirtintų ant žemės. Bet aš jau nepuldavau iš karto pernešti jo kaip anksčiau, o palaukdavau ir padrąsindavau, kol perlips pats. Stodavausi pati, rodydavau, kad saugu. Aš pati mokiausi kantrybės. Arba kai vaikas skuta bulves, gali būti tikras, kad nutaškys spinteles, nuskus nešvariai ir pan. Bet sąmoningai leisdavau tai daryti, žinodama, kad savarankiškumas neatsiranda savaime, jį reikia ugdyti. Dabar pavargsiu – paskui ilsėsiuosi. Dirbdavome darbus ir tuo pat metu žaidimo forma mokėmės raidelių. Taip Jonas 5 metų skaitė, o 8 metų mokėjo išvirti sriubą.
Tuo metu, kai auginau tris vaikus, daug laiko būdavau viena, nes vyras dirbo Lietuvos kariuomenėje, tad važinėjo po misijas užsienyje, net karštuose taškuose – Irake, Bosnijoje. Dažnai tekdavo laikyti visus 4 kampus. Nors vyras nuo Žemaitijos, o mano gimtas miestas Kaišiadorys, kurį laiką gyvenome Rukloje, arčiau vyro darbo. Gimus trečiam vaikui Linui, teko sau atsakyti į klausimą: kur mes norime gyventi?
Mažas miestas turi savo privalumų, nes nereikia vaikų vežioti į mokyklas, būrelius. Visi mūsų vaikai lankė ir tebelanko muzikos mokyklą ir dar po kokį nors sporto būrelį. Tad nusprendėme apsigyventi gimtuosiuose Kaišiadoryse.
Visada buvau dirbanti mama, kuri viską spėja, – nuvežti mažiuką auklei, didžiuosius – į darželį ir mokyklą, laikyti visus keturis namų kampus ir, negana to, įsitraukiau į Kaišiadorių šeimos centro veiklas. Abu su vyru tapome savanoriais, gavome reikiamus mokymus ir tapome sužadėtinių rengėjais. Vėliau buvome pakviesti per trejus metus baigti kursą „Pora porai“ ir padėti poroms, kurios išgyvena krizę. Šeimos centre rinkdavosi ir šeimos su vaikais, prie jų jungėmės ir mes, čia dirbdavome pagal įvairias programas, kad gautume patys ir turėtume ką duoti kitiems.
Su keturiais vaikais „įsižeminote“, įsikūrėte savo namuose, o tada atkeliavo ir penktasis vaikelis?
Mano dukrytė, dar turėdama du broliukus, labai tikėjosi, kad trečias vaikas šeimoje bus mergaitė. Ji maža lakstydavo po arimus, pamačiusi gandrą, šaukdavo: „Gandre, Gandre, atnešk man sesutę!“ Bet gimė Linukas, paskui Matukas. Pamenu, kaip maitinau 4 sūnelį krūtimi, o Milda prisiglaudusi jau prašė penktojo vaikelio: „Mamyte gal dar vieną? Šįkart gal jau bus sesutė?“
Nors šitas kūdikėlis dar kvepėjo pieneliu, ji jau kalbėjo, kaip rūpintųsi sesute, jei ją turėtų. Aš pati užaugau tarp penkių brolių ir visada norėjau sesės.
Su vyru pakalbėdavome, kad gal kada nors ir ryšimės penktam, bet vėliau, ateityje. Bet Visata, matyt, turėjo savo planą, nes po devynių mėnesių vėl pastojau. Ačiū Dievui, Matukas buvo tobulo ramumo vaikas. Tad dar vienas greitas pastojimas neišgąsdino. Šįkart buvo mergaitė. Gimus dukrytei Jogailei galvojau, dabar jau visų norai patenkinti: Mildutė turi sesę, gandras paliktas ramybėje. Visiems viskas išpildyta – juokaudavau, kad dabar galiu auginti vaikus kokybiškai, nebegalvoti apie kiekybę. Ir, sakiau, daugiau niekada negimdysiu! Bet visi žinome, kad niekada nesakyk niekada.
Matyt, posakis „niekada nesakyk niekada“ jūsų šeimai itin taiklus?
Taip. Tikrai taip. Kadangi turėjome šunį, malėmės po pievas, miškelius, tai parsinešėme namo užsikrėtusią erkę, kuri tikriausiai apkramtė mūsų vaikus. Ją radau mažosios Jogailės plaukuose. Po kokio mėnesio Jogailė stipriai sukarščiavo, darėsi vangi. Prasidėjo traukuliai. Atsidūrėme Kauno klinikose ir vos dvejų metukų dukrytei nustatė erkinį encefalitą. Po savaitės sukarščiavo namie likęs 8-metis Linukas. Mažylė jau buvo beveik pasveikusi, ruošėmės namo, kai teko į Klinikas vežti Linuką. Jo būklė labai staigiai pablogėjo: sūnelis tapo nesąmoningas, pakilo aukščiausia temperatūra. Gydytojai padarė, ką galėjo, kadangi nuo encefalito gydymo nėra, liko tik laukti, kada atslūgs sutinusios smegenys. Neurologų prognozės buvo baisios – iš patalo jis greičiausiai pakils neįgalus. Nes net trijų neurologų išvados buvo tokios: kairės pusės paralyžius.
Visame pasaulyje, kur tik turime draugų, buvo laikomos mišios už Lino sveikatą. Mes esame tikintys, ir pats Linukas iki ligos patarnaudavo mišiose, tad malda tapo paskutine mūsų viltimi. Į palatą pasikvietėme ir kunigą Beną Lyrį, prašėme jo palaiminimo – rasti jėgų priimti Dievo valią, kad ir kokia ji būtų.
Penkias paras vaikas degė karščiu ir kovojo su ligos simptomais. Visi mus labai užjautė. Ir gydytojai, ir pažįstami žmonės kalbėjo, kad mums ir taip sunku, nes auginame penkis vaikus, o dar tokia baisi nelaimė aplankė šeimą! Į tą užuojautą atsakydavau, kad pagimdyčiau dar du, kad tik šitie būtų sveiki.
Po kunigo vizito ir mūsų susitaikymo vaikas po truputį ėmė sveikti. Nors iš pradžių ir atrodė kaip po insulto, perkreiptu veideliu, neklusniomis galūnėmis, bet sveiko greičiau, nei gydytojai tikėjosi. Iki ligos jis labai gražiai grojo akordeonu, tad tą dieną, kai gydytojai išleido Linuką namo, jis paprašė atvežti akordeoną ir sugrojo atsisveikinimo valsą medicinos personalui. Mačiau, kad gydytojai ir seselės verkė. Linuko pasveikimas – tikra mistika, nes buvo nustatyta, kad viena kūno pusė nefunkcionuoja, jis liks neįgalus – ir staiga jis groja abiem rankomis! Iš atminties be natų ir be klaidų. Jis buvo vėl visiškai sveikas.
Po mėnesio aš dar kartą pastojau. Kadangi sakiau daugiau niekada negimdysiu, šią žinią priėmiau su ašaromis. Juk buvo strateginių planų po motinystės atostogų grįžti į savo brigadininkės pareigas įmonėje „Boen Bauwer Lietuva“. Tik kažkas vėl juokėsi iš mano planų. Kai 6 savaitę nuėjau pas gydytoją echoskopijai, pirmas mano klausimas buvo: ar vaisius vienas? (Nes vyro tėtis iš dvynių, tai buvo ir mums tikimybių.) Atsakymas buvo – vienas. Buvau trisdešimt aštuonerių. Pūčiausi kaip ant mielių, bet savo būseną ir tokį spartų svorio augimą „nurašiau“ amžiui, nes taip nebuvo per ankstesnius nėštumus. Po trijų savaičių dar viena echoskopija ir dar vienas patikinimas, kad vaisius vienas. O 13 savaitę sužinojome, kad vaisiai du. Kai gydytoja pasakė, net nesupratau, apie kokius vaisius kalbama. Buvau paskendusi savo planuose, kur eisiu, ką pirksiu, ką gaminsiu. „Gydytoja, kokie dar du vaisiai?!“ Gydytoja atsuko ekraną ir sako: „Štai, jūsų vaisiai.“
Po echoskopijos lengvai nustebinta išėjau į lauką, atsisėdau į automobilį ir prisiminiau ligoninėje neurologijos skyriuje duotą pažadą: „Pagimdyčiau dar du, kad tik šitie vaikučiai būtų sveiki.“ Pasidarė labai aišku, kodėl tada vaikai stebuklingai pasveiko be jokių liekamųjų reiškinių. Pradėjau kalbėtis su Dievu: „Jei jau davei ir stebuklingai išgydei anuos du, vadinasi, tiki manimi, kad aš pajėgsiu užauginti ir šituos du. Pasitikiu, kad bus duonos ir jėgų jiems išauginti.“ Man buvo aišku, kad tai buvo sandoris su Dievu. Tai aš dar išdrįsau Dievo paprašyti dviejų mergyčių.
Už penkis sveikus vaikus gavau dar du. Nėštumas nebuvo lengvas. Aš pasiekiau 100 kg svorį. Nėštumas truko iki 32 savaites, kilo komplikacijų, viena mergytė nustojo augti. Buvo nuspręsta atlikti skubią cezario operaciją, gimė identiškos dvynukės Emilija (1600 g) ir Beatričė (2400 g). Po trijų savaičių jau buvome namuose. Dabar jos abi – guvios ir sveikos keturmetės.
Ko išmokote būdama septynių vaikų mama?
Vaikai išmokė nelyginti savęs su kitais žmonėmis, nes mes visi esame skirtingi. Visi septyni mūsų vaikai skirtingų charakterių, net ir identiškos dvynės, nors iš išvaizdos jas žmonės painioja. Jie tarsi septynios skirtingų medžių rūšys, augančios viename miške. Savęs nereikia lyginti su kitais, o tik su pačiu savimi – kasdien stengtis būti pačia geriausia savo versija.
Kiekvieną dieną po kelis kartus dėkoju Dievui už savo septynis talentingus, gražius ir sveikus vaikus.
Vaikui nereikia materialinio pertekliaus, jam reikia labai nedaug: santykio su tėvais, trijų kaladėlių ir laiko kartu. Žinoma, kai vaikai auga, auga ir jų poreikiai. Mokome vaikus prisidėti prie svajonių išpildymo. Pavyzdžiui, mes galime nupirkti batus už 100 eurų, bet jei paauglys nori madingo prekinio ženklo, kurie kainuoja 180 eurų, turi prisidėti ir pats. Vyriausias sūnus vasaromis važiuoja padirbėti pas gimines, draugus. Linukas puikiai išnaudoja savo talentą ir groja kaip gatvės muzikantas, taip užsidirbdamas nemažai pinigų. Dukra susirado auklės darbą, šią vasarą padirbėjo ir lauke pardavinėdama ledus.
Didelė šeima išmokė nustumti į šalį puikybę ir paprašyti pagalbos, jei to reikia. Kiekvienas žino, kad duoti visada smagiau negu prašyti! Jeigu prašome Dievo pagalbos, kodėl kartais nepaprašius ir žmonių? Pavyzdžiui, prieš prasidedant vasaros stovykloms rašau organizatoriams laišką ir pasakiau, kiek už vaikų kelialapius galėtų mokėti mūsų šeima. Trūkstamai sumai jie randa rėmėjų, ir taip vaikai išvažiuoja į stovyklas, kurias organizuoja „Opus Dei English Camp“, sporto stovyklas. Vyresnėliai jau antrus metus su krikščioniško judėjimo „Cumunione e Liberazione“ jaunimu vyksta į Italiją.
Vaikai mane išmokė nekreipti dėmesio į aplinkinių kalbas. Visada bus žmonių, kuriems neįtiksi, kurie apkalbės ir stebėsis. Į gyvenimą išmokau žiūrėti paprasčiau: laikrodis turi rodyti laiką, mašina važiuoti, o paltas šildyti. Žmogus turi būti pamiegojęs, pavalgęs, mylimas ir mylintis pats save. Nenuvalyti langai kartais gali palaukti ir geresnių laikų, o neperskaityta knyga ar laikas, praleistas su vaiku, – ne.
Labai mėgstu bendrauti su žmonėmis ir girdžiu savo vidinį balsą, širdies kvietimą tapti mentore, padėti jaunoms šeimoms, moterims. Aš iš savo didelės patirties turiu ką duoti kitiems, o juk kai duodi, – sugrįžta keleriopai. Todėl šiemet tapau savanore projekte „WoW University 1000 moterų“.
Savo žiniomis ir patirtimi prisidėsiu prie Lietuvos moterų – mamų – gerovės. Niekada neskirstau žmonių pagal rangus ar išsilavinimus. Labai patinka aktoriaus Giedriaus Savicko išsakytos mintys: „Koks skirtumas, kas gavo kokią statulėlę, vis tiek visi esame tie patys žmonės.“ Toks ir mano požiūris, kad visi esame gražūs, unikalūs, reikalingi ir svarbūs.
Tekstas Gintos Liaugminienės
Nuotraukos iš asmeninio albumo
Projektą „(Ne)išnykstanti Lietuva“ 2025 metais iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.10.31.
Susiję straipsniai
