Keturiolikmetė Elizaveta Aliochina prasidėjus karui į Lietuvą atvažiavo neatsitiktinai. Čia jau šešti metai gyvena jos brolis Stanislavas. Apie legendinį Panevėžio lėlių vežimo teatrą yra girdėję daugelis – čia vaidina visas būrys jaunų ukrainiečių aktorių, kurie išmoko lietuvių kalbą ir vaidina lietuvių vaikams lietuviškai. Stanislavas Charkove studijavo lėlių teatro aktoriaus profesiją, o po studijų buvo pakviestas į Panevėžį.
Su Stanislavu mūsų interviu vyko lietuvių kalba, o su jo sesute Liza – rusiškai. Aliochinų šeimos istorija neeilinė.
Pasakoja Liza:
„Iki karo mes gyvenome nuostabiame uostamiestyje Mariupolyje. Iš pradžių trise: mama, brolis ir aš. Paskui Stanislavas išvažiavo į Charkovą studijuoti (jis vyresnis už mane 14 metų), parvažiuodavo į Mariupolį tik kartą ar dvejus per metus, kai būdavo studentų atostogos. Nors ir retai matydavomės, mes su Stasu esame labai artimi, jis ir pažaisdavo su manimi, vėliau, kai paaugau, padovanojo kompiuterį. Kaip aš pasiilgau savojo kompiuterio! Kai bėgome nuo karo, negalėjau jo pasiimti, dabar naudoju planšetę, bet tai ne tas pats, kas mano kompiuteris… (Jau būdama Lietuvoje sužinojau, kad mūsų butas buvo išplėštas ir tą kompiuterį pavogė.)
Pamenu, kai 2014 metais prasidėjo rusų invazija į Ukrainą, aš buvau visai maža, ėjau į pirmą klasę. Buvo apšaudomas vienas Mariupolio rajonas kairiajame krante, o mes gyvename dešiniajame, kuris tada nenukentėjo. Mama buvo sukrovusi tokį juodą ryšulį su reikalingiausiais daiktais, jei tektų bėgti nuo karo. Man liepė išsirinkti vieną patį mylimiausią žaisliuką, kurį galėčiau pasiimti, – tada išsirinkau drakoniuką didelėmis akimis. Iš to laikotarpio liko tik migloti prisiminimai, kad mama bijojo, bet ne paniškai, buvo labai nesmagu, kad šalia vyksta karas, bet viso siaubo mes nejautėme. Aš lankiau mokyklą, mama ėjo į darbą gamykloje, gyvenimas vyko kaip įprastai. Pastaraisiais metais Mariupolis buvo labai išgražėjęs. Anksčiau jis buvo gana nuobodus, pilkas miestas, mama net juokais jį vadindavo kaimu. O paskui atsirado fontanų, pasivaikščiojimo takų, parkų – pramoninis miestas pasikeitė neatpažįstamai. Jame gyveno apie pusę milijono gyventojų.
Kai 2022 vasario 24-ąją prasidėjo karas, paryčiais kaimynė ėmė garsiai belsti į duris. Pabudome abi su mama ir sužinojome, kad rusai užpuolė visą Ukrainą. Išsigandau, pradėjau verkti. Kaimynė sakė, kad turėtume leistis žemyn ir ieškoti slėptuvės, bet mama vis tiek ruošėsi važiuoti į darbą, jai atrodė, kad karas nieko nekeičia, vis tiek reikia dirbti.
Man buvo labai baisu, kad nukreipčiau savo mintis, žaidžiau telefonu, paskui paskambino brolis iš Lietuvos. Stasas liepė mums nusifotografuoti visus dokumentus, jei kartais pasimestų originalai. Po poros valandų iš darbo grįžo mama, pasidarė drąsiau. Dvi pirmas karo dienas mūsų namuose dar buvo elektra. O vasario 26-ąją išjungė elektrą, ir mes pagalvojome, kad reikia bėgti iš Mariupolio. Su mama nuvažiavome į stotį ir visą dieną ten pralaukėme. Pasakė: traukiniai jau nebevažiuoja, evakuotis per vėlu. Kaip iš stoties sugrįžti į savo butą? Kvietėme taksi, bet visi taksistai atsisakė, mūsų rajonas buvo toli ir nesaugus. Pareiti pėsčiomis nebūtume galėjusios dėl prasidėjusios komendanto valandos. Nelabai toli traukinių stoties buvo mūsų močiutės namai. Pati močiutė jau kurį laiką gyveno Lenkijoje, o mes turėjome buto raktus. Iki močiutės namų vienas taksistas sutiko nuvežti. Pernakvojome ir likome ten gyventi.
Iki kovo 2-osios dar veikė parduotuvės, nors ir apytuštės. Kiek pamenu, buvo galima nusipirkti tik ledų, o kai atveždavo duonos, nusidriekdavo ilgiausios eilės. Laimė, kad močiutė buvo pasirūpinusi ir maisto, ir geriamojo vandens atsargų. Ji turėjo sukaupusi konservų, įvairių kruopų, makaronų, net keista, bet iki to laiko buvo dar puikiai išsilaikę ir rudeniniai obuoliai. Tuo metu jau prasidėjo chaosas, žmonės pradėjo plėšti parduotuves, nes nebuvo ko valgyti. Kadangi dingo elektra, neveikė ir vandentiekis, nebuvo dujų, šildymo, negalėjome įsikrauti mobiliųjų telefonų. Gyvenome tamsoje, šaltyje ir be jokio ryšio su pasauliu.
Po vieno sprogimo išdužo artimiausių namų langai, močiutės buto langai suskilo. Mes su mama miegodavome prisiglaudusios viena prie kitos, užsiklojusios visomis antklodėmis, kokios tik buvo bute. Jau ir nenusirengdavome, vaikščiojome ir lauke, ir namie su tais pačiais šiltais drabužiais. Paprastai žiemos Mariupolyje būna švelnios, gal tik kartą per visą žiemą iškrenta sniego, o karo žiema pasirodė kaip niekad atšiauri. Ir dieną, ir naktį laikydavosi minusinė temperatūra. Buvo ir gerų dalykų dėl to šalčio – kadangi šaldytuvai neveikė, žmonės maistą laikydavo lauke, ne taip greitai viskas gedo. O maistą gamindavomės taip: prie kiekvienos daugiabučio laiptinės degdavo laužas, ir gyventojai ateidavo kiekvienas su savo puodu ar keptuve pasigaminti kažko šilto.
Mes močiutės bute pragyvenome beveik mėnesį – iki kovo 21 dienos. Visi žmonės aplinkui sirguliavo, buvo peršalę, kosėdavo, bet rimtų ligų dar nebuvo. Mes jau nebegalvodavome, kad šalta, kad namie nejauku ir nemalonu, – buvo vienintelis noras tiesiog išgyventi, nepakliūti į apšaudymus. Mūsų laiptinėje dauguma gyventojų buvo pagyvenę žmonės, kurie neskubėjo palikti miesto. Jie bijojo važiuoti į užsienį, į nežinią.
Mama laikėsi tvirtai, man nerodė savo jausmų. Gyvenome tokia rutina: ryte ir dieną pasigaminame kažkokio šilto maisto, išsivirdavome arbatos, o vakare į lauką jau nebeidavome.
O paskui rusų kareiviai pradėjo vežti žmones, kurie norėjo palikti miestą, į Rusiją. Brolis mus vis ragino bėgti, važiuoti į Lietuvą. Nutarėme pabandyti tai padaryti per Rusiją. Man buvo pasakę, kad geriau išvalyti iš savo telefono visas nuotraukas, ištrinti žinutes, nes viską Rusijoje gali tikrinti. Kirtome Rusijos–Ukrainos sieną ir patekome į filtravimo stovyklą. Mokyklos salėje miegojo apie 500 žmonių. Jokių sąlygų, visi miegojo ant grindų, beveik visi sergantys, kosintys. Tie, kurie nesirgo, netrukus užsikrėtė vieni nuo kitų. Mano brolis turėjo pažįstamų, kurie iki 2014 metų gyveno Mariupolyje, o paskui išvažiavo į Rusiją. Tie žmonės mums padėjo mums nusigauti iš Taganrogo, paskui – iki Maskvos, iš Maskvos autobusu pasiekėme Rygą, o nuo Rygos jau nebetoli ir Panevėžys.
Į Panevėžį atvykome balandžio 1-osios rytą. Galų gale galėjome ramiai pamiegoti, nes su mama buvome pervargusios. Brolis Stasas su savo mergina Maša, irgi aktore, gyvena atskirai bute, kurį nuomojasi, o mus su mama priglaudė savo namuose viena panevėžietė.
Lietuvoje man buvo nuostabu pamatyti Stasą, kalbantį lietuviškai! Ėjau į lėlių teatrą žiūrėti spektaklių, kuriuose jis vaidina. Labai smagu, kad su broliu ir jo mergina galime matytis dažnai. Ir mama rado darbo. Jos profesija – farmacininkė, bet dėl kalbos barjero Lietuvos vaistinėse dirbti negali, tad dirba vaistinėje padėjėja. Dabar jau pačios nuomojamės butą.
Aš atvykusi į Panevėžį po savaitės pradėjau lankyti mokyklą. Progimnazijoje ukrainietiškų klasių nebuvo, patekau tarp lietuvių vaikų. Tiesa, viena mergaitė klasėje irgi buvo iš Ukrainos, tad man buvo drąsiau. Mokytojai man padėdavo, kartais versdavo į rusų kalbą, bet mokytis buvo labai sunku. Aš nuotoliu mokausi ir ukrainietiškoje mokykloje. Dabar 4 kartus per savaitę lankau lietuvių kalbos pamokas. Neseniai laikiau lietuvių kalbos testą – mano lygis jau B1. Parduotuvėje jau išdrįstu ko nors paprašyti lietuviškai, kalbu dar nedrąsiai, bet jau daug ką suprantu. Taip pat lankau bendras anglų kalbos, muzikos pamokas kartu su lietuvių vaikais. O pavakary prasideda nuotolinės pamokos ukrainietiškoje mokykloje.
Kai atvažiavau, Panevėžio dramos teatre buvo rengiami aktorių kursai ukrainiečiams. Aš juos lankiau, buvo labai šaunu, nors buvau pati jauniausia. Aš tikriausiai rinksiuosi kokią nors meninę profesiją, kaip ir brolis. Kol buvau mažesnė, norėjau būti policininke ir kovoti su narkotikų platintojais, man atrodė, kad toks darbas labai įdomus, nenuobodus. O dabar vilioja labiau meniškos specialybės.
Panevėžys man patinka, tai nedidelis jaukus miestas, visur galima nueiti pėsčiomis. Centre dažnai sutinku pažįstamų, nes čia gana daug karo pabėgėlių iš Ukrainos. Pamėgau lietuviškus cepelinus, kurių dažnai valgydavau progimnazijoje. Šiais metais aš jau lankau gimnaziją.
Mano mama labai ilgisi Mariupolio, labai nori grįžti namo. Kiek žinome, mūsų namai nesugriauti, tik buvo apgadinti, bet kaimynai remontavo, keitė langus. Aš labiausiai pasiilgau to jausmo, kai eini gatve, ir visi žmonės kalba tau suprantama kalba.
Pasakoja Stanislavas:
Aš apie karą sužinojau tą naktį, kai jis prasidėjo. Viena mūsų trupės aktorė Margarita buvo grįžusi pas artimuosius į Dniprą, ji ėmė skambinti mums į Lietuvą iš Ukrainos. Atsiliepė mano draugė Maša, tada ėmė žadinti mane.
Iš karto bandžiau susisiekti su mama, sakiau, kad kuo greičiau ruoštųsi ir važiuotų į Lietuvą. Mama manė, kad bus kaip 2014 metais, sakė: „Na užeis kareiviai, tai užeis“. Bet greitai miestas buvo apsuptas rusų kariuomenės žiedu, nebekursavo traukiniai, iš miesto bandančius išvažiuoti automobiliais žmones šaudė.
Po geros savaitės su mama ir sesute ryšys dingo. Kartais į Mariupolį dar būdavo įmanoma paskambinti, kartais ne. Pavyko susisiekti su kitais žmonėmis, iš jų sužinojau, kad vienas mano klasės draugas žuvo vedžiodamas šunį – jį užmušė sprogusi bomba. Kitas mano klasės draugas Aleksandras Gaas išėjo kariauti, stojo ginti miesto. Vėliau jis buvo sužeistas ir pateko į rusų nelaisvę…
Kaip tik tuo metu prasidėjo Mariupolio bombardavimas, buvo susprogdintas dramos teatras su ten besislėpusiais šimtais žmonių. Žinojau, kad mama ketino su viena pažįstama moterimi drauge bandyti palikti miestą. Ta pažįstama gyveno Mariupolio centre, tad didelė tikimybė, kad mama su ja galėjo slėptis dramos teatre. Jokio ryšio, jokių žinių – aš net nepamenu, kaip tomis dienomis gyvenau. Per dieną po keliolika kartų vis bandydavau skambinti mamos telefonu, ir visada tyla… Atidžiai žiūrėdavau visus reportažus iš Azovstal gamyklos – o gal ten pamatysiu mamos veidą, gal ten ji slepiasi su sesute?
Kovo 24 dieną yra mano gimtadienis. Ta proga su draugais nuėjome į Meno teatrą Panevėžyje pažiūrėti spektaklio. Ir staiga matau ateina susijaudinusi Maša – jos mamai Ukrainoje pavyko susisiekti su mano mama, svarbiausia, jos su Liza gyvos! Man tai buvo tokia gimtadienio dovana!
Tikėjau, kad mamai su Liza pavyks sėkmingai ištrūkti iš karo ir atvykti į Lietuvą. Filtravimo stovykloje prie jų neprisikabino, jokių įrašų apie jų „fašistinę veiklą“ nerado.
Į Panevėžį jos atvyko suvargusios ir, pasakyčiau, traumuotos. Fiziškai neatrodė labai išsekusios, mama pasakojo, kad prasidėjus karui vyko visiška anarchija, kadangi nebeveikė parduotuvės, buvo plėšiami sandėliai ir nešami maisto produktai. Mama su Liza irgi parsinešė krevečių, žuvies konservų, tai joms padėjo išgyventi. Manau, jas išgelbėjo tai, kad apsistojo močiutės bute, tame rajone daug didelių prekybos centrų, sandėlių, vadinasi, buvo sukaupto maisto. O rajone, kur yra mūsų pačių butas, tik keletas mažų krautuvėlių – galbūt būtų tekę net badauti. Mama paskui juokavo, kad troškulio irgi nejautė, nes močiutė tarsi išprotėjusi prikaupė milžiniškas atsargas vandens. Paskui tuo vandeniu dalinosi visi laiptinės gyventojai.
Man, kaip aktoriui, labai gaila susprogdinto Mariupolio dramos teatro, ten dirbo daug pažįstamų kolegų. Labai gaila ir tų, kurių jau niekada nebepamatysiu, – pavyzdžiui, savo aštuoniolikmetės pusseserės, kurią rusai tiesiog sušaudė. Mariupolyje likęs mano tėtis, seneliai, dėdės. Jie visi laikosi, nors žinau, kad kažkurio metu mariupoliečiai jautėsi tarsi išduoti, palikti likimo valiai, nes miestas buvo šluojamas nuo Žemės paviršiaus, ir niekas jiems nepadėjo. Miesto meras pabėgo pačią pirmą okupacijos dieną.
Čia, Lietuvoje, žiūrėjau Manto Kvedaravičiaus filmą „Mariupolis 2“, kurį filmuodamas žuvo jis pats. Mano gimtasis miestas šio karo metu nukentėjo bene skaudžiausiai…
***
Stanislavo sukurti plakatai:
Ginta Liaugminienė
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikai, pažinę karą“ ir 2023 metams skyrė 4000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2023 metų birželio 20 dieną.
[custom-related-posts title=”Susiję straipsniai” order_by=”title” order=”ASC” none_text=”None found”
