„Prieš įsivaikindami su vyru daug kalbėjome: kodėl mes tai darome? Tikrai ne iš vidinės tuštumos ar trūkumo savirealizacijos. Auginame 4 biologinius vaikus, namai nuolat pilni šurmulio, emocijų ir kasdienybės. Bet viduje brendo mintis, kad mes galime priimti ir pasidalinti savo šeima su vaiku, kuriam jos reikia, pasistengti jį padaryti laimingesnį“, – sako Daiva Kalindrienė, 19 metų Pijaus, 17 metų Juliaus, 10 metų Mildos, 7 metų Prano ir beveik 5 metų Liucijos mama.
Prieš dvejus metus į jų šeimą atėjo Liucija, kuriai dabar penkeri (vardas pakeistas).
Penktą „pagimdė“ vyras
Daiva ir Andrius jau prieš daug metų pradėjo savanoriauti. Vyresnieji berniukai dar buvo maži, kai šeima ėmė įgyvendinti įvairius projektus. Pavyzdžiui, sukviesdavo savo draugus ir suorganizuodavo vaikų namams nupirkti kokį reikalingą daiktą ar suremontuoti grupę. Savanoriaudami susidraugavo su vienu keturiolikmečiu berniuku, kurį ėmė kviestis praleisti jų šeimoje vasaros atostogas. Daivai jau tada kirbėjo mintis, kad galėtų įsivaikinti, bet vyras vis sakydavo, kad ne dabar, gal kada nors vėliau. Tas „vėliau“ atėjo po keliolikos metų, kai mažiausiam Pranukui buvo penkeri. Vieną dieną Daiva iš vyro išgirdo: siūlau įsivaikinti vaiką, aš apsisprendęs. „Taigi juokauju, kad aš pagimdžiau keturis vaikus, o vyras pagimdė penktą“, – apie vyro iniciatyvą pasakoja Daiva.
Reikėjo šiai idėjai paruošti šeimą. Vyresnieji nebuvo euforijoje, bet Daiva mano, kad sprendimas įsivaikinti ir neturi kelti euforijos. Tu turi suvokti, kokiai didžiulei atsakomybei ryžtiesi, juk bus ne tik džiaugsmo, bet ir vargo. Šiai minčiai nepritarė vyresnysis sūnus. Bet jo nuomonę pakeitė įdomus sutapimas – viena mergina vasaros stovyklos metu prisipažino, kad yra įvaikinta, kai buvo septynerių. Galbūt šios konkrečios merginos pavyzdys buvo geriausias argumentas, kad ne visi įvaikinti vaikai turi būti blogi…
Trimetė
Daiva sako, kad būsimųjų įtėvių ir globėjų kursuose per tas 10 savaičių galima gauti naudingos informacijos. Auginant savo biologinius vaikus, apie psichologines vaiko traumas, netektis, prieraišumą, kaip vaikui padėti išmokti mylėti ir patikėti, kad jis man rūpi, tokios patirties neturi.
Daivai iš pradžių atrodė netobula pati sistema, neleidžianti „išsirinkti“ vaiko pačiai šeimai. Turi pildyti anketą ir pagal tai siunčia šeimą į laukimo eilę, tada šeima su neramumu laukia, ką jai sistema parinks. Tačiau dabar ji mano, kad priimti tą vaiką, kurį tau siūlo, yra pats teisingiausias būdas. Juk laukdamas savo biologinio vaiko irgi neužsisakai iš anksto, koks jis turėtų gimti, – priimi tokį, koks yra.
„Kai pirmą kartą su vyru važiavome susitikti su mums siūloma mergyte, jaudulys buvo toks, kad mes visą kelią tylėjome.
Abu jautėme, kad kelio atgal nebus, bet kartu buvo ir labai neramu. Jau būni įsivaizdavęs, kaip visa tai vyks, bet realybėje vyksta kur kas paprasčiau ir buitiškiau. Lankydamasi vaikų namuose buvau patyrusi, kad vaikai kreipiasi „mama“. Labai širdį skauda, kodėl jie ten. Mūsų trimetė Liucija mažai kalbėjo, bet pirmas įspūdis buvo toks: mergytė besišypsanti, drąsi, aktyvi, iš karto atsirado kontaktas. Bet reikia pripažinti, kad visi vaikai, gyvenantys globos namuose, atsako teigiamai į jiems rodomą dėmesį. Kol buvo tvarkomi įvaikinimo dokumentai, Liuciją lankydavome. O namo parsivežėme po 2,5 mėnesio nuo pirmojo mūsų susitikimo“, – pasakoja Daiva.
Namuose telpa visi
Daiva – vienturtė, jos vyras irgi iš nedidelės šeimos, turi tik brolį. Kad patys augins tokį būrį vaikų, iš pradžių nė neplanavo ir nesitikėjo. Tačiau vaikų skaičių lėmė gyvenimo būdas – nėštumas ir kūdikio auginimas būdavo galimybė porai metų atsitraukti nuo atsakingų darbų, begalinių komandiruočių ir daugiau dėmesio skirti šeimai. Dabar Daiva turi savo verslą ir laisvesnį darbo grafiką, tad dienotvarkėje sutelpa ne tik darbai, bet ir vaikų būreliai, mokyklos ir darželiai. „Mes esame impulsyvūs – kai ateina kokia idėja, labai ilgai nemąstome – imame ir padarome. Apsimoka, neapsimoka – tokių dalykų neaptariame. Visiems vaikams duonos užtenka, visi telpame namuose“, – sako ji.
Pusmečio chaosas
Moteris atvira – gerą pusmetį po Liucijos atsiradimo jų šeimoje buvo tikras chaosas. Jie ir patys neįsivaizdavo, kad mažos mergytės atėjimas visiškai išderins nusistovėjusią šeimos tvarką, atmosferą, santykius tarp šeimos narių. Keitėsi viskas, ir šokas buvo tiek naujajai šeimos narei, tiek senbuviams. Reikėjo labai aiškiai nubrėžti ir nusibrėžti ribas, kaip šeimoje galima elgtis. Liuciją domino viskas: mamos papuošalų dėžutė, darbo dokumentai ir aukštai spintelėje sudėti vaistai (įsigudrino, kaip pasistačius kėdę juos pasiekti). Kadangi vaikų namuose dažnai sirgo, buvo įpratusi tabletes ryti tarsi saldainius. Reikėjo saugoti, kad jų nepasiektų. Namuose neliko sveikų grandinėlių ir pakabukų, visi lūpdažiai buvo „sudažyti“. Karaliavo destrukcija. Mažylės charakteris labai stiprus. Pirmi trys mėnesiai buvo rėkimo, kritimo, nemiegojimo naktimis laikas, ji ir glausdavosi, ir atstumdavo. Baisiausia būdavo važiuoti automobiliu, kai jai prasidėdavo isterijos priepuoliai. Pusantros valandos nenuraminamo rėkimo… Vargindavo ir jos naktinės baimės, kartais klykimai.
Liucija apsigyveno tėvų miegamajame, norėdavo miegoti, jausdama tėčio ar mamos ranką. Daiva sako, kad visą tą vargą, kurį patiria šeima, augindama kūdikį nuo gimimo, jie patyrė per pirmąjį įvaikinimo pusmetį – už visus trejus Liucijos nugyventus metus. Kurį laiką mergaitei teko vartoti ir raminančius vaistus. Tokį vaiko elgesį matomai lėmė susikaupusi įtampa ir nesaugumas.
Vyresnieji vaikai bijodavo tokių jos verksmo priepuolių. Penkiametis Pranukas net pradėjo mikčioti. Pirmasis pusmetis buvo labai sunkus visai šeimai. Norėdavosi išsipasakoti savo problemas artimiems žmonėms, bet iš anksto žinojo jų reakcija: ko norėjote, tą gavote. Didžiausią palaikymą gaudavo iš tokių pat įtėvių, kurie buvo patyrę panašių dalykų. Šeimos, kartu lankiusios pasirengimo įvaikinti kursus, tapo viena kitoms labai svarbios.
Kada išsisklaido audros debesys
Po pusės metų pasirodė pirmieji pozityvūs ženklai – Liucija ėmė rimti. Galbūt ji pajuto pastovumą, prisitaikė prie naujų taisyklių ir gyvenimo būdo. Pradėjo perimti šeimos įpročius. Pavyzdžiui, gerti vandenį, o ne tik sultis. „Atėjusi iš globos namų ji vandens nenorėjo net imti į burną. Kaip ir valgyti daržovių. Kartais jausdavausi tikra ragana, kad verčiu vaiką elgtis pagal mūsų šeimos taisykles. Bet žinojau – turiu būti nuosekli. Jei nusileisiu ir leisiu nevalgyti daržovių, o valgyti batoną, tai ji tas ribas bandys kiekvienoje gyvenimo situacijoje. Valgėme daržoves mes, valgė mūsų vaikai. Teko išmokti valgyti ir Liucijai“, – pasakoja Daiva.
Ji džiaugiasi, kad Liucija turi daugybę gerų savybių: yra labai tvarkinga ir savarankiška. Nepaprastai pastabi, mato mažiausias detales. O džiaugsmą išreiškia taip, kad net viskas aplinkui nušvinta. Tam džiaugsmui didelių priežasčių nereikia – tai gali būti į svečius užėjęs draugas ar kelionės metu pamatytos sūpynės. Beje, šeima su Liucija jau nemažai keliavo ir sako, kad keliones penkiametė irgi mėgsta. Vieną kelionės dieną šeima nuėjo 17 kilometrų, juos įveikė ir Liucija.
Teko keliauti po Šveicarijos kalnus, vaikščioti po Jordanijos dykumas. Liucijai kuo aktyvesnė diena, tuo įdomiau.
Ko mes išmokome
„Kartais į ją žiūriu ir galvoju: ji laiminga, nes surado daug tikros meilės mūsų šeimoje, kaimynų ir senelių širdyse… Bet, antra vertus, kiek daug mes iš jos išmokome! Kiek patys paaugome, subrendome! Su kiekvienu vaiku subręsti vis labiau, bet su šituo branda buvo ypatinga. Prisipažinsiu – šiandien esu pavargusi, nes užsikėliau ant savo pečių didelį nešulį.
Reikia dalinti dėmesį ir laiką po lygiai visiems vaikams. Bet tokia daugelio mamų dalia. Tikrai nėra jokių neišsprendžiamų problemų, reikia tik kasdienės kantrybės. Šeimoje dalinamės darbais – kai būnu pavargusi, be žodžių visas pareigas perima vyras. Nežinau, kaip būtų, jei nebūtume gera komanda. Kartais vyresnieji vaikai iškepa visiems blynų ar prižiūri mažuosius. Dabar jau galime Liuciją kuriam laikui palikti su broliais ir sesute, nes ji yra neatsiejamas šeimos narys. Labai retai pagalvoju apie jos kilmę. Kovosime ir stengsimės kiekvienas šeimoje už ją ir jos laimę.
Norėčiau, kad žmonės, kurie turi savyje noro padėti, ryžtųsi įvaikinimui ar globai. Nereikia didelių filosofijų išgelbėti pasaulį. Pakanka kasdien matyti laimingas, žibančias mažas akutes – ir tai jau yra labai daug“, – sako Daiva.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Mūsų namai – tavo namai“ ir 2019 metams skyrė 3000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2019 lapkričio 1 dieną.
