Kristina Malinovska jau 10 metų dirba Vilniaus rajono savivaldybėje, vaiko teisių apsaugos srityje. Nuo naujųjų metų vadovauja Socialinių paslaugų šeimai ir vaikui skyriui. Per tuos metus matė ne vieną atvejį, kai socialinės rizikos šeimoms siūloma pagalba, o tėvai nenori jos priimti ir ką nors keisti savo gyvenime. Dėl to kenčia niekuo nekalti vaikai.
Grįžusiai iš darbo Kristinai dar ilgai stovėdavo akyse tie nedarnių šeimų vaizdai. Ne kartą verkė, nerasdama atsakymo į egzistencinį klausimą: kodėl žmonėms, kurie nesubrendę tėvystei, lemta susilaukti vaikų, o žmonės, kurie visa širdimi trokšta tapti tėvais, negali?
Šis klausimas kildavo ir iš asmeninės patirties. Per aštuonerius santuokos metus pas Kristiną su vyru Andžejumi taip ir neatskrido gandrai. Gydytojai negalėjo rasti jokios priežasties, mediciniškai abu jauni žmonės buvo sveiki. Tai kėlė dar didesnę neviltį. Jei būtų buvusi aiški diagnozė, būtų galima gydytis. Jų atvejį gaubė nežinia.
Ir vienas drąsus sprendimas į jų gyvenimą atnešė šviesos ir džiaugsmo. Prieš penkerius metus jie nusprendė įsivaikinti.
Vyras pasiūlė išeitį
Kristina Malinovska sako, jog jie su vyru visada buvo labai linksmi žmonės. Susituokė jauni, Kristina tuo metu dar studijavo Lenkijoje socialinį darbą. Vaikų abu norėjo, bet pirmais metais iš to nedarė problemos: reikėjo baigti mokslus, rasti darbą. Po darbo abu lankė dainų ir šokių ansamblį. Gyvenimas atrodė pilnas veiklos, smagus, tik vis dažniau pagalvodavo, kad jų poroje meilės yra tiek daug, kad norisi ja pasidalinti su dar kažkuo. Ir pažįstami vis klausdavo, kada atsiras vaikutis. Neprarasdami vilties kada nors susilaukti ir savo vaikų, jie su vyru nusprendė įsivaikinti. Ir ta mintis pirmiausia atėjo ne socialinį darbą dirbančiai Kristinai, o Andžejui. Mintis pasirodė tokia savaime suprantama, kad diskusijų nebuvo. Jie nesijautė kaip Motina Teresė, gelbėjanti žmoniją – galvojo paprastai, kad būtų labai smagu, jei šeima prisipildytų vaikiško krykštavimo.
Pasiruošimas reikalingas net profesionalams
Nors Kristina socialinio darbo profesionalė, kursai būsimiems įtėviams ir globėjams davė daug naujų žinių. Jie su vyru išgirdo apie daugybę dalykų, su kuriais tiesioginiame darbe Kristina nebuvo susidūrusi. Jos nuomone, tokiuose kursuose žmonės giliau pažvelgia į įsivaikinimą. Kai kurie po kursų nebesiryžta žengti to žingsnio. Ir tai yra gerai, nes įsivaikinti ar globoti turėtų tik visiškai tam pasirengusieji. „Mes su vyru grįždavome iš kursų ir dar keletą dienų diskutuodavome apie tai, ką buvome išgirdę“, – sako Kristina. Tačiau kai porai buvo pasiūlytas pirmasis vaikutis, jo sveikatos problemos buvo tokios didelės, kad pora suabejojo, ar jie, neturintys tėvystės patirties, tinkamiausi šiam vaikučiui.
Paskui gavo žinią, kad jiems siūlomas kitas vaikelis. Kūdikių namų darbuotojai ėmė pasakoti, kiek daug ir kaip sunkiai sirgęs ir šitas mažylis… Kol paaiškėjo, kad kalbama ne apie tą patį vaiką. Darbuotojos susipainiojo ir išklojo kelerių metų berniuko ligos istoriją. Bet ir toks incidentas neišgąsdino, o tik privertė pagalvoti, kur galima būtų kreiptis pagalbos ir kaip padėti sergančiam vaikiukui. O Malinovskių šeimai buvo siūlomas vos 3 mėnesių mažylis. Adamas buvo paliktas gimdymo namuose, ir per tris mėnesius, kol biologiniai tėvai dar gali susigrąžinti vaikutį, jie to nepadarė. Buvo pradėti ruošti dokumentai įvaikinimui.
„Aš norėjau vaikelio iki dvejų metų amžiaus. Tiesiog norėjosi patirti, ką reiškia auginti mažiuką, keisti sauskelnes, mokyti jį pirmųjų žodžių. Mūsų pirmas susitikimas buvo jautrus, su vyru važiavome jaudindamiesi tarsi važiuotume į egzaminą.
Važiavome tylėdami. Ir tada mums atnešė tokį mažutį kūdikėlį… Žiūrėjau jam į akis ir supratau, kad tai mano vaikas, ir tų akimirkų iki šiol negaliu prisiminti be ašarų. Taip keistai pasijutau, kad vaikelį dar reikia atiduoti, kol bus sutvarkyti dokumentai. Kai paėmiau jį į glėbį, jau nebenorėjau paleisti… Tai buvo tas jausmas, kurį mama patiria pamačiusi savo ką tik gimusį vaiką, – meilė iš pirmo žvilgsnio. Paskui vyras paėmė mažiuką ant rankų, Andžejus labai linksmas žmogus, jis nusišypsojo Adamui, ir tas jam – atgal, nors buvo dar toks mažutis. Mes abu iškart pajutome, kad tas vaikas yra mūsų gyvenimo, mūsų likimo dalis“, – pasakoja Kristina.
Per keletą savaičių, kol buvo tvarkomi įvaikinimo dokumentai, reikėjo sutvarkyti daugybę reikalų. Kraitelio supirkimas buvo pats lengviausias iš jų. Kristina turėjo išeiti motinystės atostogų, nes norėjo auginti vaikutį bent iki dvejų metų.
O kai grįžo namo su mažyliu, pirmas savaites gyveno kaip sapne. Buvo tiek daug jaudulio, adrenalino, atsakomybės.
Reikėjo vieniems prie kitų priprasti. Tuo metu padėjo seneliai, giminės ir draugai – kas buvimu kartu, kas padrąsinančiu žodžiu ar net finansiškai.
Baimės dėl sveikatos buvo nepagrįstos, Adamas augo sveikas kūdikis – gerai miegodavo naktimis, puikiai valgė, domėjosi aplinka. Su vaiku atsirado naujas gyvenimo ritmas, ir jis buvo džiugus. Kai kartą teko atsigulti į ligoninę ir daryti kraujo tyrimą, pasirodė, kad Adamo ir Kristinos net kraujo grupė ta pati. Ir iš išorės berniukas labai panašus į tėvus. Turi gerą balsą ir klausą – kai tėvai repetuoja ansamblyje, Adamas irgi dainuoja kartu. Galbūt ateityje jis norės lankyti muzikos mokyklą. Kristiną stebina net buities smulkmenos, kad Adamas, net būdamas mažas, labai mėgsta raugintus agurkus, kaip ir ji, – abudu gali susėsti prie stiklainio ir triaukšti vieną po kito.
Kūdikis, kurio nelaukė
Atrodo, jog kelerių mėnesių kūdikis neturėtų prisiminti savo gyvenimo kūdikių namuose ar to fakto, kad buvo paliktas.
Bet jei vaikas gimė nelauktas, jei juo niekas nesidžiaugė, mama neglaudė prie širdies, pasąmonėje atsiveria didžiulė žaizda. Tai pastebi ir Malinovskiai. Kartais Adamas pasidaro neramus, nemoka kontroliuoti savo emocijų. Tai dėl jautrios nervų sistemos ir ankstyvuoju laikotarpiu patirto streso. Nors dabar berniukas labai prisirišęs prie savo tėvų, galbūt ateityje jis paklaus, kas jo biologinė šeima. Ir šeima neslėps to fakto, leis sužinoti tiesą. Jau dabar atsargiai bando kalbėti apie tai mažam vaikui suprantamais žodžiais.
Penkeri tėvystės metai
„Tie metai buvo visokie – buvo ir nerimo, nežinojimo ką daryti, – pasakoja Kristina. – Vienu metu Adamas keistai ėmė mirkčioti akytėmis. Arba pradėdavo žiūrėti į vieną tašką. Ėjome pas gydytojus. Viena gydytoja, išgirdusi, kad vaikas įvaikintas, iškart „parašė diagnozę“: ko norėti, jei įvaikintas, gal jam epilepsija ar kokia nervų liga. Buvo labai skaudu, kad įvaikintas vaikas tarsi iš karto nurašomas kaip antrarūšis. Teko keisti gydytoją ir daugiau nebesakydavome, kad Adamas įvaikintas. Radome puikią gydytoją, kuri nustatė, jog Adamo mirkčiojimas greičiausiai susijęs su dygstančių dantukų keliamu diskomfortu.“
Kai atėjo metas sūnui eiti į darželį, daugiau nerimavo mama, negu pats vaikas. Adamas pritapo lengvai, mėgdavo būti tarp vaikų. Tik Kristinai darbe vis suspausdavo širdį – kaip ten tas mažylis vienas, ar pavalgė, ar neverkia?
Mažasis laikrodininkas
Adamas – judrus vaikas, jį žavi visokia fizinė veikla. Bet didžioji jo aistra yra laikrodžiai. Dar būdamas mažytis, pasitikdavo svečius ir iškart apžiūrėdavo, kokius laikrodžius jie turi ant rankų. Kai kuriuos pagirdavo, kad geri. Daugumą berniukų žavi mašinytės, o Adamą užburia laikrodžiai. Vieno gimtadienio proga krikšto mama padovanojo knygutę apie laikrodžius su rodyklėmis, tai buvo pati geriausia dovana. Adamas jau seniai pažįsta laiką, moka pasakyti, kiek valandų, pats turi ne vieną rankinį laikrodį. Kartą mama net užsakė gimtadienio tortą, papuoštą kaip laikrodis, – Adamas patyrė euforiją. Aistra laikrodžiams nepraeina nuo pat kūdikystės, kartą Kristina sunerimusi net konsultavosi su psichologe, ar tai normalu. Psichologė nusijuokė: jūs jaudinatės, kad vaiką domina laikrodžiai? Jei neturite kitų problemų, jaudinkitės.
Keturios kalbos
Vaikas auga šeimoje, kur kalbama lenkiškai, su seneliu bendrauja rusiškai, darželyje vaikai kalba lietuviškai, o filmukus žiūri angliškai. Panardintas į 4 kalbų aplinką, Adamas kai kuriuos garsus taria ne visai taisyklingai, tad tenka lankyti logopedės pamokas. Kristina sako, jog labai vertina auklėtojų pastabas ir patarimus, – būtent jos patarė padirbėti su logopede.
Draugai ir artimieji palaiko
Kristinos ir Andžejaus Malinovskių aplinkoje yra šeimų, kurie jau anksčiau įsivaikino. Tad jų šeimos sprendimas niekam šoko nesukėlė. Atvirkščiai – jų pavyzdys užkrėtė ir dar vieną šeimą ryžtis tokiam žingsniui. Kartais žmonės paklausia, ar auginti įvaikintą vaiką labai sunku, ar niekada nesigailėjo tai padarę? Kristina yra atvira ir bendrauju su visais, kuriems tai rūpi ar įdomu. Kartais užtenka vienos frazės, kažkokio postūmio, kad žmonės priimtų tokį sprendimą.
Žinoma, auginti vaiką nėra paprasta ir lengva – kaip ir savo biologinį. Tik šitie vaikai yra daugiau psichologiškai traumuoti, nesvarbu, kokio amžiaus jie įvaikinti.
„Tu paimi į šeimą vaiką, kuris patyręs didžiulę traumą. Turi išmokyti jį išsakyti, įvardinti savo jausmus. Mes patys su vyru daug kalbame, kaip kiekvieną dieną mes jaučiamės, kada esame liūdni ar pikti. Ir Adamas kartą paklaustas, kaip sekėsi darželyje, atsakė: nenoriu kalbėtis, noriu pabūti vienas. Ir vaikui, kaip ir suaugusiajam, gali būti sunkių dienų. Nors dažniau Adamas plepa kaip užsuktas“, – šypsosi Kristina.
Jų šeima mėgsta apsikabinti, jausti kūnišką kontaktą, parodyti savo meilę. „Mes su vyru kartais kalbame, kad Adamas pakeitė ne tik mūsų gyvenimą, bet ir senelių, ir visos giminės. Gal būtume užsiciklinę problemoje, kad negalime susilaukti vaikų, gyventume laukimu, o dabar gyvenimas teka pro mus, namai pilni vaikiškos gyvybės, energijos ir įvykių“, – sako Kristina.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Mūsų namai – tavo namai“ ir 2019 metams skyrė 3000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2019 lapkričio 1 dieną.
[custom-related-posts title=”Susiję straipsniai” none_text=”None found” o
