Rūta ir Gytis Staniulioniai buvo vieni pirmųjų laikinųjų globėjų Lietuvoje
Rūta ir Gytis Staniulioniai buvo vieni pirmųjų laikinųjų globėjų Lietuvoje. Baigę specialius pasiruošimo kursus, prieš ketverius metus jie pasiėmė laikinai globoti du vaikučius.
Manuela taip ir liko iki šiol.
Savanorystė keičia kiekvieną
Rūta Staniulionienė galbūt nebūtų šio straipsnio herojė, jei ne vaikystės patirtis. Mokykliniais metais su choru ji ne kartą koncertavo vaikų namuose. Iš ten grįžusi prašydavo: „Mama, paimkime iš vaikų namų man sesutę“. Tas neišsipildęs noras taip ir liko galvoje. Svajojo – jei kada nors turės vyrą, būtinai paims globoti bent vieną vaikelį.
Sulaukusi aštuoniolikos, Rūta pagimdė dukrytę ir augino ją viena. O susipažinusi su dabartiniu savo vyru Gyčiu pirmiausia išbandė, ar jis mylės jos vaiką. Jei taip – mylės ir visus vaikus. Nuo pirmųjų draugystės dienų ėmė kalbėti apie savo svajonę įsivaikinti arba globoti.
Gytis sutiko. Kai pora netrukus (maždaug po metų draugystės) ėmė domėtis apie įsivaikinimo galimybes, entuziazmą atšaldė daug biurokratinių dalykų. Tarnyboms kliudė ir tai, kad tada šeima gyveno vieno kambario bute – per mažai vietos…
Tuo metu Rūta ėmė lauktis vaikelio, gimė antra dukrytė Miglutė. Tarp sesučių – 11 metų skirtumas. Kai Miglei suėjo penkeri, feisbuke Rūta pamatė kvietimą tapti laikinais globėjais – tai buvo kažkas naujo, nes laikini globėjai vaikelį augina ne ilgiau nei metus laiko, kol paaiškėja situacija biologinėje šeimoje, – arba tėvai įveikia krizę ir vaikas grįžta pas juos, arba vaikui ieškomi nuolatiniai globėjai.
Tuomet šeima jau gyveno nuosavame name Vilniaus priemiestyje, tad sąlygos globoti buvo tinkamos.
Šeima žinojo, kad vaikai pas juos neliks amžinai
Pasirengimas globai
Rūta ir Gytis nusprendė lankyti pasirengimo kursus. Pasitarė ir su vyresniąja dukra Aiste, ar ji neprieštarauja tokiems šeimos pokyčiams, ir su močiute, gyvenančia kartu. Visa šeima turi pritarti tokiam sprendimui.
Kursai būsimiems laikiniesiems globėjams buvo labai įdomūs ir naudingi – per tuos tris mėnesius gavo psichologijos žinių ne tik apie vaikus, bet ir apie pačius save – ką patys atsineša iš vaikystės, kokių turi lūkesčių, kokių baimių. Ten Rūta su Gyčiu susipažino su šeimomis (buvo ir vienišų žmonių), kurios irgi buvo nusprendusios globoti. Su daugeliu jų draugystė tęsiasi ir dabar. Po kursų su dar didesniu noru ėmė laukti vaiko, kurį galėtų priimti į savo šeimą. Jiems pasiūlė laikinai globoti du šešiamečius – berniuką ir mergaitę. Tokio pat amžiaus buvo ir biologinė dukrytė Miglė.
Namuose – keturi vaikai
„Žinoma, pirmomis dienomis buvo nemažai chaoso. Nuo pat ryto vaikai imdavo konkuruoti, kuris geriau pasirodys, kurį mes pagirsime. Manuela nekėlė jokių problemų – mums labai pasisekė, gavome labai gerą vaiką. Visus tuos gandus ir gąsdinimus apie romų tautybės žmones nustūmėme į šoną. O Simo charakteris buvo sudėtingesnis, kartais jo elgesį būdavo sunku nuspėti. Po kurio laiko mūsų Miglei prasidėjo pilvo skausmai. Gydytojai sakė, greičiausiai tai psichologinio streso padarinys. Su berniuku daug kalbėdavomės“, – pasakoja Rūta.
Šeima žinojo, kad vaikai pas juos neliks amžinai. Jie linkėjo, kad abu grįžtų pas savo tikruosius tėvus. Deja, berniuko tėvai krizės neįveikė, po metų atsirado vieniša moteris, norinti tapti nuolatine globėja.
Manuelos tėtis buvo miręs, mama kurį laiką pasirodydavo, kol galų gale dingo kaip į vandenį. Po metų Staniulioniai pareiškė norą tapti nuolatiniais Manuelos globėjais, ir taip mergytė jau ketverius metus auga pas juos. Miglė ir Manuela – kaip tikros sesės – miega viename kambaryje, eina į tą pačią klasę, sėdi viename suole ir puikiai sutaria, nors labai skirtingų charakterių. Miglė labai aktyvi, drąsi, o Manuela rami, naminukė.
Manuela liko šeimojs
Laikinai globai – kūdikiai
Jau būdami patyrę globėjai, Staniulioniai gavo pasiūlymą paimti kūdikį iš gimdymo namų. Domas augo jų namuose iki 4 mėnesių, kol atsirado šeima, kuri atvyko į susitikimą su vaiku, abejodami ir bijodami dėl sprendimo įsivaikinti, bet pamatę mažylį iškart apsisprendė.
„Augindama kūdikius, aš mėgaujuosi. Man jie labai mieli, ir tą berniuką globodami su vyru kalbėjome – jeigu neatsiras norinčių įsivaikinti, tvarkysimės dokumentus, kad vaikelis liktų pas mus. Žinoma, imdamas laikinai globai tu supranti, kad vaikas nebus tavo. Tiesiog tuos mėnesius, užuot augęs valdiškuose namuose, jis auga šeimoje. Tai teikia didžiulį pilnatvės jausmą. Po kurio laiko atsirado šeima, kuri atvažiavo susipažinti su berniuku, – pamačiau juos ir supratau, kad berniukas tarsi tos moters kopija. Ir mintyse su džiaugsmu jį paleidau. Žinojau, kad jis pateks į geras rankas. Taip ir yra – dabar jam jau dveji metukai, bendraujame internetu, domimės, kaip jam sekasi. Likimas kartais viską sudėlioja pats“, – sako Rūta.
Po to – skambutis, kad naujagimei mergytei reikia laikinų globėjų. Emilija gyveno Stanilionių namuose nuo gimimo iki metukų ir trijų mėnesių, kol ją irgi pasiėmė šeima nuolatinei globai. Su šia mažyle teko patirti ir streso. Staniulioniams tik grįžus iš atostogų pajūryje prasidėjo pirmasis Emilijos epilepsijos priepuolis. „Maniau, kad vaikas miršta ant mano rankų.
Priepuolis ištiko valgant. Mes esame apmokyti teikti pirmąją pagalbą – ją ir teikiau, manydama, kad mergytė užspringo šaukšteliu košės. Kai atvažiavo greitoji, Emutė jau buvo atsigavusi. O vakare ištiko dar vienas priepuolis. Tada jau mergytę išvežė į ligoninę. Ligoninėje priepuolis pasikartojo. Emilijai buvo atlikta daugybė tyrimų ir nustatyta, kad vienoje pusėje yra smegenų patologija. Mane ligoninėje apmokė suteikti pirmąją pagalbą, ištikus epilepsijos priepuoliui, ir nepanikuoti. Skyrė vaistų, kurie tikrai padėjo, – daugiau priepuoliai nebesikartojo. Man ji atrodė sveika, vaikas kaip ir visi vaikai “, – sako Rūta.
Tuo metu ji laukėsi trečiosios dukrytės Agotėlės. Nebesvarstė, kada ir kas paims Emutę, – jei neatsirastų nuolatinių globėjų, jie su vyru buvo pasiryžę Emiliją pasilikti. Bet ir vėl savaip viską sudėliojo likimas – likus paskutiniam mėnesiui iki gimdymo atsirado šeima, norinti auginti mergytę. Rūta pamatė moterį ir liko be žado – Emilija buvo tokia panaši į ją, tarsi jos dukra. Išlydėdama nuramino, kad nėra ko baimintis mergytės ligos, ji auga kaip normalus vaikas.
Tris biologines ir vieną globojamą dukrytę auginantys Stanulioniai vėl laukia naujo šeimos nario
Namų durys vėl atviros
Tris biologines ir vieną globojamą dukrytę auginantys Stanulioniai vėl laukia naujo šeimos nario. Netrukus laikinai globai turėtų ateiti trimetis berniukas, kol jam bus surasti nuolatiniai globėjai.
Šeima sužinojo ir kitą džiugią naujieną – laukiasi vyresnioji dukra Aistė, taigi Rūta su Gyčiu taps seneliais. Mergaitišką kompaniją turėtų papildyti berniukas. Kadangi studijuojanti vyresnioji dukra neketina imti akademinių atostogų, mažylį prižiūrėti padės Rūta.
„Kartais žmonės ateina į mūsų namus ir stebisi, kaip aš neišprotėju nuo šurmulio, gyvybės. O man patinka, kai namuose daug vaikų. Negirdžiu aš to triukšmo, nematau chaoso. Tai kas, kad koridoriuje krūva batų, o kabykloje kalnai striukių. Man nė su vienu vaiku nebuvo sunku. Kūdikius auginti apskritai palaima. Nepasitaikė rėksnių, nemiegančių. Augindama vaikus, aš mėgaujuosi, galbūt turiu motinystės pašaukimą.
Ir kitiems sakau – jei jau aplanko mintys apie globą ar įsivaikinimą, – ir darykit. Pabandykit, išdrįskit, viskas bus gerai.
Kai namai pilni, juose daugiau ir laimės“, – sako Rūta.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Mūsų namai – tavo namai“ ir 2019 metams skyrė 3000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2019 gruodžio 30 dieną.
