„Lovytėse gulėjo daug kūdikėlių ir nė vienas neverkė. Jie jau buvo išmokę, kad niekas nereaguos, nepaims ant rankų ir nenuramins. Sakiau sau, kad esu stipri, neverkiu, aš ateinu padėti, pamaitinti vaikus, pabūti su jais, bet tuokart ašarų nesulaikiau ir sau pažadėjau, kad jeigu kada nors gyvenime turėsiu galimybę, priimsiu tokį vaikutį į savo šeimą“, – jautriu prisiminimu iš savanorystės kūdikių namuose dalijasi vaiko teisių gynėja 28-erių Elžbieta Važinskytė, šį pavasarį prisijungusi prie Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus komandos.
Nuo penkiolikos metų Elžbietai tapo svarbu padėti vaikams, į bendras veiklas įtraukė mamą dainavimo mokytoją, dešimt metų jaunesnį brolį. Paauglės paskatinta šeima jungėsi prie iniciatyvos „Meilės lašelis“ ir ilgą laiką savanoriavo kūdikių namuose. Mergina jau nuėjo nemažą patirčių ir pažinimo kelią: dirbo Vilniaus SOS vaikų kaime, Pravieniškių pataisos namuose, studijų metais atliko praktiką Panemunės vaikų globos namuose, dalyvavo misijoje Afrikoje. Su Elžbieta kalbamės, kaip įvairiomis aplinkybėmis sutikti vaikai keitė jos pačios vertybes.
Afrikos vaikai išmokė džiaugtis mažais dalykais
Į Kenijos sostinę Nairobį mergina vyko su tikslu prisidėti prie kilnią misiją vykdančios Alice Muhonija. Ši moteris vadovauja Safisha Africa Welfare Foundation organizacijai, padedančiai spręsti mokyklos nelankančių vaikų problemas, mažinti jų atskirtį. Alice įkūrė mokyklą, o savo namuose glaudžia benamius vaikus. Savanorė iš Lietuvos gyveno kartu, padėjo rūpintis šiais vaikais ir dar turėjo pareigų mokykloje.
Elžbieta pasakoja, kad vaikai ne tik sėmėsi žinių, mokykloje jie pavalgydavo, o kuklūs pietūs dažnai buvo vienintelis jų šiltas maistas tądien. Keturių kambarių butą primenančią mokyklą lankė per šimtas vaikų iš pačių skurdžiausių šeimų, neišgalinčių savo atžalos leisti į valstybines įstaigas, kur mokslas mokamas. Mokykla gyvuoja entuziazmo, labdaringų organizacijų ir savanorių dėka. Kartu dirbo dar viena lietuvaitė, iš Prancūzijos ir Ispanijos atvykusios merginos ir tik keli etatiniai pedagogai.
Moksleiviai mokosi be aiškių programų, pagal tai, kokią knygą ar mokymo priemonę tuo metu pavyksta gauti. Nepaisant sunkumų, vaikai, anot pašnekovės, be galo žingeidūs, o draudimas vieną dieną neateiti į mokyklą, ten buvo taikomas kaip kraštutinė priemonė už itin didelį nusižengimą.
Laikas Kenijoje, praėjus porai metų po grįžimo, Elžbietai tebėra labai realus, daug akimirkų, potyrių nepasimiršo: „Stebėdavau kasryt bekele ateinančius mokinukus, alkanus, dažnai nešvariais rūbeliais, o paskui per pertraukas mačiau džiaugsmingai šokančius kieme, dainuojančius. Jų akys švytėjo, jie džiaugėsi, – prisimena pašnekovė. – Tam negali likti abejingas, ši patirtis dar kartą įrodė, kad vaikui reikia labai nedaug, kad būtų laimingas: saugumo, dėmesio“.
Kalintys vyrai – tie patys neišmylėti vaikai
Darbą Afrikoje vaiko teisių gynėja vadina likimo dovana, apie galimybę išvykti sužinojo ir apsisprendė ekspromtu. Kaip likimo dovaną įvardija ir kitus savo pasirinkimus, jie turtino, keitė ir visi be išimties susiję su vaikais. Štai socialinės darbuotojos pareigas Pravieniškių pataisos namuose, kur dirbo su kalinčiais vyrais, ji irgi sieja su sau artima sritimi: „Juk nuteistieji – tai tie patys neišmylėti vaikai, ir visos jų bėdos atėjo iš vaikystės“.
Pravieniškėse išmoko kitaip matyti šiandien už grotų esantį žmogų ir teigia, kad nuteistųjų gyvenimo istorijos dažno iš jų kelią į pataisos namus paaiškina. Ankstyvieji prisiminimai, kur apleistumas, alkis, smurtas, alkoholis ir kiti sunkiai suvokiami dalykai, jų priimami kaip norma.
Neretai patekdavo į beviltišką padėtį, kai bausmę baigiantiems atlikti vyrams padėjo sutvarkyti dokumentus, gyvenamosios vietos deklaraciją: „Žmogus tuoj išeis į laisvę, klausi kur gyveno, sužinai, kad nieko neturi – vaikų namuose užaugo, tėvas pataisos namuose, motina įkalinimo įstaigoje ir pan. Ir tai ne vieno žmogaus istorija, jos kartojasi“, – dalijasi Elžbieta.
Todėl dabar, vaiko teisių gynėjos darbe, kai bendrauja su priklausomybių varginamais tėvais, stengiasi iki jų atnešti ir paprastą žinią, kad suaugęs vaikas gali atkartoti jų gyvenimo būdą: „Ar šito norite? O gal vis tik galime drauge ką nors pakeisti? To klausiu tėvelių ir tikslo pasiekti pavyksta, nes juk nė vienas savo vaikui bloga nenori“.
Specialistė atkreipia dėmesį į paslaugų šeimai gausą, džiaugiasi, kad jų nuolat daugėja, lengvai prieinamos, nemokamos, dirba profesionalai. Ji ragina tėvus pasitikėti pagalbos veiksmingumu ir nepasiduoti su sunkumais susidūrus ar bandant ilgalaikes problemas įveikti.
Globos namuose suprato, kad vaikui šeimos nepakeis niekas
Nuo mokinukės iki studijų Elžbieta dirbo aukle, iki šiol lengvai suskaičiuoja visus savo augintus vaikus – jų buvo 17. Nors paauglystėje būta visko, bet mokėsi gerai, lankė muzikos mokyklą ir tėvams, muzikos pedagogams, solinio dainavimo mokytojai bei chorvedžiui, leido puoselėti viltį, kad dukra pasuks jų pramintu keliu. Tačiau paauglė mieliau rinkosi laiką kūdikių namuose nei dainavimo ir fortepijono pamokas.
„Kaip savanorė startavau kūdikių namuose Kaune. Nuėjau viena, netrukus prikalbinau mamą ir brolį, kitus pažįstamus. Mama ilgiausiai priešinosi, vis sakė, kad nepajėgs tų mažylių matyti, apsiverks. Bet galiausiai ir ji pasidavė, ir ne vienerius metus savanoriavome drauge“, – didžiuojasi pašnekovė.
Auklės darbas su rūpestingų šeimų mažyliais ir be tėvų globos augantys kūdikėliai – tarp jų neišmatuojama praraja. Jaunai merginai atsivėrė daugybė klausimų apie žalojančias vaikystės patirtis, prieraišumą, įvaikinimą, atsakymų ieškojo jau vėliau, studijuodama VDU Socialinių mokslų katedroje.
Prisimena, kad prieš daugiau nei dešimtmetį kūdikių namuose gan liūdna buvo, nors darbuotojai mylintis, atjaučiantys, o tam tikras patirtis jai sunku net perteikti. Mergina rūpinosi trejų metų mažyliais, kai kurie po kelių mėnesių jau pavadindavo mama. Prisimena mergaitę, kuri jos dešimties metų brolį pamačiusi irgi šaukdavo „mama!” Nesuprato, kas ta „mama”, bet pats žodis tikriausiai asocijavosi su begaliniu troškimu.
Tėvams primena dėl dėmesio savo vaikams
Elžbietai sekasi bendrauti ne tik su mažyliais, ryšys sklandžiai mezgasi ir su paaugliais. Vilniaus SOS vaikų kaime nepasiduodavo iš anksto suformuotai neigiamai nuomonei apie paauglį, jos patirtis sakė, kad kai parodo dėmesį, investuoja į pagarbų santykį, iš po apsauginio kiauto pasirodo puikiausias jaunas žmogus. Specialistė stebisi, kodėl mūsų šalyje nepatraukli paauglių globa.
Į Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą Elžbieta dirbti ėjo be išankstinių nuostatų, bet su šiokiu tokiu nerimu: ar pakaks žinių, patirties jautriose situacijose. Pirmosiomis darbo dienomis pasitaikė įvykis, kai iš namų Kauno rajone pabėgo paauglė. Mergaitė greitai atsirado, o specialistės užduotis tuokart buvo įvertinti situaciją šeimoje, išklausyti vaikus, inicijuoti reikalingą pagalbą.
Elžbieta pasakoja: „Skambinu su baime, atsiliepia tėtis ir jau pirma frazė nuramina: džiugu, kad reaguojate, pagalbos reikia, esame sutrikę. Atvykau, pabendravau su pačia bėgle, kitais šeimos vaikais ir šiokios tokios problemos atsivėrė: tėvai užimti, dirba itin daug, vaikai gauna mažai dėmesio, todėl bando iššaukiančiu elgesiu, per tokius smulkius nusižengimus apie save priminti. Šeima patarimus priėmė, suprato problemų kilmę: mama iš karto pasišovė imti atostogas ir pabūti tik su vaikais, abu sutarė skirti savo atžaloms individualaus dėmesio“.
Nors ši istorija pozityvi, anot pašnekovės, ne visos jos su gražia pabaiga. Elžbieta kalba, kad pasitaiko dirbti su šeimomis, kur abu tėvai priklausomi nuo alkoholio, specialistų pagalbą atmeta, vaikai apleisti, o namuose jiems likti nesaugu. Sutinka savo amžiaus mamas, kurios neaugina vaikų, joms labiau rūpi kiti dalykai. „Tada man kyla toks retorinis klausimas: kaip nesuprantate, kokia daugybė žmonių svajoja susilaukti kūdikėlio ir jų svajonė niekada neišsipildys? Jūs esate palaiminti, ypatingą dovaną gavote, branginkite ją, su džiugesiu stebėkite mažus savo vaiko žingsnelius kasdien“.
