Prieš dešimt metų pradinių klasių mokytoja Žaneta Norkuvienė buvo išrinkta Metų klaipėdiete. Šį titulą ji pelnė tapusi trijų mirusios draugės dukryčių globėja. Žanetos ir Raimondo Norkų šeima užaugino tris savo sūnus ir tris globojamas mergaites.
Žaneta, papasakokite, kaip susiklostė aplinkybės, kad mergaitės atėjo į jūsų šeimą?
Mergaičių mama buvo mano vaikystės draugė. Vėliau ji atėjo mokytis į mano klasę.
Bendravome šeimomis – mano tėvai ir seneliai pažinojo jos tėvus. Draugystė nesibaigė ir po mokyklos – buvau pakviesta į jos vestuves, kur susipažinau su savo būsimuoju vyru. Viena draugės santuoka iširo, ji ištekėjo antrą kartą. Gimė trys mergaitės, iš kurių net dviem mes su vyru esame krikšto tėvai. Aš auginau tris berniukus, tad pakalbėdavome, jei kuriai kas atsitiktų, kita padės auginti jos vaikus. Taip kalbėdamos tikrai nemanėme, kad tai konkretus planas ar susitarimas. Tik draugės liga viską pakeitė. 45 metų ji išgirdo diagnozę, kad serga onkologine liga, ir nepraėjus nė metams jos gyvybė užgeso. Ji mirė ant mano rankų, lankiau ją ligoninėje, rūpinausi paskutinėmis dienomis. Tomis dienomis ji vėl prašė, kad tik jos vaikai neatsidurtų vaikų namuose, kad aš pasirūpinčiau mergaitėmis.
Atsitikus bėdai, nebuvo kada svarstyti ir galvoti, ar mūsų šeima pasiruošusi priimti vaikus į savo namus. Iš šermenų mergaitės kaip stovi, taip ir atvažiavo pas mus. Ir po laidotuvių grįžo į mūsų namus. Jos tada dar turėjo tėtį, bet jo situacija buvo sudėtinga. Mergaičių tėtis mirė po penkių mėnesių… Šią žinią sužinojau sėdėdama globėjams skirtuose kursuose. Prieš 12 metų Klaipėdoje jau veikė tokie kursai, ir aš, kaip laikina globėja, buvau į juos pakviesta. Po mergaičių tėčio mirties jos liko našlaitės, ir aš iš laikinos globėjos tapau nuolatine.
Ir iki šio įvykio jau buvome daugiavaikė šeima – auginome tris sūnus. Vienas iš jų tuo metu jau buvo pilnametis, du paaugliai. Draugės mergaitės jaunesnės – mažoji dar nėjo į mokyklą, kitos dvi pradinukės.
Kaip prisitaikėte prie taip smarkiai padidėjusios šeimos?
Mes gyvename prieškarinės statybos name, tad teko vieną kambarį užleisti berniukams, kitą mergaitėms, mes sau miegamąjį įsirengėme sandėliuke prie virtuvės. Psichologai sako, kad, iškilus kokioms nors tarpusavio problemoms, geriausia išeiti į kitą kambarį ir ramiai pabūti, – mūsų atveju tai buvo neįmanoma. Mes neturėjome tokios prabangos, kaip laisvas kambarys.
Aštuonių asmenų šeimoje kas vakarą sukdavosi skalbimo mašina, juokaudavau, kad maistas pas mus visada tik šviežias, nes pagaminus kitai dienai nebelieka. Paauglių berniukų apetitas buvo puikus, ir mergaitės gana valgios. Kartą Vaikų teisių tarnautoja paklausė, ką aš veikiu laisvalaikiu, atsakiau: skutu bulves. Tik turintys didelę šeimą supras, kiek tų bulvių reikia priskusti, kai už stalo sėda 8 žmonės. Tada, prieš 12 metų, globėjai negaudavo jokių pinigų. Valstybė pašalpas skirdavo tik patiems vaikams našlaičiams. Dabar, regis, situacija yra kitokia.
Visą gyvenimą mane labai palaiko ir padeda vyras. Pareigas skirstėmės visa šeima, vieni kitiems padėdavome buities darbus nudirbti, pilnus krepšius maisto iš parduotuvės parnešti. Pati kėliausi pusę šešių ryto, kad spėčiau išvirti košės ir supinti mergaičių kaseles. Ar įsivaizduojate rytinę ruošą, kai viena vonia ir tualetu (jie bendrame kambaryje) turi dalintis 8 žmonės? Susitarėme, kas ir kada eina praustis. Pirmoji į vonią eidavau aš, paskui vyras, paskui mergaitės, tada – berniukai… Vakare viskas atbuline tvarka. Vakarinės prausynos prasidėdavo 8 valandą, kad visi spėtų susitvarkyti iki miego.
Vaikai ėjo į skirtingas mokyklas, kai kurie prie namų, kai kuriuos tekdavo pavėžėti ir pakeliui išbarstyti. Mergaitės kurį laiką lankė tą pačią mokyklą, kurioje aš dirbu. Vėliau, kai tapo savarankiškesnės, perėjo į artimesnę mokyklą prie namų.
Kaip vyko psichologinė adaptacija? Juk mergaitėms per vienerius metus teko išgyventi abiejų tėvų netektį?
Netekties jausmas neapima staigiai, tikrasis suvokimas, kad netekai artimo žmogaus, ateina palaipsniui – tiek suaugusiesiems, tiek vaikams. Kartais žiūrėdavome jų šeimos nuotraukas, kalbėdavomės. Pirmas savaites mergaitės sulaukdavo daug dėmesio iš tolimesnių giminių, pažįstamų – kas pradžiugindavo pinigais, kas kokia dovanėle. Aš buvau jų krikšto mama, vadinamoji kūma. Būdavo, nueiname į parduotuvę, jos šaukia: „Kūma, kūma“. Žmonėms smalsu, žiūri.
Sutarėme, kad bus geriau, jei viešumoje į mane kreipsis ne krikšto mama, o tiesiog mama.
Tėvų mirtis yra didžiulė trauma, ir ji kažką viduje sugriauna. Sako, kad iš vaikų namų paimti vaikai elgiasi destruktyviai.
Meluoja, vagia, manipuliuoja. Mūsų mergaitės nė dienos nepraleido vaikų namuose, bet įtampos ir sunkumų patyrėme daugiau, nei tikėjomės. Jų tarpusavio santykiai irgi buvo sudėtingi. Pavyzdžiui, sugebėdavo susipykti „lygioje vietoje“ – kuri sėdės automobilyje už manęs. Kažkokia smulkmena galėdavo jas išvesti iš pusiausvyros. Nuolat reikalaudavo mūsų dėmesio.
Ir iki tragedijos mergaitės turėjo kiek kitokią patirtį, negu mūsų šeimos vaikai. Mūsų šeima gana aktyvi. Tuo metu du sūnūs lankė sportinius pramoginius šokius. Todėl savaitgaliais daug dalyvaudavome šokių konkursuose. Vyresnysis sūnus buriavo. O draugės šeima gyveno ramiau. Bet mergaitėms mūsų aktyvumas patiko, joms buvo įdomu eiti į čiuožyklą ar važiuoti pasivaikščioti prie jūros, pabūti sode. Patekusios pas mus, ėmė lankyti aerobiką, gimnastiką, vėliau – lengvąją atletiką.
Jau tapusi globėja įstojote studijuoti psichologijos?
Jau turėjau du diplomus – ikimokyklinio ir pradinio ugdymo pedagogo. Bet trečiosios studijos turbūt labiau susijusios ne su mergaitėmis, o su darbo rinka. Vaikų mokyklose pradėjo mažėti, pedagogų poreikis – irgi. Nenorėjau kada nors likti be darbo, tad nutariau įgyti psichologo specialybę. Psichologija visada labai domėjausi. Atsimenu tą etapą, kai rašau magistro darbą, skaičiuoju statistinius duomenis, tuo pačiu metu gaminu daugybę balandėlių pietums ir kitiems kartams, kai grįšime iš mokyklų ir darbų.
Žinoma, kažkur pasąmonėje gal glūdėjo noras geriau suprasti ir savo šeimą. Kodėl kartais mergaitės elgiasi taip, kad mus skaudina? Domėjausi literatūra, kur kalbama apie įvaikintus ir globojamus vaikus. Pagal prieraišumo teoriją, dar iki gimimo ir jau gimus susiformuoja stiprus ryšys tarp mamos ir vaiko. Net ir asocialioje šeimoje augančiam vaikui mama vis tiek yra mama ir jis nori su ja būti. O tarp globėjo ir globojamo vaiko prigimtinio ryšio nėra, jis po truputį kuriamas sąmoningai. Per pusę metų nei padėkos jausmo, nei meilės neišugdysi. Teorijos suvokimas man padėjo suprasti, kas vyksta mūsų santykiuose. Esu dėkinga, kad buvau pakviesta į seminarą globėjams, kurį vedė psichologė Aušra Kurienė. Ji pasakė: „Nepriimkite tiesiogiai sau to, kas vyksta.“ Meilės trūkumas ankstyvojoje vaikystėje, tėvų netekimas palieka tam tikras pasekmes. Einant metams, mums pavyko sukurti ryšį. Kalbėdama su kuo nors nesakau „globojama mergaitė“, sakau „mano dukra“. Juk ir augindamas šeimoje neskiri, kur kieno vaikas. Nejau savo vaikui pirksi ką skanaus, o globojamam ne? Ar savo vaikui naują striukę, o globojamam – dėvėtą? Meilės visiems duodi po lygiai, visi – tavo vaikai.
Dabar esate pozityviosios tėvystės konsultantė. Gal asmeninė patirtis atvedė į pozityviąją tėvystę?
Šis posūkis daugiau lemtas ne globėjos patirties, o anūko gimimo. Vyresniajam sūnui susilaukus vaikelio, man kilo klausimas: iš kur jauni žmonės turi sužinoti, kaip auklėti, jei nėra baigę edukologijos ar psichologijos mokslų? Žinoma, dabar yra internetas, socialiniuose tinkluos knibžda patarimų, bet kaip teisingai atsirinkti?
Jauniems tėvams sudėtinga atrasti, kuris tas atsakymas teisingas. Netyčia aptikau informaciją apie organizuojamus Pozityviosios tėvystės mokymus ir pati tapau sertifikuota tos programos vadove. Dabar vedu mokymus trijų amžiaus grupių vaikų tėvams: kurie augina vaikus nuo gimimo iki penkerių metų, nuo šešerių iki dvylikos ir nuo dvylikos iki septyniolikos. Man atrodo, kad pozityviosios tėvystės idėjos labai tinka dabartiniam laikmečiui.
Ką jums davė globėjos patirtis?
Įgijau daugiau patirties teisinėje srityje. Mergaičių tėtis mirė nepalikęs jokių paveldėjimo dokumentų, teko kreiptis į advokatus, kad mergaitėms liktų mirusių tėvų turtas. Teisę į paveldėjimą pavyko atstatyti.
Galvojant apie tai, ką teko patirti, – labai prieštaringi jausmai. Džiaugiuosi, kad mergaitės jau užaugusios, visos pilnametės, mokosi ir dirba. Bet grįžta to meto išgyvenimai, patirti sunkumai… Ta patirtis pakeitė ne tik mane, bet visą mūsų šeimą – visi turėjo prisitaikyti prie naujo statuso, naujų gyvenimo sąlygų.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Mūsų namai – tavo namai“ ir 2019 metams skyrė 3000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2019 gruodžio 2 dieną.
