
Visus metus rašome apie šeimas, kurios, turėdamos savo vaikų, ryžosi įsivaikinti ar tapti ilgalaikiais globėjais.
Šįkart kalbamės su Ievos ir Žilvino Karpių šeima. Jie ne pirmą kartą svečiuojasi „Mamos žurnale“ – kalbinome juos, kai prieš keletą metų Lietuvoje pirmieji įkūrė lauko darželį. Šiuo metu šeima vadovauja jau trims tokiems darželiams Vilniuje ir Kaune, nuo rudens pradės veikti ir pradinė lauko pedagogikos mokykla.
O Ieva ir Žilvinas, be šeimos verslo, nusprendė pabandyti laikinų socialinių globėjų vaidmenį. Tai gana nauja veikla Lietuvoje, gyvuojanti vos porą metų. Laikini socialiniai globėjai paima į savo šeimą vaikus, kurių tėvai išgyvena krizę ir negali pasirūpinti šeima. Laikinų globėjų šeimoje vaikas gali gyventi iki vienerių metų. Per tą laiką biologinė vaiko šeima turi išpildyti socialinių darbuotojų iškeltus uždavinius, o jei to nepadaro, vaikui randami ilgalaikiai globėjai.
Karpių šeimoje per šiuos metus gyveno dvejų ir trejų metų berniukai, kol išsisprendė jų situacijos. Dabar globėjai augina mėnesio kūdikį Artūrą, kurį parsivežė 8 dienų, tiesiai iš gimdymo namų.
Galbūt šeimos verslas, susijęs su vaikų priežiūra, atvedė prie idėjos tapti laikinais globėjais?
Ieva. Jau kurdami šeimą, mes kalbėjome, kad norėtume turėti kokius tris savo vaikus ir pasiimti dar vieną ar du iš globos namų. Įsivaikinimas yra labai rimtas žingsnis, kuriam galbūt dar nesame pasirengę. Mūsų pačių biologiniai vaikai Rytas ir Upė dabar septynerių ir penkerių, jie dar maži, reikalauja daug dėmesio. Bet kai išgirdome, kad pagaliau įteisintas laikinų socialinių globėjų statusas, su vyru nutarėme pabandyti jais tapti. Tai tarsi treniruotė, ar tu pajėgsi, sugebėsi auginti ir mylėti svetimą vaiką. Apie tai, kad Lietuvoje jau įteisintas laikino socialinio globėjo statusas, perskaitėme spaudoje – rašė apie „SOS vaikų kaimo“ darbuotoją Aušrą. Laikini socialiniai globėjai paprastai turi savo šeimą, į kurią krizės laikotarpiu paima vaikelį iš problemiškos šeimos.
Žilvinas. Norėdamas tapti globėju, turi baigti specialius mokymus. Šeima turi ne tik išklausyti kursus, bet ir gauti įvertinimą, ar yra tinkama priimti vaiką ir kiek vaikų gali globoti. Kadangi mes turime du savo vaikus, galėtume priimti iki trijų globotinių. Iš viso šeimoje neturi būti daugiau nei 5 vaikai. Mūsų, būsimųjų globėjų, grupėje buvo ir vienišų tėvų, ir senelių amžiaus žmonių, kurie jau išaugino savo vaikus.

Vasarą mes baigėme kursus, užpildėme anketą, kad norėtume globoti vieną ar du vaikus, kurie jaunesni už mūsų biologinius.
Lytis ar rasė nebuvo svarbi. Dar pažymėjome, kad norėtume vaikų, neturinčių labai didelių sveikatos problemų. Tokiems vaikams galbūt atsiras kita, labiau tinkanti šeima. Psichologai mums rekomendavo, kad globotiniai turėtų būti jaunesni už Rytą ir Upę, nes naujo vaiko atsiradimas šeimoje visada vyksta pagal tam tikrą amžiaus hierarchiją. Kai šeimoje atsiranda kūdikis ar mažas vaikas, tai kur kas natūraliau, negu atsirastų vyresnis už kitus.
Ieva. Pradėję lankyti kursus, Rytui ir Upei pamažu pasakojome, kad norime padėti likimo nuskriaustiems vaikams, kuriais tėvai negali pasirūpinti. Jie pradėjo klausinėti: kur tie vaikai miegos, ar mes migdysime juos? Upė laukė leliuko, truputį nusivylė išgirdusi, kad globotinis gali būti ir didesnis. Vėliau, kai būdavo sunkesnių minučių su globotiniais, sakydavo: „Aš ne tokių norėjau, aš norėjau leliukų.“ Po truputį klausimai plėtėsi, mūsiškiams rūpėjo, kodėl vaikai negyvena su tėvais. Teko papasakoti, kad kai kurie žmonės yra priklausomi nuo alkoholio ir negali pasirūpinti šeima. Mums kursuose pasekė pasaką apie paukštelius, kurie paragavo iš užburtos balos vandens ir tapo priklausomi, pamiršo savo lizdus ir paukščiukus. Šita pasaka vaikams padeda geriau suvokti, kas šeimoje gali vykti. Rytas pradėjo labai nemėgti alkoholio. Neseniai svečiavomės pas senelį, kuris, kepdamas šašlykus, palaistė juos alumi, tai Rytas užprotestavo, kad su alkoholiu jis nevalgys. Aiškinu, kad yra ribos, jei suaugęs žmogus išgeria truputį alkoholio, nieko tokio.
Bet yra žmonių, kuri neįstengia savo problemų spręsti, tada jas skandina alkoholyje. Bet Rytas vis tiek baisiausiai nusistatęs prieš alkoholį – kartą pramogavome viename Anglijos parke, jis pamatė būrelį girtų vyrų ir buvo sukrėstas.
Kada sulaukėte pirmojo globotinio?

Ieva. Maždaug po trijų mėnesių. Tai buvo gruodžio 22-ąją, prieš pat Kalėdas. Linui greitai turėjo sueiti treji. Jis neturėjo rimtų sveikatos problemų, bet raida buvo labai atsilikusi. Socialinių įgūdžių vaikas irgi turėjo nedaug.
Pirmas dienas jis buvo labai paklusnus, tylus berniukas, gražiai valgė, klausė.
Paskui apsipratęs pradėjo atsikalbinėti, kaip ir mūsų vaikai, – vadinasi, pasijuto saugia, kad gali būti visoks, ne tik geras. Matydamas, kad Rytas su Upe ne visą laiką klauso, ir jis taip ėmė daryti. Bet iš esmės Linas buvo tikras pagalbininkas, mėgdavo padėti man džiauti skalbinius. Mes tikėjomės kur kas sudėtingesnio atvejo, o jis buvo nuostabus berniukas, kaip sakoma, nebuvo ką veikti su juo.
Pirmas dienas šiek tiek vargino, kad jis nuolat sekioja iš paskos. Labai greitai mane pradėjo vadinti mama, matyt, bijojo, kad nedingčiau. Pirmas savaites Liną prisipratinome namuose, o paskui pradėjome galvoti apie darželį. Mūsų lauko darželyje truputį kitokia tvarka, bet Linas gana lengvai adaptavosi ir gerai ten jautėsi.
Žilvinas. Žinoma, būdavo visko – kartais susinervindavo dėl visiškai paprastų situacijų. Tarkime, pasiūlai jam įsidėti antrą porciją, o jis ima verkti, nubėga į lovą ir užsikloja galvą, tarsi jo visai nebūtų. Kartais užsidengdavo veidą atsivežtu mėgstamu žaisliuku. Pastebėjome, kad labai brangina viską, ką nupirko tėvai. Ilgai nenorėjo rengtis šilta žiemine striuke, kurią davėme mes, norėjo vilkėti rudenine striukele iš namų. Leidome nešioti tikrosios mamos nupirktas sportines kelnes, kurios jau akivaizdžiai buvo per trumpos. Kartais leisdavome jam pabūti vienam.
Ieva. Paskui išmokėme apsikabinti. Jis iš pradžių nežinojo, kas yra apkabinimas. Vienu metu Linas sirguliavo, vaikščiojo nerasdamas vietos, zirzė. Sakau, gal tu nori apsikabinti? Paskui jau pats atslinkdavo šonu, apsikabindavo. Supratome, kad nežino ne tik kas yra bučinys ar apkabinimas. Nežinojo kai kurių paprastų žodžių reikšmės, pavyzdžiui: „Paduok pirštines iš dėžės“. Tik vėliau suvokiau, kad nežino, kas ta dėžė. Kitąkart sakau: „Užsiimk pats kokia nors veikla“, o jis žiūri, kas ta veikla?
Kalba buvo gana atsilikusi, logopedė mums rekomendavo nuolat kalbėti, įvardinti žodžiais kiekvieną buitišką situaciją: dabar verdu košę, pilu pieną, pastatau stiklinę. Linas mokėjo įvardinti vienintelę spalvą – juodą. Jam ir eglė juoda, ir kambarys juodas. Pradėjome mokyti jį spalvų pavadinimų , jis paskui jau daiktus vadindavo ne daiktavardžiais, o nusakydamas jų spalvą, pavyzdžiui, ne „kamuolys“, o „mėlynas“. Sakydavo ne „gėlė“, o „geltona“. Linas nežinojo, kas yra šiltas vanduo. Kartą jį prausiame, o jis rėkia, kad vanduo negeras, karštas. Nors iš tiesų jis tik šiltas. Pasirodo, socialiniame būste gyvenanti šeima greičiausiai prausdavosi šaltu vandeniu. Kai pradėjome Liną prausti šaltu, jis nurimo.

Buvo labai nepasitikintis savo jėgomis. Po gero mėnesio į mūsų šeimą atėjo antras berniukas – dvejų metukų Jonas. Abudu susirgo, abiems negera.
Mažiukas nešiojosi kukurūzų pakelį, matau, kad ir Linas nori tų kukurūzų.
Sakau, paprašyk. O jis burbtelėjo po nosimi, Jonas greičiausiai nė neišgirdo.
Tada paėmiau Liną už rankos ir pamokiau: jei tau ko gyvenime reikės, mokėk išsireikalauti, labai aiškiai paprašyti, ko tau reikia.
Žilvinas. Jo patirtis bendraujant su tėčiu buvo negatyvi. Linas ir manęs iš pradžių labai bijojo, laikydavosi nuo manęs per kilometrą. Po kurio laiko pradėjome kartu dūkti, jau ir pats ieškodavo mano kompanijos, vyriško bendravimo.
Kartą iš Anglijos jam parvežiau gražų akmenį, jis labai brangino tą dovaną, nešiojosi su savimi į darželį.
Kaip sekėsi, kai šeimoje atsirado antrasis globotinis?
Ieva. Antrasis vaikas atsirado po gero mėnesio, sausio pabaigoje. (Beje, sausio viduryje dviem savaitėms turėjome vienerių metų berniuką, kol globėjams buvo „atokvėpis“. Globėjai turi teisę kartkartėmis pasiimti tokias atostogas.)
O antrasis mūsų globotinis – Jonas pasirodė labai judrus, toks vaikas, kurio pilni namai. Jis tave ir traukia, ir siutina.
Jonukas valgydavo labai daug, po tris lėkštes sriubos, apsisukęs jau prašo vėl ko nors. Kartais gamindavau valgyti, jis spardydavo spintelę ir reikalaudavo valgyti tuoj pat. Arba įlipdavo į automobilį ir užsivesdavo: „Duok bananą, duok tuoj pat bananą.“ O aš to banano kaip tyčia neturiu…
Sudėtingiausias būdavo migdymo ritualas. Joną migdydavome po tris valandas. Kartais sėdėdavome pasikeisdami su Žilvinu.
Paskui susitardavome, kad pabuvusi su Jonu eisiu prie kitų vaikų, o paskui grįšiu pas jį. Jonas lovoje skųsdavosi: „Mama, man sunku“. Ko tik neišbandėme, net mantras prieš miegą telefonu grodavome. Kartą palikau po lova švelniai mantras grojantį mobilųjį, o grįžusi radau Joną, maigantį telefono mygtukus. Paskui draugė pasisiūlė užpirkti mišias, o man prieš miegą sukalbėti maldą, kad nurimtų. Jonas klausydavo, kaip kalbu „Tėve mūsų“, o paskui pats kaip koks kunigas pabaigdavo mano maldą: „Amen“.
Kaip vaikai bendraudavo tarpusavyje?

Žilvinas. Neblogai, bet būdavo konfliktų, kad mažiukai ima Ryto žaislus, griauna jo sukonstruotus lego statinius. Buvo šiokio tokio chaoso. O ir mes patys esame pakėlę balsą, kai vaikai neklausydavo. Kartą Ieva, veždama visus iš darželio namo, pagrasino juos išlaipinti pusnyje, jeigu jie nesiliaus rietis. Taip prie namų ir padarė, ir visi buvo labai nepatenkinti, kad reikia bristi pėsčiomis.
Pirmieji du globotiniai iškeliavo į kitus namus, neišbuvę metų?
Ieva. Taip, jie išbuvo beveik pusmetį. Linui socialinės tarnybos rado nuolatinių globėjų šeimą, jis iš tikrųjų yra mylimas – nuolat palaikome ryšį ir pasidomime, kaip jam sekasi. O Jonukas sugrįžo pas savo biologinius tėvus, kur situacija pasitaisė.
Vasaros pradžioje buvome išvykę atostogų, ir sulaukėme skambučio, kad šiuo metu laikinų globėjų reikia ką tik gimusiam berniukui. Mes anketoje buvome pažymėję, kad galime globoti nuo 0 iki 4 metų vaikus. Nesitikėjome, kad tai bus kelių dienų vaikutis. Neišsigandome, ir 8 dienų Artūrą parsivežėme iš gimdymo namų. Jo biologinė mama neatsisakė, tik šiuo metu ją ištikusi krizė ir negali pasirūpinti naujagimiu.
Dabar Artūrui jau mėnuo, ir per tą laiką jau vežėme į kelis pasimatymus su tikrąja mama. Viliamės, kad po krizės mama augins Artūrą pati.
Žinoma, kad naujagimį globoti nėra lengva. Dabar naktį keliuosi kas dvi valandas, tai sunku, bet kartu ir lengva, nes būtent šitas globotinis yra tarsi švarus lapas, be jokios blogos patirties. Globodami pirmuosius berniukus, turėjome spręsti sudėtingus psichologinius klausimus, bandėme apgydyti tas traumas, kurias jie jau patyrė. Kiek mums tai pavyko – nežinia, bet stengėmės.
Kūdikį kur kas paprasčiau priėmė ir mūsų vaikai Rytas ir Upė. Upė visada norėjo leliuko. Tik buvo truputį nusivylusi, kad ir vėl berniukas, ji norėjo sesutės. O Rytas, kai pamatė, kad be jo leidimo kūdikis neima žaislų, irgi nusiramino. Kartais jau ir pats paglosto, pažaidžia su Artūru. Sako: „Tik su rėkiančiu vaiku neikit į mano kambarį“.

Ar jums tinka laikinų globėjų statusas? Kokių patirčių įgijote per šiuos metus?
Ieva. Būna sunkių akimirkų, bet matai rezultatą, kaip užguitas vaikas atsitiesia, plečiasi jo žodynas, kaip gerai jaučiasi.
Kartais matydama, kaip Žilvinas žaidžia su vaikais, pagalvodavau: dabar dūksta, o grįš į šeimą – ir galbūt vėl bus tas pats, tikrasis tėtis nekreips dėmesio… Visokių minčių kyla. Viliamės, kiek mes įdėjome, tai liks vaiko atminty, gal pasąmonėje, ir pastangos nėra beprasmiškos.
Žilvinas. Laikini globėjai suvokia, kad jiems skirtas tam tikras laiko tarpas, per kurį jie gali duoti vaikui viską, kas geriausia. O mums su Ieva tai praktika, ar galėtume žengti kitą žingsnį, – įsivaikinti arba tapti nuolatiniais globėjais. Dabar mes žinome, kad net jei ir bus labai sudėtinga, metus laiko mes ištversime ir negrąžinsime vaiko tarnyboms. O vėliau galbūt ryšimės ilgalaikei globai.
Ieva. Šie metai buvo pilni atradimų. Buvo situacijų, kai reikėjo būti labai kūrybingiems, kad jas išspręstum. Vienas ar kitas vaiko poelgis skatina gilesnę savianalizę. Kursuose mums pripasakoja, kokių situacijų gali tikėtis, bet kai susiduri gyvai, visai kitaip reaguoji. Mes tapome ramesni. Kai tą patį padarydavo mūsų pirmagimis, jaudindavomės, o dabar jau žiūrime ramiai.
Išmokome rasti balansą ir paskirstyti laiką tarp savų ir globojamų vaikų, kad nenukentėtų nei vieni, nei kiti. Išlindo ir mūsų biologinių vaikų užslėptos patirtys. Pavyzdžiui, kai Upė buvo tokio amžiaus, kaip pirmieji mūsų globotiniai, mes kūrėme savo verslą ir buvome labai užimti. Jai trūko laiko ramiai pabūti su mama ir tėčiu. Atsiradus globotiniams, Upė tarsi sugrįžo į tuos metus, pasidarė kaprizinga. Teko kreiptis į psichologus ir aiškintis, kas čia vyksta. Į paviršių išplaukė tokie dalykai, kuriuos geriau spręsti dabar, o ne tada, kai ateis paauglystė. Mūsų pačių vaikai tapo atviresni gyvenimui, labiau užjaučiantys nuskriaustus.
Ir mes patys mokomės neteisti tėvų, kurie nesugeba auginti vaikų, mes nežinome aplinkybių, kodėl jie tokiais pasidarė, su kokiomis problemomis jie susiduria. Lengviausia būtų juos smerkti ar kaltinti, bet mokomės nesikišti į tų žmonių situaciją ir daryti tik tai, kas patikėta mums.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Mūsų namai – tavo namai“ ir 2018 metams skyrė 4000 eurų paramą.
Šis straipsnis įkeltas 2018 metų rugpjūčio 23 dieną.
Susiję straipsniai