Marijos nerimas ir siaubas dėl karo nuslūgo, kai į savo namus priėmė ukrainiečių šeimą

Marija prasidėjus karui, jie su vyru labai greitai apsisprendė padėti kokiai nors ukrainiečių šeimai ir priglausti juos savo namuose

Kai šių metų pradžioje žurnale atsirado rubrika „Savanorystės pamokos šeimoje“, tikėjomės tiesiog populiarinti neatlygintinos veiklos idėją. Niekas negalėjo numatyti, kad pasaulio įvykiai mus palies asmeniškai, ir savanoriauti pradėsime daugelis.

Marija – 3 vaikų mama. Prasidėjus karui, jie su vyru labai greitai apsisprendė padėti kokiai nors ukrainiečių šeimai ir priglausti juos savo namuose. Apie tai pasakoja pati Marija Timonova-Vilčinskaja.

Žinia apie karą atėmė ramybę

„Pirmomis karo dienomis buvo labai daug nerimo. Su vyru aptarėme, kad reikia būti pasiruošusiems įvairiausiems scenarijams. Ar mes turėtume galimybę kur nors evakuotis, jei karas prasidėtų Lietuvoje? Ar turime vandens, maisto atsargų? Tas dienas buvome nelabai darbingi, nes visas mintis ir jausmus buvo užvaldžiusi informacija apie karą, gaudėme visas naujienas, bandėme suvokti, kad visas šis siaubas – tiesa. O kai Ukrainos gyventojai pradėjo važiuoti iš užimamų ir sprogdinamų miestų, pradėjome galvoti, kuo galime padėti. Negalėjome ramiai gyventi nieko neveikdami. Daug lietuvių vykdavo prie sienos parvežti pabėgėlių, bet mes to daryti negalėjome – turime darbus, tris vaikus, negalime savanorystei skirti tiek laisvo laiko. Bet pagalvojome, kad galėtume priimti į savo namus kokią nors ukrainiečių šeimą, kuri jau atvyko į Lietuvą.

Aš galbūt labiau emocionalesnė, pirmoji užsidegiau pagalbos idėja. Vyras mažiau pratęs inicijuoti pagalbą, tad jo paklausiau: ką jis mano, jei vieną kambarį užleistume ukrainiečiams? Gyvename nuosavame name netoli Vilniaus, darbo kambariu naudojamės ne taip dažnai, net jei ir tenka dirbti iš namų. Šiek tiek abejojome, ar tie žmonės norės gyventi mūsų namuose, vis dėlto iki miesto reikia pavažiuoti, mūsų gyvenamoji vieta nuošali. Pakalbėjau su kaimynais, kurie, pasirodo, jau įsiregistravo kaip galintys pas save priimti pabėgėlius. Šiek tiek nerimavau, o kaip vis dėlto bus priėmus visiškai nepažįstamus žmones? Gal jų gyvenimo būdas labai skirsis nuo mūsų šeimos? Su kaimynais sutarėme, kad jei pas juos apsigyvens pabėgėlių šeima, mes galėsime priimti tos šeimos pažįstamus – kad būtų drąsiau ir jiems, ir mums.

Mes turime draugų Ukrainoje, bet, kiek žinojau iš susirašinėjimų, jie ketino pasitraukti į Norvegiją. Iš Ukrainos iki Lenkijos sienos važiavo su bičiulių šeima – moterimi ir 13 metų mergaite. Nuspendėme, kad iš pradžių porai dienų visa ši kompanija gali apsistoti pas mus. Paskui draugai išskris į Norvegiją, o moteris su mergaite liks gyventi Lietuvoje. Taigi išsisprendė mano nuogąstavimai, kaip reikės gyventi po vienu stogu su visiškai nepažįstamais žmonėmis. Draugų draugai – jau ne visiškai nepažįstami.

Kovo 10 diena

Kartais su Olga pasikalbame, kaip po karo bus atstatoma jos šalis, sakau, jog visi važiuosime padėti atstatyti

Ukrainiečių mes sulaukėme kovo 10-osios rytą. Buvome sutarę, kad susisieks su mumis iš Lenkijos, kad tikrai būtume namuose ir galėtume priimti, pasirūpinti po kelionės. Mūsų svečiai buvo dvi paras nemiegoję, nesiprausę, patyrę didžiulį stresą bėgdami iš bombarduojamo Kyjivo. Norėjosi, kad jie patirtų kuo mažesnį diskomfortą, kad pajustų, kad jie mums nėra našta, kad mes jų laukiame. Aš susitariau, kad tą dieną dirbsiu iš namų. Mūsų namuose visi moka rusiškai, tad bendrauti galėjome be jokių trukdžių.

Pamenu, kad pirmas dienas buvo truputį chaosas – daug nepažįstamų žmonių namie, nežinai, kas ką mėgsta, kas kam patinka. Bet bendromis  jėgomis derinomės, tvarkėmės. Jie prisivežė maisto – Lenkijoje pabėgėliams davė maisto davinį, kurio mažai ką buvo suvalgę. Mūsų priglausta Olga su dukrele Margarita norėjo kuo greičiau važiuoti į registracijos centrą ir susitvarkyti dokumentus. Nuraminau, kad joms pailsėjus aš pati palydėsiu ir padėsiu prisiregistruoti, sužinoti visas galimybes, visuomeninių organizacijų teikiamą pagalbą.

Kovo pradžioje buvo saulėta, labai gražus oras, tad išeidavome kartu pasivaikščioti. Mačiau, kaip viešnios jautriai reaguoja į didesnį garsą, pravažiuojančias mašinas. Tas patirtas šokas atsispindėjo elgsenoje. Be to, Olga nerimavo dėl Kyjive likusių artimųjų: vyro ir suaugusios dukros, kuri dirba vidaus reikalų sistemoje ir kaip pareigūnė negali palikti šalies. Ukrainoje liko ir seni jos tėvai, nesiryžę palikti namų. Pasirūpinome, kad Olga turėtų ryšio priemones ir galėtų susisiekti su artimaisiais, kad nors kiek sumažėtų jos nerimas. Nes tai galėjai pamatyti kiekviename jos judesyje. Tarkime, kitą dieną po jų atvykimo buvo išeiginė – Kovo 11-oji, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena. Nusivežėme ukrainiečius į Vilnių, papietavome, pavaikščiojome po miestą, užsukome į aikštėje vykusį koncertą. Olgai baugu, ar tikrai čia neprasidės kokie kariniai veiksmai, ji klausia, ar tikrai saugu čia būti?

Svarbiausia – įtraukti į gyvenimą

Manau, kad karo siaubą patyrusiems žmonėms reikia padėti užsimiršti, kažkuo juos užimti, kad neturėtų laiko savęs graužti. Aš nesikuklindama trylikametės Margaritos prašydavau, kad ji pavedžiotų mūsų šuniuką. Ji mielai tą darbą darė, o aš gyriau, kad Margarita labai padeda, – sutaupydama mūsų laiką. Olga puolė gaminti valgyti, nes mėgsta šeimininkauti. Mielai perleidau jai tą veiklą, tik pripirkdavome produktų. Olga mus lepina balandėliais, barščiais, vištienos sriuba su grikiais, netikru zuikiu su virtu kiaušiniu viduje, salotomis. Tai džiugina, mes su vyru kartais net nežinome, ką veikti, kai tokia pagalba namie atsirado.

Reikėjo pagalvoti apie Margaritos mokyklą. Nors karo pabėgėlės svajojo kuo greičiau grįžti namo ir sakė, kad Lietuvoje jos bus trumpai, ilgiausiai – iki gegužės, mes įtikinome, kad vaikai turi eiti į mokyklą. Kreipiausi į Vilniaus savivaldybę, kad rekomenduotų mokyklas netoli mūsų namų. Trakų Vokėje, kur gyvename, gimnazijos rusų kalba nėra, tad pasiūlė kreiptis į porą netoliese esančių mokyklų. Iš vienos jų net atvažiavo paimti autobusiukas, kad Margarita su mama galėtų apžiūrėti mokyklą ir apsispręsti. Bet mergaitei labiau patiko antroji siūloma mokykla, kurioje jau mokėsi apie 10 ukrainiečių vaikų. Jos klasėje dabar yra 3 mergaitės iš Ukrainos. Ji labai greitai susirado draugių. Rytais mes Margaritą nuvežame iki stotelės, kur ją paima mokyklinis autobusiukas, o po pamokų grįžta namo pati. Dar užrašėme į dailės studiją, kadangi mergaitė mėgsta piešti. Ukrainiečių vaikus ta studija priėmė nemokamai.

Problema yra ukrainietiškos ir lietuviškos švietimo sistemos neatitikimai. Ukrainiečiai turi 11 bendrojo lavinimo mokyklos klasių, o mes 12. Margarita Ukrainoje mokėsi 7 klasėje, bet pradėjusi eiti į septintą klasę Lietuvoje, pamatė, kad daugelį temų ji jau išmokusi pernai. Kai grįš ir pradės lankyti Ukrainos mokyklą, gali būti žinių spraga. Bet, manau, kur kas svarbiau už programą yra tai, kad pas mus ukrainiečių vaikus šiltai priima, jie mokyklose jaučiasi gerai.

Olga ir Margarita

Iš milijoninio miesto – į priemiesčio ramybę

Mūsų viešnios atvyko iš didžiulio miesto. Bet joms kaimo ramybė patinka, sako, jog dabartinis gyvenimas primena močiutės sodybą netoli Kyjivo. Mamai labai patinka, kad čia ramu, o mergaitė irgi nesiskundžia, kad jai trūktų miesto šurmulio.

Nuosavame name daug vietos. Ukrainiečių šeima ketino statytis naują namą vietoj močiutės seno, tad sako „pasiskolins“ kai kurias mūsų namo idėjas. Olgai Lietuvoje trūksta tik automobilio, su kuriuo buvo įpratusi važinėti. Galbūt šį norą pavyks įgyvendinti, jei pakaks uždarbio kurui, draudimui ir kitoms su automobiliu susijusioms išlaidoms. Mat Olga jau turi darbą – mano vyras įdarbino pagalbine darbininke savo įmonėje. Be to, nuotoliniu būdu Olga dar tvarko ir savo verslą, likusį Ukrainoje. Aš džiaugiuosi, kad žmogus neturi kada liūdėti.

Ar kalbėti apie karą?

Aš manau, kad apie tai kalbėtis reikia, nors kartais ir nežinai, kokie žodžiai tą akimirką labiausiai padėtų. Aš linkiu, kad blogiausi scenarijai neišsipildytų, bet ką gali žinoti, galbūt mūsų viešnioms nebebus kur grįžti, nebebus namų? Neramu, kad šalyje bus sugriauta infrastruktūra, reikės netrumpo laiko atkurti gyvenimą.

Kartais apie karą kalbame naujienų lygmenyje. Pasidalinu, ką dabar rodo lietuviški TV kanalai. Padiskutuojame, kokie pasaulio lyderių sprendimai priimami, kad karas būtų sustabdytas. Olga niekaip negalėjo susitaikyti su tuo, kad NATO neskelbia neskraidymo zonos virš Ukrainos. O tą neskraidymo zoną ji įsivaizdavo kaip kažkokį kupolą, dangtį: „Na ir kodėl NATO negali mums to kupolo pastatyti? “  Ji įsivaizdavo, kad NATO tiesiog gaili to kupolo. Bet paaiškinus, ką reikštų visų NATO šalių tiesioginis įsitraukimas į karą, pradeda galvoti kitaip. Galbūt apie pasaulinės diplomatijos veiklą ukrainiečiams trūksta informacijos, kai kuriuos sprendimus jie suvokia tiesiog kaip bailumą.

Kartais su Olga pasikalbame, kaip po karo bus atstatoma jos šalis, sakau, jog visi važiuosime padėti atstatyti. Tai patikinimas, kad mes tikrai jaučiame skausmą. Jie išgyveno siaubą, juk vyko į nežinią, į nebūtį, be šeimos narių, be pinigų, be daiktų. Olga sakė, kad jausmas, kad tu gyveni, jai sugrįžo po kokių 5–6 dienų atvykus į Lietuvą.

Savanoriais tapo visa šeima

Mes su vyru turime 3 dukras, vyriausia studentė jau gyvena savarankiškai, pirmi metai, kai išsikraustė iš namų. Vidurinioji mokosi gimnazijoje, ji devintokė, o pagrandukei – 4 metukai. Prieš priimdami sprendimą įsileisti svetimus žmones į mūsų namus, atsiklausėme vyresniųjų dukrų. Vyriausioji idėjai labai pritarė. Vidurinėlė atsiklausė, ar daug turės su tais žmonėmis bendrauti. Patikinus, kad galės bendrauti tiek, kiek norės, ji pati, nusiramino. O mažajai svečiai yra džiaugsmas – juk visi ją lepina, žaidžia, skiria dėmesio. Mažajai tenka pasakyti, kad namuose truputį pasikeitė taisyklės, ir į darbo kambarį kada panorėjęs nebeužeisi. Su viešniomis galima bendrauti mūsų svetainėje, virtuvėje, kitose bendrose erdvėse. Galbūt jai šiek tiek keista, juk mūsų namuose anksčiau galėjai eiti kur panorėjęs.

Kai žmonės ryžtasi į savo namus priimti pabėgėlius, daugiausia klausimų kyla dėl bendrų patalpų: vonios, tualeto, virtuvės. Aš to nedramatizuoju, iškart susitarėme, jei man kažkas nepatiks, aš pasakysiu, o jei joms nepatiks, – irgi pasakys. Svarbu kalbėtis, kad neliktų neišsakytų dalykų. Bet mūsų priimti žmonės tvarkingi, nėra didelio įpročių ar kultūrinių skirtumų, tad mums sugyventi sekasi normaliai.

Realiais darbais prisidėjusi prie pagalbos, šeima iš karto pasijuto ramiau

Ką duoda savanorystė

Realiais darbais prisidėjusi prie pagalbos, aš iš karto pasijutau ramiau. Pradėjau vėl dirbti, rūpintis namų ruoša, vėl atsirado visokių gyvenimo planų, nustojau ištisai skaityti žinias apie karą. Dabar ir Olgai rekomenduoju mažinti informacijos srautą, kad bent šiek tiek sugrįžtų sielos ramybė.

Aš jau seniai supratau, kad savanorystė daug duoda tau pačiam. Esu savanoriavusi prailgintoje dienos grupėje, dirbau su pradinukais. Neatlygintinai padėjau ir „Mamų mugėje“. Nuolatos duodu kraujo kaip donorė. Artimiesiems ir pažįstamiems patariu, kaip deklaruoti mokesčius, – dalinuosi tuo, ką moku ir sugebu pati. Matyt, tas poreikis rūpintis kitais man susiformavo nuo vaikystės, juk augau su keturiais broliais. Kai jie užaugo, tik tada kūriau savo šeimą ir auginau savo vaikus. O paskui dar teko slaugyti vyro močiutę ir – net 6 metus – svetimą močiutę. Matyt, rūpintis kitais yra mano pašaukimas. Tai darydama jaučiu didesnį pasitenkinimą, negu tai galėtų suteikti kokie nors materialūs dalykai.

Ginta Liaugminienė

„Mamos žurnalas“

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Savanorystės pamokos šeimoje“ ir 2022 metams skyrė 4500 eurų.

Šis straipsnis įkeltas 2022 birželio 7 dieną.

mamoszurnalas.lt_630x400

Susiję straipsniai

 

Žymos: , , , , , ,

Rekomenduojami video

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


vienas − = 0

Kitos temos: