Ingrida ir Valdemaras kartu jau 26 metus, apdovanoti penkiais vaikais, sulaukė ir anūkės. Ir daug metų laikosi tradicijos – pirmą mėnesio penktadienį eiti į pasimatymą. Kam jiems to reikia, jeigu ir taip būna kartu, ir kodėl dėl pasimatymų taip džiūgauja vaikai?
Daug temų aptarėme su daugiavaike mama, kuriai savaime klijuojasi etiketė – „ne tokia, kaip visos“. Pozityviausia reikšme.
Pristatome šeimą:
Ingrida Jazgevičienė – Kauno arkivyskupijos Šeimos centro direktorė, vaisingumo pažinimo metodų mokytoja. Vyras Valdemaras – pardavimų vadovas. Sūnus Girmantas (22 m.) gyvena atskirai, sukūręs šeimą. Namuose – Debora (18 m.), Dorotėja (16 m.), Radvilė (11 m.) ir Hektoras (6 m.).
Yra ir pusmetinukė anūkė!
SŪNUS IŠPLAUKĖ PRIEŠ SROVĘ
Ingrida, jūsų sūnus, tarsi maištininkas, išplaukė prieš srovę. Kai jaunimas tėvystę atidėlioja bent iki 30-ies, jis vedė vos 20. Įkvėpė gausios šeimos pavyzdys?
Kai Girmantui buvo 15 metų, jo vienoje laidoje paklausė, ko norėtų iš Kalėdų Senelio. Jis atsakė – žmonos. Šitas vaikas kryptingai ieškojo savo moters, norėjo kurti šeimą, turėti daug vaikų – tai buvo svajonė.
Kartą, jau būdamas 18-os, pasiguodė: „Mama, nėra su kuo draugauti. Nė viena nenori vaikų.“ Sutrikau – nejau sūnus jau pirmojo pasimatymo metu klausia apie vaikus? Jis patvirtino, kad taip. Tada juokiausi, kad nenuostabu, jog neturi merginos. Jeigu manęs per pirmąjį pasimatymą paklaustų apie vaikus, tikriausiai pabėgčiau.
Bet jam pavyko. Mergina, kuri netrukus tapo žmona, į jo klausimą apie vaikus atsakė – kiek Dievas duos.
Sūnus pasipasakojo ir sulaukė mano patarimo: jeigu svarbiausi dalykai sutampa, nėra ko laukti. Gyvenimas yra gyvenamas, o ne laukiamasis, bandomasis periodas. Tada sūnus nuvažiavo pas merginos tėvus atsiklausti jų nuomonės. O jie atsakė, kad anksti kėlęs ir anksti vedęs niekada nesigailėsi. Gavus palaikymą iš abiejų pusių, sūnui beliko tik sutaupyti žiedui. Pirmo kurso studentui tai šiek tiek užtruko. Pasipiršo spalį, o per Kalėdas paprašė pagalbos iškelti vestuves – kovą. Pasidarė karšta, pabandžiau pristabdyti, o sūnus pasakė: „Mama, tai gyvenimas gyvenamas ar laukiamas?“
Kovą susituokė, o balandį pranešė, kad laukiasi.
Kai kalbuosi su kitais vaikais, jie sako tą patį – nori šeimos ir nori anksti. Tačiau retai kuris jų bendraamžis nori to paties. Dukros puikiai žino, kad surasti taip pat mąstančius partnerius nebus lengva.
Šiuolaikinio jaunimo infantilumas tapo norma. Ar jūsų sūnus susitvarko kaip tėtis?
Augindama 5 vaikus laikiau save mama profesionale, bet kai pamačiau, kaip dukrytę augina sūnus su marčia, man beliko tik pasitraukti į šoniuką, žiūrėti ir gėrėtis. Mūsų sūnus yra chemikas. Jis į viską įsigilinęs nuo nėštumo toksikozės valdymo iki vaikiškų produktų sudėties cheminių elementų lygiu.
Esame seneliai, kurie tik džiaugiasi. Reikia pakovoti, kad gautume anūkę, nes to džiaugsmo nori ir kiti seneliai.
Sūnus su žmona tikrai nėra per jauni šeimai. Jie yra normalaus amžiaus būti tėvais, tik visuomenė kultūriškai dabar tėvystę renkasi per vėlai.
SVARBIAUSIA SAKYTI TIESĄ
O judu patys – nuo šeimos sukūrimo pradžios manifestavote didelę šeimą?
Pradėjome draugauti būdami 17-os. Jau tokioje jaunystėje pasitarėme, kad vyras nori 5 vaikų, o aš – 4 vaikų. Žinoma, kai susilaukėme pirmųjų dviejų, entuziazmo šiek tiek sumažėjo. Vis dėlto visi mūsų vaikai atėjo planuoti, apgalvoti, apsispręsti. Gal tik pirmasis buvo šiokia tokia staigmena.
Antra vertus, pastaruosius 6 metus esame atviri dar vienam vaikui, bet jis neateina. Tad vaikų planavimas nėra tik mūsų pačių reikalas. Gali būti labai didelis planuotojas, bet gyvenimas susiklostys kitaip.
Kokia paslaptis, kad jūsų vaikai nori kurti šeimas, turėti daug vaikų, – skirtingai nei jų bendraamžiai? Kokių šeimos laimės „tablečių“ jiems duodate?
Esame eiliniai žmonės, kurie patiria visokiausių emocijų ir dalykų. Priimame, kad gyvenimas yra visoks.
Pati galvoju, na, kur ta paslaptis? Kad mums su vyru, tokiems paprastiems, pavyko užauginti tokius vaikus. Neturiu jokio recepto.
Gal daug pokalbių su vaikais?
Gal tikrumo pavyzdys ir gyvenimo realybės rodymas, kad mes išgyvename pakilimus ir nuosmukius, bet juos sprendžiame? Vyresni vaikai yra matę ir tamsiausių mūsų šeimos etapų, kai su vyru buvome išsiskyrę ir gyvenome atskirai, o paskui vėl susiėjome gyventi kartu. Daug kartų su vaikais aptarėme, reflektavome tą epizodą, įrodėme, kad viską galima įveikti.
Gal nesivaikymas to, ko neturi, bet supratimas, ką turi?
Viena, ką tikrai darome, – tai nuo vaikų neslepiame tikrovės ir nevaidiname to, ko nėra. Kai yra blogai, taip ir sakome. Žinoma, viskas priklauso nuo vaiko amžiaus, sakome tiek, kiek jie gali tuo metu suvokti. Taip vaikai į pasaulį eina matydami ir gausios šeimos grožį, ir sunkumus, ir būdus, kaip tuos sunkumus įveikti.
VAISINGUMO PLANAVIMAS
Ingrida, esate vaisingumo pažinimo metodų mokytoja. Kaip manote, kodėl jaunoji karta (išskyrus išimtis, kaip jūsų sūnus) savo vaisingumui sako STOP?
Nesinori prisiminti, kaip seniau (o neretai ir dabar) vaisingumo ir lytinio gyvenimo temos pateikiamos mokykloje ir namuose. Arba tai suvulgarinta, pateikta kaip mechaniniai dalykai. Arba nutylima, tarsi tai būtų tabu. O realios vertės, realių žinių nesuteikiama. To negavusi jaučiausi intelektualiai apvogta. Tai buvo mano paskata tapti vaisingumo pažinimo mokytoja. Kiekviena moteris turi būti informuota, suvokti savo kūną hormonų lygmeniu, būti sąmoninga, kad galėtų teisingai pasirinkti, gebėtų bendradarbiauti su gydytojais. Noriu ugdyti moters savęs pažinimą ir sąmoningumą, perduoti tai dukroms.
Negąsdinti. Nepasakoti vėjų, o realiai kalbėti, kam tai skirta, kas yra normalu, o kas nenormalu.
Kadangi vaisingumas nėra vieno žmogaus reikalas, tai ir vyrai turi suprasti savo moterį, o moteris turi mokėti pagarbiai komunikuoti, kas su ja vyksta. Pagarbos kultūra intymiame gyvenime persikelia ir į kitus sluoksnius – ji padeda auginant vaikus. O jeigu pasirenkame kitus būdus vaisingumui slopinti – kontracepciją, nekalbėjimą – pasiliekame tarsi vaiduoklių pasaulyje.
Man, kaip mamai, labai svarbu, kad mano vaikai jaustųsi darnoje su savo lytiškumu. Gražu, kai į mokymus ateina mamos su dukromis. Galima atsivesti mergaites jau nuo 8–9 metų. Tai tikrai ne per anksti. Mamai reikia žinių, kad parodytų mergaitei visą brendimo grožį, padėtų priimti savo lytiškumą ne per konfliktą, o didžiuojantis. Kai mergaitėms jau 13 metų, jos ne visada nori konsultacijas lankyti su mamomis, labiau renkasi ateiti konsultuotis individualiai.
Jautriausios akimirkos, kai mokymuose dukra prisiglaudžia prie mamos, kai klausia žvilgsniu – ar ir tau taip buvo? Kalbame apie tai, kas moteryje gražiausia. Nors žodžiais tai atrodo mediciniškai (gimdos kaklelio gleivės ir pan.), mergaitė tuo momentu gali galvoti, kad to nenori, tai nemalonu, bet po mokymų ji supranta, kad tai yra nuostabu. Dar vienas jautrus dalykas – dabar mamos gimdo vyresnės, ir mergaičių lytinė branda sutampa su mamų vaisingumo kelionės pabaiga. Ir dukra, ir mama patiria tuos pačius dalykus, kalbant apie hormonus. Jos abi gali susišnekėti, nes, kaip juokauju, viena išgyvena ankstyvąją paauglystę, o kita – vėlyvąją.
Kaip viskas prasidėjo? Kai sūnus buvo 6 klasėje, iš kalbos išėjo, jog klasės draugai dalinasi neteisinga informacija. Pakviečiau sūnaus bendraklases ir jų mamas į „mamų ir dukrų popietę“, nes esu tikra, kad dukrai šituos dalykus turi perteikti mama, o ne tetos. Šis susitikimas paskatino vykdyti švietėjišką veiklą. Mokymus man padeda vesti viena iš mano dukrų. Mokymuose vienu metu dalyvauja apie 30 grupelių, kol mergaitės užauga. Iš pradžių vesti padėjo vyriausioji dukra. Kai ji užaugo, tada kita dukra tapo pagalbininke. Dabar grupes vedu su savo trečiąja, vienuolikamete, dukra. Mergaitei niekada nebus per daug patvirtinimų, kaip nuostabiai ji yra sukurta.
Gal turite atsakymą, kodėl šiuolaikinės jaunos moterys taip bijo gimdyti?
Mes patys, kaip visuomenė, jas nubaidėme.
Kai sūnus vedė, mums su vyru reikėjo atstovėti išorės spaudimą. Vaje, koks jaunas. Dieve, dar mokslai nebaigti. Neduokdie vaikų prisidarys.
Mes, tėvai, užkrauname savo lūkesčius ant vaiko pečių. Tu tik pabaik mokslus. Tu tik gauk darbą. Susikurk gerovę. Turėk mašiną. Pakeliauk. Pagyvenk sau.
Vaikai turi tiek daug visko įgyvendinti, kad mums įtiktų! Ir tada staiga susizgrimbame ir šaukiame, kad jaunimas negimdo vaikų, o augina šuniukus. O juk, ko gero, mes patys užprogramavome jaunimą, kad jie nenorėtų vaikų.
Viena klientė pasakojo: „Šiuos žodžius girdėjau nuolatos, dabar man 35-eri, aš dar visko neapkeliavau, dar nepadariau karjeros, kuri džiugintų mamą. Namų neturiu. Neseniai ištekėjau ir supratau, kad ir vaikų neturėsiu, nes turiu vaisingumo problemą.“
BE PAPUDRAVIMŲ, BET
Jūs apie gausią šeimą kalbate labai tikroviškai, nenaudojate pasakojime „papudravimų“. Tai drąsi pozicija. Kodėl jos laikotės?
Mūsų šeimos vaikai, tikėtina, turi mažiau materialinių dalykų – tai tiesa, kurios neslepiu. Kartą nugirdau vaikų pokalbį: dukra liūdėjo, kad neturi tokio telefono kaip klasės draugai (mūsų šeimoje išmanusis – tik užaugus, maži naudojasi mygtukiniais). Sūnus jos paklausė: „O kiek tavo klasės draugų į mokyklą važinėja dviračiais? Kiek turi dvi seses?“ Paieškojus visada rasi, ką turi tu, ko neturi kiti.
Aš irgi kartais pažiūriu į instagramą ir jaučiuosi visiška vargšė (juokinga tai, kad instagramo net neturiu!).
Mes tik dabar statomės savo nuosavus namus, iki tol nuomojomės. Yra buvę visokiausių situacijų, net mėnuo už 15 eurų. Antra vertus, visos šios patirtys man yra labai brangios. Jos davė daugybę įgūdžių, kurių nenusipirksi. Kiekvienas vaikas, kuris gimė, atnešė tam tikrą išbandymą, kurį mes įveikėme. Vaikai ištraukia iš tavęs tokius dalykus, kokių net neįsivaizdavai, kad turi.
Ši patirtis daiktais nenusakoma, nenupudrinama. Kalbėti tikroviškai bei tai branginti, manau, yra svarbi pozicija.
Minėjote, kad su vyru einate į pasimatymus?
Esame baigę šeimų akademiją „Augti poroje“, mokymai truko dvejus metus. Mokėmės poroje ugdyti pagarbų dialogą, mokėti klausytis, išgirsti. Buvo užduotis – būti aukso ieškotoju, ieškoti aukso krislo kiekvienoje situacijoje, nes net labiausiai drumzlinoje situacijoje gali rasti aukso krislelį.
Viena iš užduočių buvo įsipareigojimas eiti į poros pasimatymus.
Iš pradžių nebuvo paprasta. Eisime į pasimatymą? Eisime. O buitis ima ir suvalgo. Kai jau randame laiką, kyla kausimas, kuris kurį kviečia? Vyras kviečia. Bet mano vyras standartinis, pamiršta. Tada sudarėme grafiką, kurį žino visi, ir mes, ir vaikai, – tai pirmasis mėnesio penktadienis, mums abiem nedarbo diena.
Įprotis susiformavo negreitai – tik maždaug per 4 metus nuo šeimų akademijos baigimo. O tęsiasi jau mažiausiai 5 metus.
Mums nėra svarbu, kur mes einame, svarbiausia – ką veikiame. Svarbiausias pasimatyme poros pokalbis, per kurį atsakome į tris klausimus:
Kaip tu pastarąjį mėnesį gyvenai su manimi?
Kaip tu pastarąjį mėnesį gyvenai su savimi?
Kaip mus abiem sekėsi gyventi su Dievu?
O pasimatymo scenarijų galybė. Kartais imame dviračius ir sudėję juos į traukinį važiuojame apžiūrėt kaimelio ar parko. Turime šuniuką, eiti su juo pasivaikščioti irgi yra didelė terapija – štai per paskutinį pasimatymą nuėjome 8 km miškais. Dažniausiai vyras važiuoja dviračiu, o aš riedučiais, nes skiriasi mudviejų tempai. Kadangi man labiau patinka aktyvūs pasimatymai, o vyrui sėslesni, skirstome kas antrą. Kavinė, SPA – vyro idėjos. Piliakalniai, miškai – mano.
Pasimatymas trunka visą dieną. Vaikus ryte išvežame į darželius ir mokyklas, o vakare grįžtame. O kartais išvykstame ir su nakvyne.
Vaikai labai palaiko, matome, kad ir jiems to labai reikia. Jie viską gali patraukti į šoną, kad tik mudu išeitume į pasimatymą.
Sūnus, nors neseniai vedęs, irgi jau rengia pasimatymus su žmona, palieka mums anūkę. Privaloma išsirauti iš buities auginant mažus vaikus, kad pabūtumėte vienas kitam meilužiais, vyru ir žmona.
Kas jums didžiausia palaima didelės šeimos kasdienybėje?
Mano meilės kalba yra laikas, praleistas kartu. Kai jie visi susirenka, nebeturiu ką pasakyti – aš tik tirpstu. Man daugiau nieko nereikia, kaip tik matyti pilną trobą, nes kiekvienas yra autentiškas, unikalus, kiekviename matau stebuklą. Nuolatos pagalvoju, kokia esu netobula, o kokie nuostabūs mano vaikai. Matyti augantį, mąstantį žmogų – neįsivaizduoju, ar yra kas nors prasmingiau.
Tekstas Neilos Ramoškienės ir Gintos Liaugminienės
Nuotraukos Alvinos Kavaliūnienės, „Alvina photo“
Projektą „(Ne)išnykstanti Lietuva“ 2026 metais iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 10 000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2026.06.06.
