Robertą pamatėme, kaip ir kiti projekto „Chorų mūšis“ žiūrovai, per reportažą, pristatantį Marijampolės rožinio choro narius. Choristų šeima dalinosi savo istorija – augina 3 įvaikintus vaikus. Kelių minučių siužetas ilgai nepaleido. Roberta su vyru kalbėjo taip paprastai, šviesiai, lengvai. Taip beveik nebūna.
Pasirodo, būna. Pokalbis su jauna, išmintinga moterimi, tikimės, padės abejojantiems apsispręsti.
Trumpai apie šeimą:
. Abu tėvai yra kultūros darbuotojai, muzikantai, renginių organizatoriai, muzikos pedagogai. Dirba Marijampolės ir Balbieriškio kultūros centruose, taip pat Marijampolės moksleivių kūrybos centre. Šeimoje auga Rusnė (9 m.), Leonas (6 m.) ir Tajus (3 m.).
Roberta, tokiam pasakojimui nereikia net klausimų. Bet pradėkime, kad ir banaliai – kodėl nutarėte įsivaikinti, nors esate dar labai jauni?
Viskas labai paprasta. Kai sukūrėme šeimą, buvo toks planas – susilaukti savo biologinių vaikų, bet būtinai dar nors vieną įsivaikinti.
Kai porą metų negalėjome susilaukti ir kreipėmės į specialistus, mums pasakė, kad susilaukti galėtume taikant pagalbinį apvaisinimą. Pasitarėme. Šis kelias nežavėjo, buvome girdėję istorijų, kaip šeimoms nepasiseka net bandant 10–12 kartų. Priėmėme sprendimą pabandyti vieną kartą. Jeigu bus lemta, tada lemta. O jeigu nepavyks, daugiau nebandysime.
Tuo metu pagalbinio apvaisinimo procedūra nebuvo kompensuojama, tam skyrėme tikrai didelę (pagal tuos laikus) sumą. Eidami pagalbinio apvaisinimo keliu, širdimi jautėme, kad tai ne mums, buvo kažkokia nuojauta, nesmagumas. Psichologiškai jautėmės blogai. Neapleido mintys, kad einame prieš gamtą, darome žalą kūnui. Matyt, tos mintys surezonavo su organizmu, ir mūsų bandymas buvo nesėkmingas nuo pat pradžių. Psichologija turi milžinišką galią.
Nepavykus pirmajam (ir paskutiniajam) kartui, neliko abejonių, kad tikrai daugiau nebandysime. Laikėmės savo, net kai procedūra tapo kompensuojama. Nors įkalbinėjančiųjų buvo. Liko antrasis kelias – įvaikinimas.
Man tuo metu buvo 28 metai.
Papasakokite šią kelionę, kaip viskas vyksta techniškai?
Pasidomėjome, nuo ko turime pradėti. Pirmiausia teiki prašymą ir dalyvauji GIMK mokymuose (įvaikinimo kursuose). Jie vyksta visoje Lietuvoje, visuose miestuose. Mokymai truko gana ilgai, pamenu, prasidėjo vasario 14 dieną, o truko iki gegužės. Baigę mokymus ir gavę teigiamą išvadą, užpildėme, kokio vaikučio norėtume. Kalba apie amžių, sveikatą ir lytį. Yra ir daugiau punktų, apie tėvų sveikatą, socialumą. Mes parašėme, kad norime nesvarbu kokios lyties sveiko vaiko iki 2 metų. Tik tiek.
Per mokymus supratome, kad negalime naiviai tikėtis, jog tokie vaikučiai visi bus iš tobulų, sveikų, nieko nevartojančių šeimų. Nebus, kad ideali šeima šiaip sau neaugina savo vaiko.
Yra žmonių, kurie bijo, kad vaiko praeitis jį pasivys, jis norės ieškoti tėvų, tokie pildo prašymą, kad jiems siūlytų vaikučius tik iš gyvybės langelio.
Labai greitai gavome pasiūlymą pirmajam vaikui – 6 mėnesių mergaitei. Mums viskas tiko.
Ar pamenate pirmąjį susitikimą su dukra?
Gavus pasiūlymą, laukia tolesnės procedūros – reikia važiuoti pas vaikutį, susipažinti. Mergytė gyveno kūdikių namuose. Jau po pirmojo karto mums buvo aišku, kad atsakymas teigiamas. Bet reikėjo dar kelis kartus susitikti. O leidimą parsivežti gavome per vyro gimtadienį. Tiesa, iš pradžių leidimo įvaikinti negauni, tik leidimą globoti.
Kai parsivežėme ją, įsivaizdavome, kad jau dabar tai nemiegosime, šokinėsime, baigėsi katino dienos… Bet buvo visai kitaip. Vaikai iš kūdikių namų būna labai ramūs, nuslopintomis emocijomis. Pirmąją naktį patys būdravome, o ji kuo puikiausiai išmiegojo. Pabudo ir neverkia, tiesiog guli atsimerkusi. 5 mėnesiai, praleisti kūdikių namuose, darė savo.
Nė vienas neišėjome tėvystės ar motinystės atostogų, puikiausiai dalyvaudavome repeticijose atsivežę Rusnę vežimėlyje.
Visi žinojo, kad lankome kursus, ruošiamės įvaikinimui. Mūsų sprendimą palaikė, neatkalbinėjo. Kita vertus, mudu su vyru esame labai tvirtų charakterių, laikomės savo, ir jeigu kas nors turėjo kitokią nuomonę, mums ji nebūtų rūpėjusi.
Po kiek laiko supratote, kad reikia antro vaikučio?
Viskas klostėsi taip, kaip ir bet kurioje kitoje šeimoje. Kai dukrai artėjo 3 metai, pajutome, kad norime antro vaikelio. Iš naujo kursų lankyti nereikėjo, pateikėme prašymą, kad vėl norime įsivaikinti. Tik šį kartą nurodėme, kad norime berniuko.
Nors abu įvaikinimus skyrė tik 3 metai, Lietuvoje per tą laiką daug kas keitėsi – socialinė sistema, įstatymai, reglamentai. Liepos 8 parašėme prašymą (vėliau paaiškėjo, kad būtent tą dieną gimė berniukas, kuris mums atiteko), o sūnų Leoną namo parsivežėme per Rusnės gimtadienį, lapkričio 4. Man šie skaičiai ir sutapimai atrodo svarbūs, dėl to juos ir miniu. Tokie dalykai nesuplanuojami, tai procedūrų klausimas. Jautru, kad visos datos persipynė. Rusnę parsivežėme per vyro gimtadienį, Leoną – per Rusnės gimtadienį, o prašymo data sutapo su Leono gimimu.
Ar antroji patirtis buvo kitokia? Berniukai paprastai judresni, triukšmingesni?
Tas tiesa. Parsivežėme beveik 4 mėnesių vaikutį sodriu stipriu balsu, nemiegantį, jautrų. Manau, tai irgi buvo ankstesnio gyvenimo pasekmės. Iki metų tikrąja to žodžio prasme gyvenome ant didelio pripučiamo kamuolio, nes neturėjau jėgų supti stovėdama. Vaikas valgė ir miegojo tik ant rankų ir tik supamas. Jam taip reikėjo kontakto ir šilumos, kad vežimas visiškai netiko. Miegojo tik ant manęs, prisiglaudęs, kaip koala. Į lauką irgi nešdavau rankose. Nesiskundžiu, juk taip būna daugeliui mamų.
Roberta, kol kas viskas pasakojime skamba logiškai, bet tikrai žinome, ką mąsto skaitytojai, – kodėl įsivaikinote trečią?
Trečias, kaip ir visiems, – netyčiukas. Įsivaizduokite, ramiai sau gyvename, ir – skambutis. Prieš įsivaikinant Rusnę, vasario 14 dieną, išgirdome vidinį skambutį (pradėjome lankyti įvaikinimo kursus), o šį kartą (prieš metus) vasario 14 dieną suskambo tikras telefono skambutis. Pranešė, kad yra Leono brolis. Gimė praėjus 3 metams po to, kai mes jau buvome įsivaikinę Leoną. Berniukui tuo metu buvo 2 metai, jis gyveno pas budinčią globėją. Kai Leono ir jo broliuko mamai buvo visiškai atimtos motinystės teisės, vaikui buvo pradėta ieškoti nuolatinės šeimos. Pirmiausia toks vaikas pasiūlomas šeimai, kuri augina jo biologinius brolius ar seses.
Pirminė mūsų reakcija buvo NE. Vaikai paauginti, nauji namai, viskas pritaikyta dviem vaikams, rožinis kambarys mergaitei, mėlynas – berniukui… Be to, vaikas jau ūgtelėjęs, tikriausiai turi visokių elgesio ar sveikatos problemų. Bet vyras pasiūlė pasakyti, kad pagalvosime per savaitgalį (buvo penktadienis).
Galvojome galvojome ir prisigalvojome. Berniukai juk galės gyventi viename kambaryje? Be to, siūlomas berniukas nebe kūdikis, sunkiausias etapas praeityje. Sutikome.
Laukėme Tajaus tiek, kiek trunka nėštumas, – nuo vasario 14 iki lapkričio 14. Devyni mėnesiai užtruko dėl biurokratinių dalykų ir Tajaus gerovės. Labai svarbi buvo vaiko emocinė būsena, nes Tajus jau buvo prisirišęs prie budinčios globėjos.
Ir štai, jūs daugiavaikiai.
Sprendimas į šeimą priimti trečią vaiką buvo pats rimčiausias. Abu esame pedagogai, nuolatos keliame kvalifikacijas, giliname psichologines žinias, todėl puikiai įsivaizdavome, kas mūsų laukia. Adaptacija, pavydas, dėmesio trūkumas, padidėjęs jautrumas ir t.t.
Taip ir buvo. Bet kai viską supranti, tada gali paaiškinti vienokį ar kitokį vaiko elgesį. Pavyzdžiui, dėl adaptacijos vaikas jaučiasi nesaugus, o norėdamas jaustis saugiai jis nori nuolatos namuose daryti tuos pačius dalykus – išleisti šunis į lauką ar pirmas atidaryti namų duris. Žinoma, tada tarp vaikų atsiranda konkurencija – o kodėl viską visada daro jis? Bet juk taip būna visose šeimose, kai gimsta antras ar trečias vaikas. Sunkiausia buvo visiems rasti savo naują vietą šeimoje, nes pasikeitė visų be išimties šeimos narių statusai. Mes tapome daugiavaikiai tėvai, Rusnė tapo vyriausia, Leonas iš jauniausio tapo viduriniu (o tai kelia tikrai nemažai iššūkių). Tajus globėjos šeimoje buvo didysis vaikas (ten augo dar viena jaunesnė mergaitė), ir staiga tapo mažiausiu. Vaidmenų pasidalinimas nebuvo paprastas, bet labai gražus. Rusnėje atsiskleidė rūpestingumas, mamiškumas. Broliai, nors juos skiria 3 metai, labiau panašūs į pametinukus – ir pešasi, ir neišskiriami.
Adaptacija, mano galva, neturi aiškios pabaigos. Ji nėra pasibaigusi. Nors Tajus mus iškart pradėjo vadinti mama ir tėčiu, o vyresnius vaikus sese ir broliu, tai nereiškia, kad jis iki galo suvokė, kas tai yra. Aš iki šiol Tajui turiu pasakoti, tvirtinti, kad jo namai ir šeima jau nebesikeis.
Ar skiriasi jūsų meilė vaikams? Gal tas, kurį parsivežėte mažiausią, yra mieliausias?
Kai parsivežiau Tajų ir pamačiau, kad vaikai jam pavydi, paaiškinau: tėvų širdis ne dalinasi į tris dalis, o patrigubėja. Man taip atsitiko realybėje. Motinos instinktas tikrai yra, tikrai pabunda. Su draugėmis auginame tokio pat amžiaus vaikus. Man lygiai taip pat, kaip ir joms, nuo streso pradžioje slinko plaukai. Įpratau miegoti po mažai, girdėti ir jausti vaikus. O juk iki parsivežant pirmąją dukrą miegodavau kaip lapas. Tik kai kalba pasisuka apie gimdymus ar žindymus, atsipeikėju – oi, juk aš to nedariau. Stebuklas neįvyksta iš pirmos dienos, kai pamatęs vaiką suvoki, kad myli jį be proto. Lygiai kaip ir pasigimdžius, kai iš pradžių valdo stresas, jaudulys.
Pasakojate savo istoriją, ir jūsų atvirumas yra aiški pozicija. Kodėl?
Esame matomi žmonės, Marijampolė nedidelė. Aš niekada nesilaukiau, o vaikai vienas po kito atsiranda. Nebūtų istorijų pasakoti nesinorėjo. Esame nuoširdūs, atviri žmonės, turime daugybę bendraminčių. Todėl ta informacija sklido natūraliai. Aš pati tvirtai jaučiuosi šioje situacijoje, nes juk nepadariau nieko blogo, gėdingo. Įvaikinimas nėra gyvenimo brokas. Norime tą mintį įdiegti ir vaikams – tu nesi niekuo blogesnis už kitus.
Kai ruošėmės įvaikinti Tajų, paklausiau dukros, ar ji supranta, kas jos laukia, kad klasėje vaikai klausinės: jeigu tėvai pasiėmė auginti vaiką, tai gal ir tu esi įvaikinta. Dukra nustebo – o tai kas čia tokio?
Šioje istorijoje pradžių pradžia esame mes su vyru – psichologiškai stipri mylinti pora. Tai esmė. Kitas dalykas – naudinga informacija, kurią gavome per mokymus. Juose sužinojome, kad vienas iš būtinų dalykų yra atskleisti vaikui, kad jis yra įvaikintas tinkamu metu, kai jis dar yra mažas. Dukrai buvo 3 metai, kai jai pasakėme, kad ji ne iš mano pilvelio. Papasakojau apie kitą mamą, namučius, kuriuose auga kūdikiai, kai mamos negali jų auginti, o tada ateina tikrieji tėveliai. Iš pradžių vaikas auga su tokiomis pasakomis, jam kyla natūralūs klausimai, į juos diskretiškai atsakai, žinoma, be įžeidžiančių komentarų apie biologinius tėvus.
Įsivaikinti žmonės bijo dėl ligų, bet juk ir gimdymas yra loterija.
Jūsų vaikai labai panašūs į jus su vyru. Kaip įvyksta šis fenomenas?
Rusnė nuo pat kūdikystės stebino savo panašumu į vyrą, nes tokios pačios akys, apvalus veidukas. Visi sakydavo – tėčio mergaitė. Tajus irgi apvalaus veiduko, į tėtį. O Leono akys didelės, kaip mano, taip visi sako.
Dažnai apima pilnatvės jausmas, mūsų šeima – jau didelė komanda.
Tekstas Neilos Ramoškienės
Nuotraukos Airido Žilovo
Projektą „(Ne)išnykstanti Lietuva“ 2026 metais iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 10 000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2026.05.02.
