Kažkada Gitana Baliutavičienė svarstė tapti psichologe, buvo įstojusi į šią specialybę. Bet vis dėlto pasirinko komunikacijos mokslus ir dirba šį darbą, o prisiliesti prie psichologijos žinių padėjo savanoriška veikla. Trijų vaikų mama Gitana randa laiko savanoriauti „Vaikų linijoje“ ir išklausyti tuos, kas skambina ar rašo.
Gitana, kaip atėjote į „Vaikų liniją“? Ar tai pirma savanorystė?
Tai ne pirma mano savanorystė, prieš tai teko savanoriauti tarptautinėje programoje „Mentor Lietuva“. Ta veikla buvo atėjusi per darbinę mano patirtį, nes vienas iš mūsų agentūros klientų buvo šios programos rėmėjas. Mes tapdavome mentoriais vaikams iš socialiai pažeidžiamų šeimų. Tada jau pati turėjau du vaikus, ir buvo noras kažką duoti visuomenei, kurioje užaugau, pasidalinti tuo, ką turiu. Programos esmė buvo tiesiog reguliariai leisti laiką su vaiku, kad jis pamatytų kitokį bendravimo modelį, kitokią aplinką, negu ta, kurioje auga.
Į „Vaikų liniją“ atėjau užbaigusi karjerą agentūroje, kai pradėjau dirbti kaip savarankiška komunikacijos specialistė. Galėjau laisviau planuoti savo darbus, dienotvarkę. Kilus minčiai, kad noriu savanoriauti, parašiau keletą laiškų į įvairias organizacijas siūlydama pagalbą, bet atsakymo negavau. O paskui atsitiktinai pamačiau, kad savanorių ieško „Vaikų linija“. Kadangi pati esu mama, pamaniau, galbūt geriau suprasiu ir kitus vaikus?
Dabar matau, kad ta veikla leido tobulėti ir pačiai. Visi norime būti geresniais tėvais ir kartais save graužiame, kad esame nepakankamai geri. Savanorystė psichologinės pagalbos linijoje nuramino, kad viena vertus, esu gera mama. Kita vertus, nereikia ir „užmigti ant laurų“, nes kartais suaugusieji linkę nuvertinti vaikų rūpesčius ir problemas, tad tai ir įpareigojimas būti atidesne mane supantiems žmonėms.
Ar jus, trijų vaikų mamą, nustebino kitų vaikų patirtys, jiems kylančios problemos?
Pabendravęs su besikreipiančiais į mus vaikais, imi kitaip žvelgti ir į savus. Pradedi suprasti, kad mažam vaikui arba paaugliui pasaulis gali atrodyti visai kitaip, negu atrodo tau. Paprastas ginčas tarp tėvų vaikui gali atrodyti visiškai nepaprastas, jam tai gali būti didžiulis sukrėtimas. Mes kartais linkę vaikų problemas sumenkinti, sakyti, kad viskas praeis.
Vien to, kad pati esu mama, šiai savanorystei neužteko. „Vaikų linijos“ savanoriai praeina specialius mokymus, kaip dirbti su vaikais, kaip teikti jiems pagalbą. Kai ką ir pats intuityviai tarsi žinai, bet teorija viską dar sutvirtina ir suteikia stiprų pagrindą.
Vaikai kreipiasi ir patestuoti, paišdykauti, pajuokauti, ir pasidalinti skausmingomis patirtimis ar istorijomis; konsultuoju laiškais, telefonu ir per pokalbių programėlę. Pagal mūsų linijos statistiką, dažnai vaikai kalbasi tokiomis temomis kaip savižudybės rizika, smurtas, patyčios. O dauguma pokalbių vienaip ar kitaip vis dėlto susiję su santykiais tarp žmonių arba tų santykių nebuvimu.
Tu skiri vaikui savo laiką ir dėmesį, mėgini sukurti saugią nevertinančią pokalbio aplinką, o jis pasirenka, kiek atverti savo širdį. Neretai būna, kad pokalbio pabaigoje vaikai padėkoja, kad juos išklausei, kad jie galėjo pasisakyti apie tai, kas jiems rūpi. Be jokio smerkimo ir vertinimo. O kartais nepadėkoja, bet tu vis tiek jauti, kad prasmingai skyrei laiką. Savanoriaudamas gauni labai daug.
Kokio amžiaus buvo jūsų pačios vaikai, kai prisijungėte prie savanorystės?
„Vaikų linijoje“ esu trečius metus. Kai prisijungiau prie „Vaikų linijos“ komandos, mano vyriausiajam Kasparui buvo 10 metų, Gabijai 6-eri, mažajam Jonui 3-eji. Dabar Kasparas ir Gabija jau paaugliai, ta paauglystė labai apčiuopiama, šiuolaikiniai vaikai greičiau bręsta. O paauglystėje atsiranda noras užsidaryti, atsiriboti nuo tėvų. Ir ne visada šeima turi būti kažkokia bloga ar asociali, kad paauglys nenorėtų atsiverti. Kartais tiesiog nepavyksta sukurti atvirumo atmosferos.
Juk dabartinių tėvų karta patys dar augo tokiomis sąlygomis, kai apie santykius, savo jausmus šeimose beveik nebuvo kalbama. Daugiau buvo akcentuojami išorės dalykai: ar paruošei pamokas, ar pavalgei, ar susitvarkei kambarį. Mes esame tarp pirmųjų kartų, kurios mokosi daugiau dėmesio kreipti į savo vidų. Daugiau dėmesio skirti jausmams, atvirumui. Aš ir savo vaikams sakau: „Jeigu matysite, kad negalite su manimi apie kažką pasikalbėti, paskambinkite į „Vaikų liniją“ ar pasikalbėkite su kokiu nors kitu suaugusiuoju“. Juk kartais nutinka, kad vaikai mieliau atsiveria ne mamai ar tėčiui, o kitam patikimam žmogui.
„Vaikų linijoje“ pokalbio metu siekiame padėti vaikui atrasti žmogų, kuris jį palaiko. Galbūt tai bus ne mama, galbūt pusseserė ar dėdė, mokytoja, treneris, kaimynas ar mokyklos psichologė. Galbūt tokių žmonių vaikas turės nedaug – tik vieną, bet svarbu turėti kažką, kuo pasitiki. Kartais juo gali būti tik linijos konsultantas, būna ir tokių gyvenimo etapų.
Kartais žmonės klausia – norėčiau savanoriauti, bet kaip rasti laiko. Kaip jūs spėjate?
Jei manęs klausia, kaip viską spėju, juokaudama atsakau: ko jau ko, o laiko aš turiu. Negyvenu šiam laikmečiui būdingo užimto žmogaus gyvenimo. Aš neturiu laiko viskam, bet jo turiu tam, kas man tikrai svarbu. Jei svarbu pasportuoti, pasavanoriauti, pabūti su draugėmis, tai laiko randu.
Per savaitę savanorystei skiriu keletą valandų, kartais tai būna budėjimai prie telefono, laiškų ar pokalbių, o kartais kvalifikacijos kėlimo renginiai ar pasibuvimas su „Vaikų linijos“ bendruomene. Intensyvesniu laikotarpiu savanorystei per savaitę skiriu 5–6 valandas, o kartais mažiau. Dažniausiai konsultuoju ne iš namų. Kai aplink zuja 3 vaikai, atsiriboti būtų sunku.
Pagrindinės veiklos grafiką dažniausiai susidėlioju iš anksto, jį žinau prieš mėnesį. Suplanuoju, kuriomis savaitės dienomis sportuosiu, kuriomis lydėsiu vaikus į būrelius aš, kuriomis vyras, kada susitiksiu su draugėmis, kada šeimos vakaras, o kada savanoriausiu.
Dabar jau pati prisidedate prie savanorių mokymų. Kokie jie?
Dar būdama dalyve, pati buvau nustebusi, kokie kokybiški ir įdomūs šie mokymai. Buvo dvejonių, ar pavyks juos užbaigti, – bet laikas mokantis išties prabėgo greitai. Tai nėra trumpas kursas, 60 akademinių valandų mokymai išdėstyti per kelis mėnesius. Būsimieji savanoriai kartą per savaitę dalyvauja užsiėmimuose, kurie trunka 2,5 valandos. Pradedame nuo paprastesnių temų, koks yra konsultavimo modelis ir požiūris į vaiką, lytiškumo ir brendimo klausimų, paskui temos sudėtingėja, pereiname prie priklausomybių, krizių ir netekčių, savižalos, savižudybių. Kiekvienoje temoje yra tam tikra informacija, ką svarbu žinoti kalbant su vaiku.
Rengdami savanorius daug dėmesio skiriame darbui grupėse, susikuria tam tikra bendruomenė, kuri palaiko ir motyvuoja vieni kitus. Karantinas mūsų darbą buvo kiek apsunkinęs, nes nuotolinių mokymų metu trūko to gyvo grupės pajautimo, bet vėliau vėl grįžo gyvi grupių susitikimai. Kaip ir kiekvienoje veikloje, savanorystėje būna motyvacijos pakilimų ir nuosmukių, todėl susitikimai su bendraminčiais, pasidalinimas savo išgyvenimais yra išties svarbūs. Kita vertus, smagu, kad dėl nuotolinių mokymų atsirado galimybė prisijungti savanoriams iš įvairių miestų ir miestelių.
Kokie tie vaikų skambučiai?
Dauguma pradedančių linijos savanorių bijo pokalbių apie savižudybę. Natūralu – kol neįgudęs važiuoti automobiliu, bijai greitkelio. O ir išmokęs, jau turėdamas vairuotojo teises kišenėje, dar kurį laiką jauti nerimą, įtampą, kai reikia sėsti už vairo. Lygiai tas pat ir savanorystės srityje, įgūdžiai ateina su patirtimi. Man, kaip tyčia, savižudybės tema teko vieno pirmųjų pokalbių metu. Pirmais kartais šalia būna ir patyręs savanoris, kuris gali padėti. O ilgainiui jaudulys išnyksta kalbantis su vaiku.
Ne taip svarbu, jei bendraudamas su vaikui ir padarei kokią klaidą, daug svarbiau nuoširdžiai domėtis vaiku, kad jis jaustų, jog tau rūpi, kad gali jį išklausyti, išbūti su jo įvairiais jausmais.
Kartais savanoriai liūdi, kad jiems tenka tik išdykaujančių vaikų skambučiai, pasigenda rimtų pokalbių. Aš visai mėgstu ir tuos juokingus skambučius, galbūt todėl, kad pati vaikystėje mėgdavau skambinti nepažįstamiems žmonėms ir krėsti panašius pokštus. Toks vaikų būdas tyrinėti pasaulį. Kartais skambina į „Vaikų liniją“: „Ar galima užsisakyti picą?“, o už nugaros kažkas kikena. Bet vis tiek kalbiesi. Kartais pradedi apie picą, kebabus ar pasibaigusį tualetinį popierių, o baigi rimtomis ir giliomis temomis. O kartais tris kartus vaikas skambina tik pakvailioti, o ketvirtą kartą pradeda kalbėti rimtai.
Manau, svarbu, su kokiais lūkesčiais ateini savanoriauti. Jei nori išgelbėti pasaulį, išdykėlių skambučiai gali erzinti. Bet jei žiūri į tai kaip į galimybę tiesiog užmegzti kontaktą ir pabūti su vaiku taip, kaip jam to reikia, tos išdaigos neliūdina.
Per tuos tris savanoriavimo metus mane vis stebina, kiek daug yra vienišų vaikų, kurie auga šeimose, kuriose nesikalbama su vaikais. Nėra temų, kurios neatsiremtų į žmonių tarpusavio santykius.
Kada vaikas ryžtasi surinkti linijos numerį ir paskambinti?
Kai pasijunta vienišas, kai neturi žmogaus artimoje aplinkoje, kuriuo pasitikėtų. Arba tėvais pasitiki, bet konkrečios problemos nenori jiems sakyti, bijo reakcijos. Tuomet kalbamės: „O kas būtų, jei sužinotų tėvai? Kaip jie reaguotų?“ Tada ieškai kartu variantų, ir kartais vaikas prieina prie išvados, kad gal vis dėlto verta su jais pasikalbėti. Emocinė pagalba telefonu juk vienkartinė, o tikslas – kad vaikas atrastų kažkokių būdų, kaip sau pagelbėti kasdien. Ieškome, iš kur vaikas galėtų semtis vidinės energijos, – galbūt tai hobis, gal gamta ar bendravimas su draugais.
Kokio amžiaus vaikai skambina?
Dažniausiai 10–15 metų, ankstyvosios paauglystės ir paauglystės amžiaus vaikai. Pradinukų skambina mažiau. O linijos kontaktus suranda socialinėse reklamose, kartais vaikai apie liniją papasakoja vieni kitiems, paskatina kreiptis draugai, gauna informacijos mokykloje.
Ar šeima jaučia jūsų savanoriavimą?
Žinoma. Kol buvo mažesni, jie manydavo, kad čia mano darbas. Jonas prajuokino savo samprotavimais, sako: „Mama, iš pradžių „Vaikų linijoje“ uždirbai puodelį, paskui džemperį, tai vėliau tau nupirks batus?“ Iš tiesų tas dovanėles savanoriai gauna kaip padėką už tam tikrą vaikų konsultacijoms skirtą laiką.
Mūsų šeimoje vienu metu net vyko kova tarp manęs ir vaikų, kas dabar nešios „Vaikų linijos“ džemperį, nes jis universalaus dydžio. Mano vaikams jis patinka – matyt, turi savyje kažkokio gero užtaiso.
Vaikams aiškinu, kuo skiriasi darbas nuo savanorystės. Savanoriaudamas tu tiesiog dovanoji laiką be jokio atlygio, o dirbdamas tu skiri savo laiką, už kurį gauni atlyginimą. Tarp mūsų pažįstamų daugelis kažkaip savanoriauja, tų nevyriausybinių organizacijų labai daug, joms dabar, manau, geri laikai! Juk dabar gali susirasti tokią sritį, kuri tau artima, ir ten savanoriauti – ar maisto banke, ar gyvūnų prieglaudoje, o gal globoti senelius. Veiklos sričių labai daug.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Savanorystės pamokos šeimoje“ ir 2022 metams skyrė 4500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2022 liepos 10 dieną.
Susiję straipsniai
