„Man keista, kad moterys vis dar susiduria su pašaipa, jog augina daug vaikų Kad vis dar yra sakančiųjų: „Galbūt nemokate naudotis kontracepcija? Nežinote, kas yra nėštumo kontrolė?“ Laimė, aš savo aplinkoje su tuo nesusidūriau. Esu 4 vaikų mama – Patricijai septyniolika, Povilui dvylika, Radvilui vienuolika, o Jorūnei devyneri. Man vaikai yra mano karūnos deimantai, niekada jų nevertinau kaip kažkokio vargo, kurį reikia atvargti,“ – sako Jolanta Malakauskienė.
Su psichologe ir verslininke Jolanta kalbamės apie didelės šeimos kasdienybę.
Jolanta, dažnai manoma, kad vaiko gimimas bent dvejiems metams uždaro moterį namuose. O kaip buvo jums?
Man buvo atvirkščiai, vaikų atsiradimas mane įtraukė į veiklas. Kadangi mėgstu bendrauti, visada stengiausi išlaikyti socialinį gyvenimą, kad neužpelkėčiau motinystėje. Ir iki šiol aš beveik visą laiką studijuoju, nuo pat pirmagimės Patricijos gimimo. Mokytis – vidinis mano poreikis, mokymasis galbūt vienintelis užsiėmimas, kurį aš darau tik dėl savęs. Tas pilkąsias smegenų ląsteles reikia nuolat judinti!
Kai pradėjau studijuoti Sveikatos mokslų universitete sveikatos psichologiją, mano mažiausiai dukrai buvo 5 savaitės. Priėmė į universitetą ir nebebuvo kur trauktis! Buvo tokių seminarų, į kuriuos ėjau kartu su kūdikiu, ir kol atsiskaitinėdavau, Jorūnė pabūdavo dėstytojams ant rankų. Turėjau palaikymą ir niekada nesijaučiau dėl to blogai. Man svarbu, kad vaikai matytų gyvą pavyzdį, kad nuolatos turi judėti į priekį, tobulėti. Kai mato, kad ir tėvai visą gyvenimą mokosi, tada ir jų nereikia varu varyti prie namų darbų. Jau būdama mama, aš studijavau psichologiją, paskui – praktinę filosofiją, pastaruoju metu – italistiką ir romanų kalbas.
Dabar lengviau, nes vaikai paaugo, jie geri, mandagūs, savarankiški, tad man laisvės daugėja. Bet šiuo metu esu labiau pasinėrusi ne į studijas, o į verslą.
Šeimos dydis buvo iš anksto aptartas klausimas?
Mano vaikai yra iš dviejų santuokų. Pirma dukra gimė pirmojoje santuokoje, kiti trys vaikai – antrojoje. Su antruoju vyru iš anksto nekalbėjome apie vaikų skaičių, bet viskas išėjo taip natūraliai! Jis labai norėjo dukrytės, tad po dviejų sūnų ryžomės ir trečiam bendram vaikui. Gimė Jorūnė. Daugiau vaikų neplanuojame.
Nesakau, kad didelė šeima yra tik gėlių žiedeliai, bet ir nėra neįveikiamas iššūkis. Mano mama kartais manęs pagaili: „Tai tau, vaikeli, turbūt sunku“. Seneliai negalėjo padėti auginti vaikų, nes patys dar buvo dirbantys, o auklių pagalbos mes irgi neturėjome. Nors abu su vyru paskendę darbuose ir veiklose, kažkaip sugebėjome patys auginti vaikus. Turėdamas didelę šeimą, įgyji organizuotumo ir laiko planavimo įgūdžių, kurių gali pavydėti mamos, auginančios tik po vieną vaiką.
Dabar madinga sakyti – „išeiti iš komforto zonos“. Kai augini tris pametinukus, tai norisi paklausti: o kur ta mano komforto zona? Pamenu, kad laukdamasi ketvirto vaiko rašiau bakalaurinį darbą. O namie dar trys vaikai, iš kurių du – maži pametinukai. Yra buvę, kad atsisėdusi paverkiu ir rašau toliau. Privalai atlaikyti ir daryti, kas priklauso, juk niekas tų vaikų tau neprimetė. Tu jų norėjai, tai buvo tavo pačios pasirinkimas.
Jeigu būčiau pasirinkusi nebekurti antros šeimos ir nebeturėti daugiau vaikų, manau, mano gyvenime nebūtų įvykę daugelio nuostabių dalykų. Galbūt būčiau dirbusi paprastą darbą be jokių ambicijų, nebūtų buvę nei studijų, nei verslų. Tos ambicijos ateina iš noro vaikams parodyti, kad viskas įmanoma.
Prisiminkite kokią nors vieną motinystės dieną, kurios niekada nepamiršite.
Tai buvo prieš kokius dešimt metų rugpjūčio 31 diena. Vienam mūsų berniukui buvo dveji, kitam treji. Rytojaus rytą turėjome pradėti lankyti darželį, buvome jau viską susiruošę rugsėjo 1-osios šventei. Ir staiga skambutis – sužinau, kad mūsų vaikai nepriimami į darželį, jiems nėra vietų. Ko gero, tai buvo pati juodžiausia diena. Aš su ką tik gimusia Jorūne ant rankų, ką tik priimta į universitetą studijuoti, ir griūva visi planai! Situaciją išgelbėjo vyras, jis turėjo porą mėnesių neišnaudotų atostogų, tad jas pasiėmė, kad pabūtų su berniukais, o aš galėčiau išeiti į paskaitas. O per tą laiką atsirado vietos darželyje, ir viskas stojosi į savo vietas.
Žinoma, kad būna ne viena akimirka, kai tikrai sunku, – tada atsisėdi, nužliumbi, savęs pagaili, o paskui susiimi ir priimi sprendimą, kad neužsiciklintum neviltyje. Iš daugelio sunkių situacijų išeiti padeda mintis, kad esi atsakingas ne tik už save, bet ir už tuos, kurie pasirūpinti savimi dar negali.
Užsiminėte, kad šiuo metu esate pasinėrusi į verslą. Koks jis?
Aš pati esu skaitantis žmogus, dažnai užsuku į knygynus ir pavargau juose matyti gertuves, žvakes, sąsiuvinius… Knygos jau tarsi nebe pagrindinė knygynų prekė. Man norėjosi sukurti vietą, kurioje rinktųsi skaitantys žmonės. Avantiūriškas buvo tas mano noras, ir vis išlįsdavo kokių nors kliūčių jį įgyvendinti. Studijuodama filosofiją, susipažinau su dėstytoju, kuris turėjo įkūręs fizinį knygyną „Kolibris“, bet ketino jau jį uždaryti. Vieną vakarą dėstytojas man parašė ir pasiūlė perimti jo knygyną. Dabar turime ir fizinį, ir internetinį knygyną, ir man ta veikla labai įdomi, darbe neskaičiuoju laiko. Žinoma, pirkėjų būna visokių, bet teigiamų patirčių šiame darbe kur kas daugiau negu neigiamų.
Kita mano veikla – kultūrinis švietimas vaikams ir biblioterapijos užsiėmimai. Tai susiję su pirmąja mano specialybe, psichologija. Iš šono atrodo, kad man viskas lengva, nukrenta savaime – kaip aklai vištai grūdas. Bet, manau, net buvimas tinkamose vietose tinkamu laiku nepadėtų, jei nebūtų degančių akių, entuziazmo, nes to neįmanoma nei paslėpti, nei suvaidinti.
Esate filosofė. Tad atsakykite filosofiškai – kodėl populiarėja „child free“ mada, kodėl jaunos šeimos nebenori turėti vaikų?
Aš nuoširdžiai galvoju: jei tikrai nenori, tegul jų ir neturi. Biologinis laikrodis pratiksi, „kūdikių karštinė“ praeina, ir jeigu žmogus nėra sutvertas tėvystei, tai ir nereikia. Dabartiniai trisdešimtmečiai dažnai dar nesubrendę tėvystei, nepasiruošę būti atsakingi už kitą. Gal geriau jie tegul ir gyvena dėl savęs, keliauja, pramogauja ir kitaip hedonistiškai užpildo gyvenimą.
Geriau taip, negu pagimdyti ir nustumti vaikus, kad jie augtų be meilės. Matau poliklinikose, kaip vaikai laukia prie gydytojo kabineto su planšetėmis rankose, užuot būtų prisiglaudę prie mamų.
Iš dalies apsisprendimas neturėti vaikų yra ir mada. Jei tos mados pakanka, kad žmogus priimtų sprendimus, – ką gi. Paskui mada gali pasikeisti… O tiems žmonėms, kurie vaikų nori, jokios mados negali to noro įtakoti. Vaikai – ne džinsai, kurie vieną sezoną kliošiniai, o kitą jau skinny…
Ką vaikai davė jums?
Pirmo vaiko gimimas davė jausmą, kad jau esu mama. Man buvo svarbu turėti vaikų. Antro, trečio ir ketvirto vaiko gimimas užaugino sparnus, neįsivaizduoju, ką veikčiau, jei vaikų neturėčiau. Labai jais didžiuojuosi, man mano vaikai atrodo nuostabūs, geri, niekada nesulaukiau skundų iš mokytojų, būrelių vadovų ar kaimynų.
Aš matau, kaip vaikai vienas kitam padeda, kaip jie rūpinasi šeimos nariais. Kartą ilgai užtrukau knygyne ir sulaukiau savo dvylikamečio sūnaus, užsidėjusio šefo kepurę, jis atvežė šaltkrepšyje man pietus. Tokiomis akimirkomis sunku nesusigraudinti. Vaikai jau moka orkaitėje iškepti užmarinuotą vištienos krūtinėlę, žinau, kad nepražūtų ir nemirtų iš bado.
Atsimenu, kai Radvilas ir Jorūnė dar buvo darželinukai, grįžau iš darbo suvėlavusi, labai pavargusi. Pusę šešių turiu eiti į darželį susirinkti mažiukų, o aš visai be jėgų. Tada pirmokas Povilas man išvirė arbatos su medumi, atnešė lėkštutę sausainių ir paklausė: „Kur taip ilgai užtrukai, arbata šąla! “ Povilas apskritai toks globėjiškas. Pamenu, jis buvo ketverių, o aš namie su naujagime. Jis pasisiūlė: „Mama, tu pabūk namie, o aš nueisiu į parduotuvę sūrio ir degtukų“. Ketverių metų vaikas! Iki šiol jis kartais nuperka ir užrašo man atviruką, kad mane myli. Vaikų palaikymą ir meilę labai stipriai jaučiu, nes didžiąją jų gyvenimo dalį auginu viena.
Kiekviena daugiavaikė mama savo šeimoje yra vadovė, lyderė?
Šiuolaikiniai darbdaviai pralošia, jei neįdarbina mamų su vaikais. Nes šitos mamos atspariausios įvairioms kritinėms ir stresinėms situacijoms, moka greitai priimti sprendimus ir valdyti laiką.
Pavyzdžiui, aš vaikams paskirstau buities darbus, o kiekvieno pareiga yra savarankiškai padaryti namų darbus, kuriuos uždavė mokykloje. Atsitiktine tvarka kartais paprašau parodyti, kaip padarė, ir tai įpareigoja netinginiauti.
Daug šeimos narių reiškia, kad namuose yra daug daiktų, drabužių, batų ir t.t. Kad nebūtų chaoso, esame sutarę, kad į bendras erdves savo daiktų mes nesinešame ir jų ten nepaliekame.
Nei svetainėje, nei bibliotekoje. Paauglystė tvarka nepasižymi, ir aš leidžiu vaikams savo kambariuose tvarkytis taip, kaip jie nori. Bet bendros erdvės turi būti tvarkingos. Šios taisyklės galioja visiems.
Ar šeimoje esate psichologė?
Paprastai vaikų tarpusavio santykius leidžiu išsiaiškinti jiems patiems, kad įgytų socialinių įgūdžių ir išsigrynintų savo vaidmenį.
Pavyzdžiui, nuo mažų dienų mokome vaikus pačius priimti sprendimus. Jie gauna kišenpinigių, ir patys gali pasirinkti, juos išleisti kasdien ar skirti kokiam nors didesniam pirkiniui. Pernai broliai už visų metų kišenpinigius nutarė nusipirkti virtualios realybės akinius. Ir metus laiko turėjo atsisakyti akimirkos užgaidų nusipirkti ką nors čia ir dabar.
Lygiai taip pat su vaikais tariamės ir dėl šeimos finansų. Pavyzdžiui, ar nori gimtadienio šventės žaidimų kambaryje, ar už tuos pinigus geriau vasarą visiems leistis į kelionę? Vaikai įtraukiami į tokius sprendimus.
Vaikams leidžiame pasirinkti, kokius būrelius jie nori lankyti. Kiekvienas turi teisę bandyti ir taip atrasti, kas jam įdomu, bet turi įsipareigoti lankyti bent jau metus. Mūsų jauniausioji dukra Jorūnė lanko N. Juškos baleto mokyklą ir Kauno dramos teatro būrelį. Vyriausioji dukra Patricija dabar lanko kinų kalbos kursus Vilniaus universitete, Povilas – privačias būgnų pamokas, Radvilas lanko jaunųjų kompiuterininkų mokyklą KTU. Kai matau, jog vaikas kažkam gabus, skatinu tas savybes ugdyti. Žmogaus potencialą matau ne akcentuodama, ko jis negali, o stiprindama, kur jis padarė geriau nei standartinis vidurkis.
Pasidalinkite didelės šeimos džiaugsmais.
Didelėje šeimoje yra toks palaikymo, supratimo ir meilės jausmas, kurio niekur kitur nerasi. Gyvenimas šeimoje išmoko dėmesingumo kitam, jausti ir suprasti šalia esančius, kantrybės bei gebėjimo priimti kitą tokį, koks jis yra. Šeima – ta vieta, kur galime jaustis saugūs, galime net nusikeikti, kad už namų ribų nekiltų poreikis daužyti langus. Tai vieta, kur galime liūdėti, verkti, gedėti, kur nėra emocijų kontrolės.
Ir dar – didelėje šeimoje niekada nebūna nuobodu. Vaikai kartais taip moka nustebinti ir sušildyti, kad net švenčių nereikia. Kai paauglys prieina ir sako: „Mama, tu taip stengiesi dėl mūsų, tu tiek daug duodi“. Man tai akimirkos, kai suvokiu, jog kažką darau ir renkuosi teisingai. Tai motyvuoja mėgautis gyvenimu, kokios bebūtų aplinkybės.
Ginta Liaugminienė
Nuotraukos studijos „Švelnus vėjas“
Projektą „(Ne)išnykstanti Lietuva“ 2025 metais iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.04.26.
