Kai Sandra buvo maža, močiutė ją išmokė pasimelsti prieš miegą. Kiekvieną vakarą mergytė melsdavosi, kad užaugusi nori turėti dvynukus. Sandros svajonė beveik išsipildė: ji augina beveik dvynukus, ir yra beveik jų mama.
Mama sesers vaikams
Bet kuris, sužinojęs Sandros istoriją, sako – tu tokia šaunuolė. Šį savęs apibūdinimą moteris girdi jau kelerius metus. Sandra sutiko pasipasakoti ir mums. Iš vienos pusės, jos patirtis atrodė niūri, tamsi, klampi, o iš kitos pusės, – pilna šviesos ir pozityvumo. Iš pradžių pasakysime tiek: 28 metų Sandra gyvena Vilniuje, jos gyvenimo draugas – argentinietis Adrian, abu jie augina 2 vaikus: 6 metų Aleksą ir 5 metų Ameliją, kuriuos pagimdė Sandros sesuo.
Ne, Sandros sesuo nemirė, nesusirgo ir neemigravo. Apie ją Sandra kalba aptakiai, nenorėdama smerkti ar įžeisti. Sesei tiesiog trūko socialinių įgūdžių, motinystės suvokimo, atsakomybės ir kitų elementarių savybių, kurios mus padaro mamomis, nors nė viena nesimokome Motinystės akademijose. Kai sesės vaikai atiteko Sandrai, jiems tebuvo vos 1 ir 2 metai – štai jau 5 metus jie ją vadina mama.
Sandra prisimena: „Kai sesuo susilaukė vaikų, aš emociškai pajutau labai didelę atsakomybę už juos. Nors gyvenau savo gyvenimą, studijavau, keliavau, bet mintimis aš buvau su tais vaikais. Nuolatos svarstydama, kaip jie, ar saugūs, ar ramiai miega. Rūpinausi jų kraiteliu, mokėjau nuomą už sesers būstą. Kai būdavau Lietuvoje, dalyvavau vaikų gyvenime – ateidavau išmaudyti, užmigdyti. Jaučiau, kad tik laiko klausimas, kada iš sesers vaikus atims.
Kai vaikus išvežė į globos namus, buvau Škotijoje. Skubiai grįžau į Lietuvą, penktadienį pateikiau dokumentus vaikų globai, o pirmadienį jau buvau gavusi teigiamą atsakymą“.
Sandra dokumentus susitvarkė be vargo, nes vaiko teisių apsaugos specialistai ją jau pažinojo, matė, kaip ji dalyvauja vaikų gyvenime, be to, buvo bendras tikslas – kad vaikai kuo trumpiau būtų globos įstaigoje. Jie ten pabuvo apie mėnesį.
„Gali kilti klausimas, ar daugiau pretendentų auginti sesers vaikus nebuvo? Atsakymas – tikrai ne. Mano mama mirusi, vaikučių tėvas, nors ir prisideda prie jų išlaikymo, neketino jų auginti, dirbo užsienyje. Visiems buvo aišku, kad vaikus auginsiu aš“, – sako moteris.
Tai ne auka
Sprendimas grįžti ir pasiimti sesers vaikus pakeitė Sandros gyvenimo planą. Mergina buvo baigusi tarptautinės politikos bakalauro studijas Kaune, tuo metu gyveno Škotijoje, o nuo rugsėjo turėjo vykti į Belgiją, kur jau buvo įstojusi į magistro studijas. Tačiau ji pasirinko kitą kelią – tapti mama sesers vaikams.
„Iš šalies žiūrint, taip, vaikai pakoregavo mano gyvenimą, tačiau, iš kitos pusės, – juk aš ir pati to norėjau. Pasaulio jau buvau pamačiusi, po mokyklos metus gyvenau Italijoje, labai daug keliavau studijuodama, mokslus buvau baigusi. Tad kai viską susidėliojau, tapo aišku, kad čia jokia auka. Kitas variantas – aš tęsiu studijas Belgijoje, bet kiekvieną dieną graužiuosi galvodama apie vaikus? Ar tada būčiau laiminga? Tai, ką dabar sukūrėme, kaip dabar gyvename, yra tikroji laimė“, – sako moteris.
Buitis su dviem mažyliais
Apsigyvenusi su vaikais, Sandra neskubėjo jų išleisti į lopšelį ir darželį, nes norėjo, kad jie visi 3 susigyventų, apsiprastų, pažintų vienas kitą. Moteris prisimena: „Berniukas jau buvo 2 metų, jis žinojo, kas aš, prisiminė mane, iš karto rodė prieraišumą, glaudėsi. Mergaitė buvo dar kūdikis, vos metukų, ją dar nešiojau nešynėje. Ją teko jaukintis, nes buvo nedrąsi. Kartu vieni prie kitų pratinomės pusmetį. Gyvenome aktyviai, kartu važiuodavome į baseinus, žaidimų aikšteles. Labai greitai vaikai prisirišo prie manęs, tapome šeima“.
Po pusmečio vaikai pradėjo lankyti darželį, Sandra pradėjo dirbti.
Vaikų mamos likimas nėra žinomas. Per 4 metus ji nė karto nepasirodė. Sandra mano, kad kai žmogui niekuo negali padėti, geriau nežinoti ir nesigilinti, kaip jis gyvena.
Klausimai apie pinigus Sandros neužkabino, jos žodžiais, pinigai tokioje situacijoje tikrai ne esmė. Kadangi moteris visada dirbo, pinigų netrūko, o vaikams skirti valstybės pinigai – apie 300 eurų už vaiką – kaupiasi jų sąskaitose ar skiriami lavinimui. Vaikai lanko anglų kalbos būrelius, Aleksas – futbolą.
Savaitgalio kelionė ir…
Vienišos mamos, auginančios du mažus vaikus, puikiai susigaudys, kokia buvo Sandos rutina. Joje tiesiog nelikdavo laiko barams, pažintims ir kitoms jaunimėlio pramogoms. Tačiau į vieną kelionę, tiesa, trumputę, tik savaitgalinę, ji vis dėlto išsiruošė. Sandra nuo studijų laikų šoko salsą, ir pasidovanojo sau kelionę į Maltą, kur vyko salsos čempionatas. Kelioms dienoms vaikus paliko savo tėčiui (vaikų seneliui).
Šviesiaplaukė mergina krito į akis salsos mokytojui Adrian, kuris buvo atvykęs į čempionatą iš Argentinos. Prasidėjo nuostabi meilės istorija. Labai greitai Sandra su Adrian suprato, kad nori būti kartu. Metus pagyveno atskirai, skraidė vienas pas kitą į svečius, o po Adrian viešnagės Lietuvoje buvo priimtas sprendimas, kad jis uždarys savo šokių mokyklą ir kraustysis gyventi į Vilnių. Tiesa, ne tik pas mylimąją, bet ir pas du jos globotinius.
„Jis visiškai nesutriko, kad auginu du vaikus. Adrian šeima didelė, turi 5 brolius ir seserį, daug sūnėnų ir dukterėčių, yra pratęs prie vaikų. Tiek jis, tiek jo šeima mane visiškai suprato, palaikė. Vis dėlto, kai vyras pirmą kartą atvyko į Vilnių, jaudinausi, kaip jis priims mano vaikus? Ar neišsigąs? Bet Adrian su vaikais taip šauniai bendravo, kad negalėjau atsigrožėti. Iš pradžių jie nesusikalbėjo, bet užmezgė gražų ryšį, vaikai iškart jį priėmė. Lotynų amerikiečiai yra labai šilti, tereikia pažiūrėti, kaip vyras bendrauja su tėvais telefonu ar skaipu. Jie visada sakys vieni kitiems – myliu, bučiuoju, negaliu sulaukti, kada apkabinsiu“, – sako Sandra.
Sandros vyras jau dvejus metus Lietuvoje, dirba tarptautinėje įmonėje.
Šeimoje kalbų katilas
Sandra moka 5 kalbas, tai, beje, ir padėjo jai greitai susidraugauti su Adrian. Mokyklos laikais Sandra savo noru išmoko portugalų kalbą, nes… tiesiog labai patiko Portugalija. Italų kalbą išmoko metus gyvendama Italijoje, kur buvo išvykusi užsidirbti studijoms. Na, o ispanų kalba, pasak Sandros, juk tokia panaši į portugalų. Kai pradėjo šokti salsą, buvo smalsu išsiaiškinti, apie ką dainų žodžiai? Taip išmoko ir ispanų. Beje, Adrian, sutikęs Sandrą, buvo maloniai nustebintas, kad ji kalba keliomis kalbomis, bet atvažiavus gyventi į Lietuvą, nuostaba tapo dar didesnė, kai pamatė, kiek daug žmonių čia moka kalbų.
Namuose šeima bendrauja ispaniškai, angliškai ir lietuviškai. Vaikai jau neblogai pramoko ispanų kalbą.
Tarptautinė šeima
Iš šalies žiūrint, Sandros šeima sudėta iš visiškai skirtingų dėlionės detalių, tačiau yra visiškai tikra ir darni. Neatmetama mintis, kad bus ir dar vienas, bendras, vaikas. Kol kas Sandra nori dar truputį paauginti sesers vaikus. O kokią žinutę ji siunčia žmonėms, kurie norėtų, bet vis dar nepasiryžę globoti?
„Pirmiausia reikia susidėlioti savo vertybes. Kas jums svarbu? Taip, aš galėčiau keliauti po pasaulį, pamatyti nuostabiausia šalis, patirti nuotykių, tačiau mano ne tokios vertybės. Vaikų suteikiamas man džiaugsmas, vien tai, kad aš matau juos laimingus, man yra daug svarbiau nei kelionės ar kiti dalykai, kurių turėjau atsisakyti. Man užtenka to, kad jie ramiai naktį miega, kad yra mylimi ir saugūs, kad jie myli mane ir jiems manęs reikia. Auginant vaikus, mainai yra abipusiai. Aš dėl jų pasiaukojau, tačiau juk aš irgi noriu jų meilės, laukiu jos. Kadangi mano vertybės buvo šeima, man nebuvo sunku apsispręsti. Ir nė karto nesigailėjau, nes man didžiausia laimė matyti juos laimingus. Kai visi man sako „šaunuolė“, nesiginčiju, bet pagalvoju – na argi aš šaunuolė? Tiesiog toks mano pasirinkimas“, – sako Sandra.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
