Savanoriaudamas visų pirma padedi pats sau, praturtini savo paties gyvenimą – taip mano Rasa Milašauskaitė. Dvylikos metų dukrytę Evitą auginanti Rasa dabar gyvena gimtajame mieste Kaune, bet netrumpą laiką teko gyventi užsienyje – Jungtiniuose Arabų Emyratuose dirbo viešbučio administratore, Italijoje – kavinėje padavėja. Rasos profesija yra teologijos pedagogė, jis baigusi Vytauto Didžiojo universitetą. Su Rasa kalbamės apie tai, kaip vaikystėje matytas gražus pavyzdys veikia mus visą gyvenimą.
Rasa, kokį savanoriavimo pavyzdį gyvenime esate mačiusi jūs pati?
Supratimas, kad turi padėti silpnesniam, atėjo iš šeimos, iš mano močiutės. Močiutė buvo paprasta valytoja, moteriškė, nebaigusi jokių mokslų, senų laikų žmogus. Ji per karą bėgdama nuo rusų ar vokiečių atsidūrė Kaune, ir čia tą kaimo bendruomenės jausmą perkėlė į miestą. Kaime žmonės visi vienas kitą pažįsta, vienas kitam padeda. Bet mieste tai neįprasta – daugiabučiuose dažnai kaimynai net nesisveikina. Tik ne mano močiutė! Ji greitai tapo kaimynų siela, išvažiuodami atostogauti žmonės atnešdavo jai savo butų raktus, kad palaistytų gėles ar prižvelgtų namus. Visada matydavau, su kokia meile žmonėms ji gyveno, – nėra balso pakėlusi, jai visi buvo geri. Ir kažkaip niekas jos nenuskriausdavo. Kiti sako: jei rodai širdį, tai tavimi pasinaudos, įskaudins. O jai to nenutiko, galbūt kad iš širdies viską darė. Jai visada žmonės geru atsidėkodavo. Aš augau šalia močiutės, nes gyveno netoli nuo mūsų. Ji buvo labai tikintis žmogus, net nediskutuodavo, ar yra Dievas. Jai tai buvo šventa – taip buvo išauklėta, tas vertybes norėjo perduoti ir mums. Bet kai vaikystėje močiutė mane siųsdavo į bažnyčią, aš ratais kvadratais apeidavau ir grįždavau namo. Dievas atrodė toks tolimas ir bauginantis. Tik vėliau, jau subrendus, ta tema ėmė dominti, todėl ir pasirinkau teologijos pedagogikos studijas.
Iš vaikystės dar atsimenu, kaip močiutė klausydavo Amerikos balso ir Vatikano žinių per radiją, kartais transliuodavo ir mišias. Ji mirė nesulaukusi Lietuvos nepriklausomybės, nors širdyje tikėjo, kad Lietuva kažkada vėl bus laisva. Ji gyveno tikėjimu, kaip ir daugelis kitų žmonių, – ir tikėjimas padarė stebuklą.
Galbūt savanorystės idėjoms įtakos turėjo ir gyvenimas užsienyje? Daugelyje šalių savanorystės tradicijos senos ir tvirtos?
Iš tiesų savanorystę atradau jau Lietuvoje, kai man pačiai buvo labai sunku. Buvau grįžusi po netrumpų emigracijos metų ir patekusi į tam tikrą akligatvį. Turbūt daugelis žmonių, kurie išvažiuoja užsidirbti į užsienį, prioritetu laiko materialinius dalykus. Ir aš buvau pasinešusi į materializmą. Vaikystėje mes sunkiai gyvenome, ir mano mama vis sakydavo, reikia pinigų, be pinigų nieko gyvenime nepasieksi. Mums taip įkalė šią mintį, kad aš po vidurinės mokyklos baigimo netrukus išlėkiau į Emyratus. Šalis turtinga, daug milijonierių. Ir aš uždirbdavau gerai, bet tarsi vis kažko trūko… Tada išvažiavau dirbti į Italiją – irgi kažko trūko. Kad ir kiek tu uždirbtum pinigų, supranti, kad laimė slypi ne juose.
Grįžus į Lietuvą buvo toks etapas, kai neturėjau stabilaus darbo, o su tuometiniu mano mąstymu, nėra pinigų – griūva visas pasaulis. Juk iki tol gana lengvai gyvenau. Gimė dukrytė, nerimas tik dar labiau padidėjo – o jeigu nesugebėsiu pakankamai uždirbti, kad aprūpinčiau jos gyvenimą? Ir kiek reikia turėti santaupų, kad užtektų „juodai dienai“, jeigu tokia ateis? Iš streso kartais net pabusdavau naktimis. Ir tada supratau, kad reikia keisti savo požiūrį į gyvenimą, į pinigus, į prasmės supratimą. Antraip niekada nerasiu sielos ramybės.
Kai Evitai buvo 4 metai, pirmąkart nuėjau savanoriauti. Ieškojau internete, kur reikalingi savanoriai, skambinau vienur, kitur – tuo metu lyg ir nereikia. O Maisto bankui reikėjo nors ir dabar. Atėjau ir ten likau, kokius metus eidavau vos ne kasdien. Paskui mano gyvenime atsirado daugiau reikalų, darbų, savanoriaudavau rečiau, bet tos veiklos nenutraukiu jau dešimt metų.
Kai vykdavo „Maisto banko“ akcijos prekybos centruose, vesdavausi ir Evitą. Ji padėdavo sudėti paaukotus produktus, padėkodavo aukojusiems. Jai tai daryti labai patiko. Ji matydavo, kaip produktų vežimėlis pilnėja. Vienais metais mūsų komanda surinko daugiausiai aukų. Buvo ir incidentų – kartą toks vyras prekybos centre į mus piktai žiūrėjo, fotografavo, o paskui priėjo ir mus išplūdo, sako, štai dabar jūs pinigus renkate, ne maistą, nes jums taip labiau apsimoka. Aš išsigandau, kad mano mergaitė labai nusivils ir nebenorės savanoriauti. Jai tada buvo devyneri. Atsargiai klausiau, ar ji toliau važiuos su manimi padėti? Nustebino jos atsakymas, kad tikrai važiuos, o tas dėdė tikriausiai toks piktas, nes pats yra nelaimingas. Sako, jei jis paprašytų maisto, mes duotume ir jam.
Aš manau, visi vaikai mėgsta daryti gera, jaustis reikalingais. Tik mes vaikus dažnai nuvertiname: ai, tu mažas.
Evita draugams pasakodavo, kad padeda savanoriams. Mačiau, kad ji užsidegusi, supranta, kad yra žmonių, kurie tikrai neturi maisto. Šiaip vaikai nelabai suvokia, iš kur gaunami pinigai. Dažnas sako: tai eik į banką ir pasiimk, jiems atrodo, kad jie auga ant medžių ar gali iš bankomato paimti, tiek, kiek širdis geidžia. Vaikai galvoja, kad pinigų yra, tik tėvai kažkodėl spaudžia ir neduoda pirkti saldainiams. Bet jeigu nuo mažens ugdysime jų supratimą, rodysime savo pavyzdžiu, kad reikia padėti stokojantiems, bus rezultatas. Siūlyčiau visiems tėvams į savanorystę įtraukti ir vaikus.
Akcijų pabaigoje mes su Evita irgi užeiname į parduotuvės skyrius ir nuperkame paaukoti kažką nuo savęs. Pasitariame, gal šįkart pirkti ne makaronų, o saldainių ar šokolado, kad stokojantiems vaikams suteiktume džiaugsmo. Nors Evita gyvena atskirai nuo savo tėčio, visada ragina aukoti maisto ir jį. Klausia: „Ar buvai akcijoje, ar įdėjai?“.
Kaip manote, ar dukros gyvenime savanoriavimo patirtis yra svarbi? Kaip tai veikia jos mąstymą, pasirinkimus?
Manau, visų pirma atsiranda daugiau tolerancijos, kodėl žmogus yra benamis ar prašo išmaldos. Nepuolama smerkti, o bandoma suprasti, kodėl jis atsidūrė tokioje situacijoje. Kartais pakalbame, kad galbūt tie žmonės vaikystėje buvo neprižiūrimi, jie neišmoko prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą, nesimokė, neįgijo jokios profesijos. Elgetaujančių žmonių matome ne tik Lietuvoje – jų daug ir Italijoje, kur mes su dukra mėgstame keliauti.
Savo draugų aplinkoje vargingai gyvenančių draugų neturime, bet kai per televiziją rodo labdaringas akcijas, visada pažiūrime, pakalbame, kad kai kurie vaikai neturi namų, savo lovos, rašomojo stalo. Kartais paraginu ir ją iš savo telefono paaukoti keletą eurų. Žinoma, Evita auga, dabar jai paauglystė, atsiranda draugų, savo interesų pasaulis, kuriame laiko savanorystei kur kas mažiau. Susitariame, kad savanoriaus per atostogas, nors ir kaip tingėtųsi. Tai mūsų pareiga – nors ir nedažnai, bet reguliariai prisidėti prie savanoriavimo veiklos. Vaikus kartais reikia pastatyti prieš faktą, pasakyti, kad taip reikia.
Evita mokosi KTU licėjuje. Kartą buvo užduotis sukurti filmuką pasirinkta tema. Evita sako: „Mama, apie ką man kurti?“ Pasiūliau sukurti apie „Maisto banką“. Pagalvojau, parodys vaikams, gal ir kiti užsikabins. Pradinių klasių mokytoja labai pagyrė Evitos namų darbus ir vaikai susidomėjo, pradėjo pasakoti, kad ir jie savanoriauja gyvūnėlių prieglaudose. Viena mergaitė net nusivežė Evitą su savimi į „Penktą koją“. Man atrodo, labai svarbu nesipuikiuojant, bet garsiai kalbėti, kad savanoriauji. Kad vaikai žinotų, jog tai egzistuoja. Nejau gerus darbus visada reikia daryti tyliai? Kai niekas apie tai nekalba, o per žinias matai vien reportažus apie grobstymus ir sukčiavimus, tada ir atrodo, kad visi mes tokie vienas kitam neatjautūs.
Ilgainiui savanorystė tampa gyvenimo būdu? Atsiranda draugų, bendraminčių?
Aš esu gana uždaras žmogus ir draugysčių neieškau. Man visų svarbiausia padaryti konkretų naudingą darbą. Bet, žinoma, svarbu ir maloni atmosfera, nes kitu atveju ten apskritai neitum. Kartais laukdami produktų autobusiuko išgeriame kavos, aptariame veiklas. Aš „Maisto banke“ jaučiuosi kaip namie.
Manau, jog savanoriaudama gavau antrą gyvenimą. Žinoma, būdama sudėtingoje gyvenimo situacijoje, kapsčiausi ir pati, ieškojau psichologo pagalbos. Bet supratau, kad savanorystė yra labai galinga gydymo priemonė, – juk ne veltui tokiu būdu gydomos net ir priklausomybės: narkomanija, alkoholizmas. Savanoriaudamas pasijunti svarbus, kad kažkas dar silpnesnis už tave, tu kažkam padedi.
Ir per puikybę tau duoda! Ateiti ir prašyti pinigų, aukų – kitas sakytų, kad prašai išmaldos. Išmoksti atsiriboti, nesigėdinti, nes prašai ne sau, o silpnesniems už save. Dabar gal požiūris į aukas keičiasi, bet prieš dešimt metų, kai pradėjau savanoriauti, buvo visko. Teko sutikti žmonių, kurie mielai dirbdavo paprastą fizinį darbą sandėlyje, bet nesutikdavo eiti prašyti aukų. Jiems sunku būdavo peržengti tą psichologinį barjerą. O mes su Evita eidavome. Nesigėdindavome sutikti ir pažįstamų – jie kaip tik būdavo maloniai nustebę, kad mes savanoriaujame.
Dabar jaunimas ar užsienyje pagyvenę žmonės daug laisvesni, tolerantiškesni, ne tik gyvenantiems kitaip, bet ir atvykėliams, kitokiems, nei mes. Gyvenimas užsienyje man pačiai keitė mąstymą, tu supranti, kad sudėtingoje siutuacijoje gali atsidurti kiekvienas, o pagalbos prašyti nėra gėda. Gyvendama Italijoje, pastebėjau, kaip populiaru turtingiems ir žinomiems žmonėms turėti savo labdaros fondus, rengti paramos akcijas. Tai labai pozityvus dalykas, nes „žvaigždės“ savo pavyzdžiu užkrečia ir kitus žmones aukoti, padėti. Labdara tampa poreikiu, gyvenimo įprasminimu.
O piktų komentarų nereikia bijoti. Jų visada bus, jei kažką darysi. Mes įpratę ieškoti kažkokios užslėptos naudos, nepasitikime, kad žmogus kažką gali daryti šiaip sau. Net manęs draugės yra klaususios, ar aš parsinešu į namus produktų, labdaros? Sakau: „Ne, nieko neparsinešu, dar ir savo kurą automobiliui naudoju“.
Tai kokia ta nemateriali nauda jums?
Savanoriaudama labai daug suvokiau apie gyvenimą. Man akyse stovi konkretūs pamatyti žmonės, istorijos.
Ateina visokių žmonių, ir prasigėrusių – duodame paketus ir jiems. Jei žmogus ateina, vadinasi, tikrai jam reikia. Vieną kartą seniūnijoje dalijome maisto paketus. „Caritas“ darbuotojai mums, savanoriams, buvo atnešę pasivaišinti keletą dėžučių persikų. Vieni jau papuvę, kiti dar sveiki. Nuplovėme juos, sudėjome į lėkštę. Tuo metu atėjo maisto paketo pasiimti mama su kokių ketverių metų mergyte. Paklausiau mergytės, ar norėtų persiko. Sulinkčiojo ir ėmė valgyti apsitepdama visą veidelį. Sako: „Aš pirmą kartą gyvenime valgau persiką“. Aš dabar štai pasakoju ir vėl verkiu. Man tas vaizdas liks galvoje visam gyvenimui. Vaikui toks džiaugsmas, o mes baigiantį galioti maistą tiesiog išmestume lauk. Kartais žmonės sako: „Kam tie vargšai gimdo, jei negali išmaitinti“. Aš sakau, duok Dieve, kad tik gimdytų. Jei visi Lietuvoje po vieną vaiką turės, tai nenormalu.
Manoma, kad į „Maisto banką“ važiuoja ir tie, kurie tikrai ne vargšai. Kartą man savanoriaujant privažiavo gana didelis, nors ir nenaujas automobilis. Stovintieji eilėje žmonės pasipiktino, kad tokiems turtuoliams kruopų tikrai nereikia. O iš automobilio išlipusi moteris pakvietė eiti su ja ir pasižiūrėti, kas tame automobilyje. O ten neįgalus vaikas. Kitąkart žmonės greiti pasmerkti, o tu nežinai, kokia jo situacija. Ateidavo moteris, kuri rūpinasi jau suaugusiu lovoje gulinčiu vaiku. Ji paimdavo net tai, ko kiti neima, nes pensija maža, ir šeima iš tiesų neturi ko valgyti.
Kartais girdime nuomonių, kad Lietuvoje žmonės gerai gyvena ir be reikalo dejuoja. Aš iki savanoriavimo irgi taip galvojau. Bet kai Kaune pamatai šeimų, kurios gyvena skurde, nejučia susimąstai: o kiek tokių šeimų kaimuose?
Gyvenimas nėra vien „Akropolis“, kai tu sėdi į mašiną ir nuvažiuoji apsipirkti, nueiti į kiną ar kavinę. Gyvenimas yra ir kitoks, ir tu jo tiesiog nematai, kol nepradedi savanoriauti.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Savanorystės pamokos šeimoje“ ir 2022 metams skyrė 4500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2022 kovo 30 dieną.
Susiję straipsniai
