Dainininkas Liudas Mikalauskas pripažįsta, kad laida „Duokim garo“, kurią jis veda, neišvengiamai atkeliauja ir į jų namus. Grįžęs po filmavimų, Liudas pasakoja namiškiams apie senovines tradicijas, kurias išgirdo iš laidos herojų. Kartais Mikalauskai pabando šias tradicijas žaismingai pritaikyti ir namuose – šiemet per Kalėdas lašino žvakės vašką į vandenį ir taip spėjo ateitį. O antrąją Velykų dieną stengėsi išsupti sūpynėse vaikus kuo aukščiau. Tiesa, supo tik du vyresniuosius – dešimtmetę Gintarę ir septynerių Jonuką, pagrandukė Miglė dar kūdikis. Trečiojo vaikelio šeima susilaukė paskutinę 2023-ųjų metų dieną, sproginėjant fejerverkams.
Liudai, kokią senovinę šeimos tradiciją sužinojote, apie kurią net nebuvote girdėjęs?
Liudas. Nežinojau, kad pirmas trečiadienis po Šv. Velykų senovėje buvo vadinamas Tinginių diena. Laikytis tradicijos nebuvo sunku – tą dieną atsidėję tinginiavome! Gimus trečiam vaikui, bandau prilėtinti gyvenimo tempą, sumažinti renginių skaičių, kuriuose dainuoju ar kuriuos vedu. Man išeiti mėnesio tėvystės atostogų yra labai sudėtinga, tad jei namie būnu dvi–tris dienas, čia jau daug. Tiesa, su Miglute tai padaryti pavyko, ir pirmus du mėnesius skyriau šeimai kone visą savo dėmesį.
Sigita. Kartais mes visa šeima keliaujame Liudo darbų maršrutais. Šiemet jau antrus metus Nidoje jis vedė Joninių nakties „Duokim garo“ koncertą, tad buvo proga ir mums apsilankyti Kuršių Nerijoje. Šiaip, ko gero, tam būtume neradę laiko.
Ar dažnai jūsų namuose skamba muzika? Ar dainuojate su vaikais?
Sigita. Dabar gražiausia muzika – vaikų klegesys! Jų turime visus tris (šypsosi). Bet muzika mus su Liudu lydi nuo pat draugystės pradžios, nes ir susipažinome mano tėčio vadovaujamo choro „Gintaras“ stovykloje Pervalkoje. Liudas lankė šį chorą, tad galima sakyti, kad mus suvedė muzika.
Liudas. Savo namuose neturime nei garso kolonėlių, nei muzikos programėlių. Turime tik žalią patefoną, kurį nusipirkome po gastrolių Amerikoje. Keliaudami su Sigita po Ameriką nuolat klausėme Frenko Sinatros, tad grįžę nusipirkome patefoną ir keletą Sinatros plokštelių. Jei mūsų namuose skamba muzika, tai dainuoja arba Sinatra, arba …aš. Reguliariai dirbu su vokalo mokytoja nuotoliniu būdu, atsidarau langus, kad netrūktų oro ir repetuoju. Nemanykite, kad iš karto skamba gražios dainos – kartais kaukiu rėkiu, kol išmokstu. Mano šeima bėga iš namų, kai tą valandą dirbu su profesore Sigute Stonyte ( juokiasi). Manau, girdi visas kaimas ir nežinau, ką tada galvoja. Kita vertus, kaime visi vieni kitus pažįstame, ir jei dainuojame prie Joninių laužo, vietiniai ateina paklausyti, prisijungia.
Sigita. Aš atsimenu, kaip vieną vasarą Liudas kartu su dainininkais Egidijumi Bavikinu ir Ona Kolobovaite mūsų kaime prie ežero repetavo kamerinę G. Verdi „Traviatos“ versiją. Kokį mėnesį visas kaimas skambėjo ,,Pakelkime taurę linksmybių“…
Liudas. Mano kolega Egidijus Bavikinas yra ir mūsų kaimynas. Kartais matau, kaip Egidijus traktoriuku pjauna žolę ir dainuoja, galvodamas, kad per traktoriaus burzgimą nesigirdi ( juokiasi). Egidijus pirmas atsikėlė gyventi į kaimą, atvažiuodavome pasisvečiuoti, o paskui sužinojome, kad netoliese parduodama sodyba. Su Sigute susižvalgėme: gal būtų smagu turėti vasarnamį?
Sigita. Kai pirmą kartą nuėjome apsižiūrėti tos parduodamos sodybos, žolė sklype buvo iki pažastų. Reikia labai kūrybiškai žiūrėti, kad pamatytum perspektyvą. Bet kažkaip pamatėme ir nesigailime.
Liudas užaugęs Tauragėje, aš – Kauno centre. Su kaimu iki tol mažai ką turėjau bendro. Kai TV konkurse „Triumfo arka“ 2008-aisiais metais Liudas laimėjo 50 000 litų prizą, šiek tiek pridėjome savo ir nusipirkome butą Kaune. Bet gamta traukė… Vis važiuodavome į Plutiškes, į svečius pas Egidijų. Paskui atsikraustėme ir patys. O dar po kurio laiko į Plutiškes atvažiavo gyventi ir mano tėvai. Tad turime kaimynystėje ne tik draugų, bet ir giminių.
Ar vaikai mėgsta medų? Liudai, juk čia jūs tapote bitininku?
Liudas. Bitininkavau dar vaikystėje, tik studijų metais teko iškeliauti studijuoti į Kauną, ir bitės, tarsi jausdamos, kad neliko šeimininko, išmirė. Prieš kelerius metus vėl grįžau prie bitininkavimo hobio. Mes nesame dideli medaus valgytojai, bet medaus pas mus visur pridėta – po laiptais, lentynose… Geriausią medų atiduodame arba parduodame, o sau pasiliekame jau ne tokį kokybišką. Bitininkui pagalba yra reikalinga, bet prie avilių vaikai neina, todėl medų iš korių išsukti padeda Sigita ar uošviai. Nešdamas į patalpą korius, stengiuosi nukrapštyti visas bites, bet Sigutė vis tiek laksto su degtukų dėžute ir pagavusi išneša į lauką bitę.
Sigita. Kai galiu, einu Liudui padėti tvarkyti avilius. Tas dūzgimas, kai išima korį, savotiška terapija, tai įkvepia ramybės. Tik dabar namuose turime mažą vaikutį, tai šia terapija užsiimame kiek rečiau (šypsosi).
Liudas. Nebijau, kad bitės sugels. Mūsų bitės nepiktos, todėl nėra reikalo rengtis kombinezonu ar kokiais uždarais drabužiais. Į bityną einu su šortais, beveik nuogas. Kuo nuogesnis, tuo vėsiau. Kai gyvenimas diktuoja didžiulį tempą, bitės priverčia tave nusiraminti. Jei kažką skubomis pakėlei, numetei, bitės pradeda pykti, ūžti. Supranti, kad reikia sulėtinti tempą. Priverstinis kūno sulėtinimas atneša daug poilsio.
Sigita. Mes retai kada saldiname maistą ar arbatas cukrumi – tam turime medaus. Žinoma, tiek daug patys nesuvartojame, tad mielai duodame kaimynei, kuri kepa nuostabius medaus tortus. Medaus tortas – Liudo mėgstamiausias. Daug medaus išdaliname, šiek tiek parduodame.
Liudas. Įsigudrinau važiuodamas į koncertus pasiimti keletą stiklainiukų medaus su savo atvaizdu ir autografu. Visuomet atsiranda proga juos kam nors padovanoti, o juk praktiška dovana – pati geriausia (juokiasi).
Jūsų vaikai auga kaime… Kokia jų kasdienybė?
Sigita. Jie daug laiko praleidžia lauke – laksto basi po pievas, plaukioja irklente tvenkinyje, stebi gyvūnus. Vakar kieme radome ežiuką. Vaikams įdomu ir kirminukai, ir skruzdėlės, jie gamtą mato iš arti. Mums problema net sugalvoti atostogų kelionės planą, nes atrodo, kad namie geriausia.
Kai užsimano, su kaimynų vaikais eina į kaimo parduotuvę nusipirkti ledų. Aišku, mobiliojo telefono neišvengiame, abu vaikai turi 45 minučių per dieną limitą, kai gali lindėti telefonuose. Jiems tos minutės pralekia kaip vėjas.
Liudas. Man daugiau streso, kai mes išvažiuojame į miestą. Gatvė, šaligatvis – tik ir žiūrėk, kad būtų saugūs. Vakar juos paleidau iš kultūros centro nueiti į mašiną, eina tiesiausiu keliu per žolynus. Sakau: „Kaimietukai, eikit takučiais“. Kaime jie mėgsta vaikščioti per žolę basi.
Kai aš save prisimenu jų metų, nei mūsų kas tiek prižiūrėdavo, nei baimindavosi. Išeidavome ryte ir dingdavome visai dienai. Dabar esame išgąsdinti įvairių informacinių technologijų, kad vaikų tyko pavojai. Tik ir girdi – ten nuskendo, tas pabėgo, tą pagrobė… Kur kas labiau kontroliuojame vaikus, negu kas mus vaikystėje.
Kokias šeimos tradicijas kuriate kaime jūs?
Liudas. Turime koplytstulpį, kurį pagamino ilgametis Tėvo Stanislovo bičiulis, tautodailininkas Gendrikas Galvanauskas iš Paberžės. Pastatėme kieme jo išdrožtą koplytstulpį, kuriame įbrėžiame kiekvieno gimusio vaiko vardą ir datą. Kai mūsų nė vieno neliks, liks pėdsakas, kad kažkokie šeimininkai čia gyveno. Miglutė dar nepažymėta, nors jau ir pakrikštyti spėjome. Nespėjame visko, tų vaikų čia tiek daug…
Oficialiai tapote daugiavaike šeima!
Liudas. Mūsų beveik visų draugų šeimynos gausios, todėl dažnai juokdavomės, kad ir mes negalime turėti mažai vaikų, – mažiausiai tris. Ėmė ir išsipildė ši mintis ir mūsų šeimoje (juokiasi). Labiausiai pasijuto, kad esame daugiavaikiai, nes nebetelpame į ankstesnįjį automobilį. Teko nusipirkti septynvietį.
Sigita. Į kurį irgi vos talpiname visus daiktus! Jo pradėjome žvalgytis dar Miglei negimus, nes supratome, kad su trimis vaikais ir jų daiktais mūsų automobilis bus per mažas.
O Miglutė gimė įspūdingu laiku, Naujųjų metų naktį. Planas buvo jos susilaukti sausio pradžioje. Liudas tam laikotarpiui neprisiplanavo daug koncertų. Bet ji nutarė pasibelsti anksčiau. Tą dieną, kai ji gimė, žiūrėjome pro langą į naujametinius fejerverkus ir galvojome, koks gražus jos gimtadienis, kai švenčia visas pasaulis.
Liudas. Žinoma, kad gruodžio 31-osios vakarą aš turėjau dainuoti. Kauno sporto halė – vos 5 minutės nuo Klinikų, atvažiavau į koncertą tiesiai iš palatos. Visa halė mane pasveikino – publika net sudainavo „Ilgiausių metų“.
Sigita. Paskui kolegos pasakojo, kad Liudas stovėjo labai susijaudinęs, su ašaromis akyse…
Kaip vyresnieji priėmė mažytę?
Sigita. Sūnus norėjo brolio, dukra sesės. Tad teko nuteikti ir įtikinti, kad dar viena sesė šeimoje yra labai gerai abiems – su vienu pažais, kita kasas sesei galės pinti. Jonukas švelnus, rūpestingas berniukas, nesunkiai įsijautė į vyresniojo brolio vaidmenį. Jis su Migle bendrauja kaip su sau lygia, pamačiusi Joną, Miglė visada šypsosi. O vyresnėlei Gintarei kūdikis jau kelia motiniškus jausmus, jos santykis su sesute kiek kitoks – prireikus gali ir palaikyti, ir sauskelnes pakeisti, prižiūrėti.
Liudas. Kad nebūtų pavydo, bandome kiekvienam vaikui skirti asmeninio dėmesio. Pradedu suprasti, kad visų darbų nenudirbsi, tad kiek įmanoma daugiau stengiuosi pabūti namuose.
Sigita. Labai džiaugiuosi, kad pirmus mėnesius Liudas turėdavo ne daugiau kaip du koncertus per savaitę ir padėdavo man. Ko išmokau su trečiu vaiku – tai suvokimo, kad kiekvienas vaikas unikalus ir nepakartojamas. Laukdamasi Miglės maniau, kad šįkart viskas bus lengva, nes jau viską žinau. Paradoksalu, bet žindyti sekėsi sunkiausiai iš visų patirčių. Dvi savaites teko net nusitraukinėti pieną ir dirbti su primaitinimo sistema, konsultuotis su žindymo specialistėmis, kol Miglė išmoko žįsti taisyklingai. Dabar šis procesas jau sklandus, manau, maitinsiu ilgai, nes ir Gintarę maitinau iki metų, o Jonuką – iki 2,5 metų.
Turėjote gražią šventę – Miglės krikštynas?
Liudas. Kai turime galimybę, sekmadieniais važiuojame į Šventas Mišias. Miglė jas stebėtinai gerai atlaiko, žiūri, kas gieda, jai įdomu žvalgytis, o kartais ir užmigti per kunigo pamokslą. Net juokėmės, visą nėštumą reguliariai ėjome į bažnyčią, gal Miglė girdėjo, todėl dabar tokia rami? Lankomės kaimyninėje Išlaužo parapijoje, į kurią paskirtas mus sutuokęs kunigas Vilius Sikorskas. Jaučiame seniai užsimezgusią gražią draugystę. O Miglė jau dalyvavo ir Sekminių, ir Velyknakčio mišiose. Dabar jau pakrikštyta, tad nori nenori turi dalyvauti (juokiasi).
Sigita. Su Migle neišvengiamai lankomės ir vasaros koncertuose, kadangi patys organizuojame ne vieną festivalį visoje Lietuvoje, todėl mažoji visur drauge su mumis. Pastebiu, kad pastaruoju metu vis dažniau ir į nuotraukas papuola. Bet tokia jau ta aktyvių tėvų vaikų dalia – nuo mažumės klausytis muzikos ir keliauti drauge. Visai neseniai atidarėme Liudo gimtojoje Tauragėje jau keturioliktąjį muzikos festivalį, tai Miglutė net kartu į sceną lipo su tėčiu (šypsosi), rugpjūtį rengiame koncertus Kazlų Rūdos Šiaudų Slow arenoje – neabejotinai ir ten būsime visi kartu.
Ar turite savo receptų, kaip auginti vaikus, kad jie mažiau sirgtų?
Sigita. Kad nesirgtų, turi būti pailsėję, organizmas turi gauti pakankamai omega-3 rūgščių bei daug laiko leisti gryname ore. Jei trūksta miego ar būna kitaip išsibalansavę, iškart pradeda pulti ligos. Tuo vasara ir žavi, kad ligos beveik nepuola. Nereikia eiti į mokyklą, nevyksta ir muzikos mokyklos užsiėmimai. Nuo ateinančio rudens muzikos mokyklą lankys jau abu. Gintarė groja kanklėmis, dainuoja. Jonukui, tiesa, labiau patinka konstruoti – jis toks mažas inžinierius, bet matyti, kad turi ir gerą klausą.
Bandome įvesti ir vakarinio pasivaikščiojimo tradiciją, nors ne visada pavyksta su vežimėliu apeiti tą 2,5 kilometrų ratą aplink mūsų kaimą, nes Miglė pastaraisiais mėnesiais nusprendė, kad jai nebepatinka būti vežime. Gintarė mėgsta gaminti, kartais abi pasiimame receptų knygą ir išbandome ką nors naujo.
Dar mūsų šeimai labai patinka keliauti – nesvarbu, ar Lietuvoje, ar užsienyje, žiemą mėgstame pabėgti į Birštoną ar Anykščius, bet šitą pramogą dažniausia paliekame žiemai. O dabar buvimas lauke yra geriausia sveikatinimo priemonė.
Ginta Liaugminienė
Susiję straipsniai
